Vienuolis ochros spalvos drabužiais medituoja po dideliu Bodhi medžiu auksiniais širdies formos lapais, indigo danguje šviečia ryto žvaigždė. — Pasak tradicijos, Siddhartha Gautama nušvito po Bodhi medžiu auštant, kai patekėjo ryto žvaigždė.

Sąmonė ir dvasinės tradicijos·Tradicijos ir pagrindinės sąvokos·11 MIN SKAITYMO

Nušvitimas: pabudimas budizme, dzene ir mistikoje

Nušvitimas (sanskr. ir pali bodhi – „pabudimas“) dvasinėse tradicijose yra tiesioginis tikrovės prigimties matymas, kuris išlaisvina iš kančios ir samsaros rato. Budizme jis vadinamas bodhi ir nirvana, dzene – satori ir kenšo, induizme – mokša, krikščionių mistikoje – iliuminacija ir vienybe su Dievu, sufizme – fana.

Svarbiausi faktai

Žodis „bodhi“ kilęs iš sanskrito šaknies budh – „pabusti“, todėl Buda reiškia „Pabudęs“.
Pali kanone (MN 36) Buda pasakoja, kad nušvitimo naktį per tris budėjimus įgijo tris žinojimus.
Bodh Gajos Mahabodhi šventykla, nušvitimo vieta, nuo 2002 m. yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše.
Dešimt jaučio paveikslėlių, dzeno nušvitimo kelio žemėlapį, XII a. nupiešė Kinijos meistras Kuoanas Šijuanas.
Ramana Maharšis savo pabudimą patyrė 1896 m., būdamas šešiolikos, Madurajuje.
Japonijoje Budos nušvitimo diena Rōhatsu švenčiama gruodžio 8-ąją.

Turinys

Ką reiškia žodis nušvitimas?

Lietuviškas žodis „nušvitimas“ verčia sanskrito ir pali kalbų žodį bodhi. Jo šaknis budh reiškia „pabusti, suvokti, atsibusti“, todėl pažodžiui bodhi yra „pabudimas“, o Buda yra „Pabudęs“. Anglų kalboje įsitvirtino žodis enlightenment, „apšvietimas“, rusų – просветление. Abu vaizdai teisingi: tradicijos pasakoja ir apie pabudimą iš ilgo sapno, ir apie šviesą, kuri staiga apšviečia tai, kas visada buvo čia pat.

Nušvitimas tradicijose nėra nauja žinia, kurią galima perskaityti knygoje. Tai tiesioginis tikrovės prigimties matymas: kas iš tiesų yra „aš“, kodėl kenčiame ir kaip ši kančia baigiasi. Budizme šis matymas užgesina tris nuodus – godumą, neapykantą ir neišmanymą, o kartu sustabdo samsaros ratą. Induizme jis vadinamas mokša arba savęs pažinimu, jogoje – kaivalja, dzene – satori ir kenšo, krikščionių mistikoje – iliuminacija ir vienybe su Dievu, sufizme – fana, savęs ištirpimu Dieve.

Svarbu neatskirti dviejų reikšmių. Europos istorijoje „Apšvietos amžius“ (XVIII a.) reiškia proto ir mokslo epochą; Immanuelis Kantas 1784 m. ją apibrėžė kaip žmogaus išėjimą iš nebrandumo. Dvasinės tradicijos kalba apie visai ką kita: ne apie protą, o apie pabudimą anapus proto.

Kaip nušvito Buda: istorija po Bodhi medžiu

Siddhartha Gautama gimė karališkoje šeimoje Lumbinyje (dab. Nepalas). Tradicija pasakoja, kad, išvydęs senį, ligonį, mirusįjį ir klajojantį asketą, jis paliko rūmus ir šešerius metus ieškojo kelio iš kančios. Jis mokėsi pas du garsius jogos mokytojus, pasiekė gilias meditacijos būsenas, bet suprato, kad jos baigiasi. Tada kelerius metus kankino kūną badu, kol tapo panašus į skeletą, ir vėl suprato, kad tai ne kelias. Priėmęs iš mergaitės Sudžatos ryžių su pienu dubenį, jis pasirinko vidurinį kelią tarp malonumų ir savęs marinimo.

Prie Neranjaros upės, vietoje, kuri dabar vadinama Bodh Gaja, jis atsisėdo po figmedžiu (Ficus religiosa) ir pasižadėjo nesikelti, kol nepabus. Pali kanone (MN 36) Buda pats pasakoja, kad tą naktį jis įgijo tris žinojimus:

Pirmasis nakties budėjimas. Jis prisiminė savo ankstesnius gyvenimus: vardus, šeimas, kančias ir džiaugsmus, gimimą po gimimo.

Antrasis budėjimas. Jis pamatė, kaip visos būtybės miršta ir gimsta pagal savo karmą: geri veiksmai veda į šviesesnius pasaulius, blogi – į tamsesnius.

Trečiasis budėjimas. Jis suvokė keturias kilniąsias tiesas ir tai, kaip užgęsta proto užterštumai. Aušrą, kai patekėjo ryto žvaigždė, tradicija laiko nušvitimo akimirka.

Pasak tradicijos, prieš tai jį puolė Mara, troškimo ir mirties dievas: siuntė savo dukteris, armijas ir abejones. Siddhartha nieko neatsakė, tik palietė žemę dešine ranka, kviesdamas ją būti liudininke. Šis gestas (bhūmisparśa mudrā) iki šiol yra vienas dažniausių Budos statulų gestų.

„Dhamapadoje“ (153–154) užrašyti posmai, kuriuos, kaip tikima, Buda ištarė pabudęs: daugybę gimimų jis klajojo ieškodamas namų statytojo, o dabar namų statytojas pamatytas ir namų daugiau nestatys, nes sijos sulaužytos, o kraigas sugriuvęs. Namų statytojas čia yra troškimas, o namai – vis nauji gimimai.

Bodh Gajos Mahabodhi šventykla nuo 2002 m. įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o šalia jos auga Bodhi medis, kilęs iš originalaus medžio atžalos. Japonijoje nušvitimo diena (Rōhatsu) švenčiama gruodžio 8-ąją: dzen vienuolynuose prieš ją savaitę medituojama beveik be miego. Theravados šalyse Budos gimimas, nušvitimas ir mirtis minimi kartu per Vesaką, gegužės pilnatį.

Nušvitimas skirtingose tradicijose

Kiekviena didžioji tradicija turi savo žodį nušvitimui, savo kelią į jį ir savo vaizdą, kas lieka po jo. Lentelė padeda pamatyti, kur jos sutampa ir kur skiriasi.

Tradicija	Pavadinimas	Kas atsiveria	Pagrindinis kelias
Theravados budizmas	Bodhi, nibbāna	Nepastovumas, kančia ir ne-aš visuose reiškiniuose; troškimo užgesimas	Kilnusis aštuonialypis kelias, vipasana
Mahajanos budizmas	Visiškas nušvitimas, Budos prigimtis	Tuštuma (śūnyatā) ir užuojauta visoms būtybėms	Bodhisatvos kelias ir šešios tobulybės
Dzenas	Satori, kenšo	Savo tikrosios prigimties regėjimas „čia ir dabar“	Zazen, koanai, mokytojo ir mokinio ryšys
Tibeto budizmas	Rigpa, Budos būsena	Gryna, šviesi proto prigimtis	Dzogčenas, mahamudra, guru joga
Advaita vedanta	Mokša, ātma-jñāna	Atmanas yra Brahmanas: individualus Aš ir absoliutas yra viena	Klausymas, apmąstymas, savęs tyrinėjimas
Joga (Patandžalis)	Kaivalja, samadhi	Grynos sąmonės (puruša) atsiskyrimas nuo gamtos (prakriti)	Aštuonios jogos pakopos
Krikščionių mistika	Iliuminacija, vienybė	Dievo artumas sielos gelmėje	Malda, kontempliacija, nuolankumas
Sufizmas	Fana ir baka	„Aš“ ištirpsta Dieve, paskui gyvenama Juose	Zikras (Dievo vardų kartojimas), šeichas

Budizmas, skirtingai nei vedanta, nemoko apie amžiną sielą, kuri pažįsta save. Buda kalbėjo apie anatta – ne-aš: nušvitęs mato, kad jokio nekintančio „aš“ niekada nebuvo. Vedanta sako atvirkščiai: tikrasis Aš egzistuoja ir yra viskas. Tačiau abi tradicijos sutaria, kad nušvitus mažasis, nerimastingas „aš“, kuris nuolat kažko nori, nebevaldo žmogaus.

Keturios pabudimo pakopos theravadoje

Ankstyvasis budizmas nušvitimą aprašo ne kaip vieną žaibą, o kaip kelią su keturiomis aiškiomis pakopomis. Kiekvienoje nutraukiami tam tikri pančiai (saṃyojana), iš viso jų dešimt.

Pakopa	Kas nutraukiama	Kas lieka
Sotāpanna, „įžengęs į srovę“	Tikėjimas atskiru „aš“, abejonė keliu, prisirišimas prie apeigų	Ne daugiau kaip septyni gimimai iki visiško išsilaisvinimo
Sakadāgāmī, „grįžtantis vieną kartą“	Jusliniai troškimai ir pyktis gerokai susilpnėja	Dar vienas gimimas žmonių pasaulyje
Anāgāmī, „negrįžtantis“	Juslinis troškimas ir pyktis visiškai	Gimimas tyruose pasauliuose ir nušvitimas ten
Arahantas, „vertas“	Troškimas formų ir beformių būsenų, puikybė, neramumas, neišmanymas	Nieko: ratas sustojo, naujo gimimo nebus

Mahajanos tradicijos tikslą išplėtė. Jų idealas yra ne tik pačiam išeiti iš rato, bet tapti bodhisatva: būtybe, kuri pasižada nušvisti dėl visų gyvų būtybių ir negrįžta į galutinę ramybę, kol kiti dar kenčia. Šis pasižadėjimas vadinamas bodhičita, „pabudimo protas“.

Dešimt jaučio paveikslėlių: nušvitimo žemėlapis

Dzen tradicija turi gražiausią nušvitimo kelio žemėlapį. XII a. Kinijos meistras Kuoanas Šijuanas (jap. Kakuanas) nupiešė dešimt paveikslėlių apie piemenį, kuris ieško jaučio, ir kiekvieną palydėjo eilėraščiu. Jautis čia yra tikroji proto prigimtis, o piemuo – ieškantis žmogus.

1–3. Jaučio ieškojimas, pėdsakai ir pirmas žvilgsnis. Žmogus pajunta, kad kažko trūksta, skaito, klauso mokytojų, randa pėdsakus ir pagaliau vieną akimirką pamato tai, ko ieško.

4–5. Jaučio pagavimas ir prijaukinimas. Pirmoji įžvalga išsprūsta, todėl ją reikia laikyti: tai ilgi praktikos metai, kai senieji įpročiai vis traukia atgal.

6. Jojimas namo. Kova baigiasi, piemuo joja jaučiu ir groja fleita. Praktika tampa natūrali.

7–8. Jautis pamirštas, paskui pamiršti abu. Nebelieka nei ieškotojo, nei ieškomo. Aštuntasis paveikslėlis yra tuščias apskritimas.

9–10. Grįžimas prie šaltinio ir į turgų atviromis rankomis. Upės teka, gėlės raudonos. Nušvitęs grįžta tarp žmonių paprastas, linksmas ir padeda kitiems.

Jaunas piemuo šiaudine skrybėle veda baltą jautį kalnų taku tarp pušų ir rūko, už uolų teka didelis auksinis mėnulis. — Dešimt jaučio paveikslėlių: piemuo ieško jaučio – savo tikrosios prigimties – ir galiausiai grįžta tarp žmonių.

Svarbiausia paveikslėlių pamoka yra paskutinė. Nušvitimas čia nesibaigia tuščiu apskritimu ir pakilimu virš pasaulio. Jis baigiasi turgumi: žmogus grįžta į kasdienybę, bet jau nebe kaip kalinys.

Staigus ar laipsniškas? Huinengo eilėraštis

Kinų dzene (čan) VII–VIII a. kilo garsus ginčas, ar nušvintama staiga, ar pamažu. „Šeštojo patriarcho platformos sutroje“ pasakojama, kaip penktasis patriarchas Hongrenas paprašė mokinių parašyti eilėraštį, parodantį jų supratimą. Vyresnysis mokinys Šensiu parašė, kad kūnas yra Bodhi medis, protas – šviesus veidrodis, kurį reikia nuolat valyti, kad ant jo nenusėstų dulkės.

Neraštingas virtuvės darbininkas Huinengas paprašė užrašyti atsakymą: Bodhi iš prigimties nėra medis, šviesus veidrodis neturi stovo, iš esmės nėra nė vieno daikto – kur tad nusės dulkės? Hongrenas slapta perdavė Huinengui patriarcho apdarą ir dubenį. Nuo tada pietinė dzeno mokykla moko staigaus nušvitimo: proto prigimtis jau yra tyra, ją reikia ne nuvalyti, o pamatyti.

Tradicijos pasakojimas

Pirmasis koanas „Vartų be vartų“ rinkinyje (Wumenguan, 1228) skamba taip: vienuolis paklausė meistro Džaodžou, ar šuo turi Budos prigimtį. Džaodžou atsakė: „Mu“ – „ne“. Rinkinio sudarytojas Wumenas rašė, kad su šiuo vienu žodžiu reikia gyventi dieną ir naktį, tarsi būtum prarijęs įkaitusį geležies rutulį, kurio negali nei nuryti, nei išspjauti. Kai klausimas pagaliau prasiveržia, žmogus, pasak Wumeno, eina koja kojon su visais patriarchais ir mato jų akimis.

Japonų dzene šią mokyklą tęsė Rinzai linija su koanais ir Soto linija, kurią įkūrė Dogenas (1200–1253). Dogenas mokė, kad praktika ir nušvitimas nėra du dalykai: sėdėdamas zazen žmogus jau išreiškia Budos prigimtį. Jo tekste „Genjōkōan“ (1233) yra garsūs žodžiai: studijuoti Budos kelią reiškia studijuoti save, studijuoti save reiškia save pamiršti, o save pamiršti reiškia būti patvirtintam dešimties tūkstančių daiktų.

Ką apie nušvitimą mokė mokytojai

Ramana Maharšis: „Kas aš esu?“

1896 m. šešiolikmetis Venkataramanas Madurajuje staiga patyrė mirties baimę, atsigulė, „suvaidino“ mirtį ir suvokė, kad tikrasis Aš nemiršta. Netrukus jis išvyko į šventąjį Arunačalos kalną ir ten gyveno iki mirties 1950 m.
Jo kelias – savęs tyrinėjimas (ātma-vichāra): kiekvienai kilusiai minčiai klausti „kam ji kilo?“ ir sekti „aš“ jausmą iki šaltinio.

Šankara: atmanas yra Brahmanas

VIII a. Indijos mokytojas, advaita vedantos pradininkas, mokė, kad pasaulis, matomas kaip daugybė atskirų daiktų, yra maja, o tikrovė yra viena.
Nušvitimas yra ne pasiekimas, o klaidos atšaukimas: kaip virvė prieblandoje, palaikyta gyvate, visada buvo virvė.

Meisteris Eckhartas: akis, kuria matau Dievą

Vokiečių dominikonas (apie 1260–1328) pamoksluose kalbėjo apie Dievo gimimą sielos gelmėje ir apie Gelassenheit – paleidimą, atsiribojimą nuo visko, kas sava.
Garsiausi jo žodžiai: akis, kuria aš matau Dievą, yra ta pati akis, kuria Dievas mato mane.

Teresė Avilietė ir sufijai

Teresė „Vidinėje pilyje“ (1577) aprašė septynias sielos menes; septintojoje vyksta dvasinė santuoka, vienybė su Dievu.
Sufijai kalba apie fana, savęs išnykimą Dieve, ir baka, tolesnį gyvenimą Juose. Mistikas al Halladžas, ištaręs „Ana al-Haqq“ – „Aš esu Tiesa“, 922 m. buvo nubaustas mirtimi Bagdade.

Samadhi, satori ir nušvitimas: kuo jie skiriasi?

Šie žodžiai dažnai maišomi, nors tradicijose jie reiškia skirtingus dalykus. Samadhi Patandžalio „Jogos sutrose“ yra aštuntoji jogos pakopa, gilaus susitelkimo būsena, kai stebėtojas ir stebimas objektas susilieja. Ji gali būti su objektu (samprajñāta) ir be jo (asamprajñāta), o aukščiausia jos forma veda į kaivalją, išsilaisvinimą.

Satori dzene yra staigus pabudimo blyksnis, o kenšo – „savo prigimties regėjimas“. Dzen meistrai pabrėžia, kad pirmasis kenšo yra tik pradžia: po jo dar ilgai „jojama jaučiu namo“. Hakuinas (1686–1769) savo gyvenime suskaičiavo kelis didelius ir daugybę mažų satori. Tuo tarpu galutinis nušvitimas budizme reiškia, kad nebelieka grįžimo atgal: troškimas ir neišmanymas užgesę visam laikui.

Sąvoka	Tradicija	Esmė
Samadhi	Joga, budizmas	Gilaus susitelkimo būsena; gali praeiti
Satori, kenšo	Dzenas	Tikrosios prigimties regėjimas; pirmasis yra kelio pradžia
Nirvana	Budizmas	Troškimo užgesimas ir samsaros pabaiga
Mokša	Induizmas	Išsilaisvinimas iš gimimų rato, Aš pažinimas
Iliuminacija	Krikščionių mistika	Antroji pakopa po apsivalymo, prieš vienybę

Kaip tradicijos aprašo nušvitusį žmogų

Įdomu, kad tradicijos retai aprašo nušvitusįjį kaip stebukladarį. Daug dažniau – kaip paprastą, ramų ir gyvą žmogų. Dzen posakis sako: prieš nušvitimą kapok malkas, nešk vandenį; po nušvitimo kapok malkas, nešk vandenį. Skiriasi ne veikla, o tai, kas ją daro.

Ramybė be priežasties. Tekstai kalba apie ramybę, kuri nepriklauso nuo aplinkybių: ji lieka ir sėkmėje, ir nesėkmėje.
Užuojauta. Budistų tradicija sako, kad tikra išmintis ir užuojauta yra kaip du paukščio sparnai: viena be kitos neskrenda.
Paprastumas. Ramana Maharšis visą gyvenimą vilkėjo tik strėnų raištį ir sakė, kad tyla yra jo aukščiausias mokymas.
Nebėra ieškojimo. Paskutiniame jaučio paveikslėlyje žmogus nieko nebeieško, todėl gali duoti.

Induizme toks žmogus vadinamas džyvanmukta – „išsilaisvinęs dar gyvas būdamas“. Jis toliau gyvena kūne, kol išsenka ankstesnė karma, kaip puodžiaus ratas dar kurį laiką sukasi po to, kai puodžius nustojo jį stumti.

Praktikos, vedančios į nušvitimą

Visos tradicijos sutaria, kad nušvitimas nėra pagaminamas, bet jam galima paruošti dirvą. Štai praktikos, kurias mokytojai mini dažniausiai.

Zazen: tiesiog sėdėti

Soto dzeno praktika shikantaza reiškia „tik sėdėti“: tiesia nugara, pusiau atmerktomis akimis, nesiekiant nieko pasiekti ir neatstumiant minčių. Dogenas sakė, kad toks sėdėjimas jau yra nušvitimo išraiška, ne priemonė jam pasiekti.

Vipasana: matyti, kaip yra

Theravados įžvalgos meditacija moko dėmesiu sekti kvėpavimą, kūno pojūčius, jausmus ir mintis, kol aiškiai matomi trys bruožai: viskas praeina, niekas negali galutinai patenkinti, ir nėra nieko, ką būtų galima pavadinti nekintančiu „aš“.

Savęs tyrinėjimas

Ramanos Maharšio būdas: kai kyla mintis, neiti paskui ją, o paklausti „kam ji kilo?“. Atsakymas „man“ – ir tada „kas aš esu?“. Dėmesys grąžinamas į patį „aš“ jausmą, kol jis, kaip sakė Ramana, ištirpsta savo šaltinyje.

Koanas

Rinzai dzene mokinys gauna koaną, pavyzdžiui, „Mu“ arba „koks buvo tavo veidas prieš gimstant tėvams?“, ir nešioja jį visur, kol protas, negalėdamas jo išspręsti logika, nustoja griebtis ir atsiveria.

Užuojautos ugdymas

Mahajanoje nušvitimas be užuojautos laikomas nepilnu. Mylinčio gerumo (mettā) meditacija – geri linkėjimai sau, artimiesiems, nepažįstamiems, sunkiems žmonėms ir visoms būtybėms – minkština širdį ir silpnina atskirumo jausmą.

Kontempliatyvi malda

Krikščionių mistikai kartojo trumpą maldą ar vieną žodį, tyliai būdami Dievo akivaizdoje. XIV a. anglų veikalas „Nežinojimo debesis“ siūlė vieną trumpą žodį, pavyzdžiui, „Dievas“ arba „meilė“, kuriuo dėmesys vis grąžinamas iš minčių į tylą.

Klaupiantis vienuolis rudu abitu akmeninėje celėje, ant jo krinta ryškus auksinės šviesos spindulys pro siaurą langą, šalia dega žvakė ir guli atversta knyga. — Krikščionių mistikoje iliuminacija – antroji kelio pakopa po apsivalymo, kai siela pirmą kartą aiškiai pajunta Dievo šviesą.

Ko tradicijos įspėja saugotis kelyje

Tradicijos ne tik moko eiti, bet ir įspėja dėl spąstų. Dzen mokytojai vadina makyō – „velnio pasauliais“ – regėjimus, šviesas ir neįprastus pojūčius, kurie gali kilti ilgai medituojant. Jie sako: nesiimk jų už nušvitimą ir neišsigąsk, tiesiog sėdėk toliau. Tibeto mokytojas Čiogjamas Trungpa šiuolaikiniams ieškotojams paliko sąvoką „dvasinis materializmas“: kai dvasinė patirtis tampa dar vienu ego trofėjumi.

Evelyn Underhill knygoje „Mysticism“ (1911) aprašė penkias mistiko kelio pakopas: pabudimą, apsivalymą, iliuminaciją, tamsiąją sielos naktį ir vienybę. Jos pastebėjimu, po šviesos dažnai ateina tamsa, kai atrodo, kad viskas prarasta. Šv. Kryžiaus Jonas šią tamsą laikė ne nesėkme, o būtinu kelio etapu.

Nušvitimas ir panašios sąvokos

Sąvoka	Esmė	Ryšys su nušvitimu
Samsara	Gimimų ir mirčių ratas	Tai, iš ko nušvitimas išlaisvina
Karma	Veiksmo ir pasekmės dėsnis	Nušvitęs nebekuria naujos karmos, kuri riša
Ego mirtis	Atskiro „aš“ jausmo išnykimas	Dažnai aprašoma kaip nušvitimo slenkstis
Nondualumas	Ne-dvilypumas: subjektas ir objektas nėra du	Tai, ką nušvitęs tiesiogiai mato
Dvasinis prabudimas	Pirmas posūkis į dvasinį kelią	Pradžia, ne pabaiga: pirmieji jaučio paveikslėliai

Dažniausi klausimai

Kas yra nušvitimas paprastais žodžiais?

Nušvitimas – tai, pasak dvasinių tradicijų, pabudimas iš iliuzijos: tiesioginis matymas, kas iš tiesų yra „aš“ ir pasaulis. Jį patyręs žmogus nebėra valdomas godumo, pykčio ir baimės, o budizme nušvitimas reiškia ir išsilaisvinimą iš gimimų ir mirčių rato.

Kaip nušvito Buda?

Tradicija pasakoja, kad po šešerių ieškojimo metų Siddhartha Gautama atsisėdo po figmedžiu Bodh Gajoje ir pasižadėjo nesikelti, kol nepabus. Per tris nakties budėjimus jis prisiminė savo ankstesnius gyvenimus, pamatė, kaip būtybės gimsta pagal karmą, ir suvokė keturias kilniąsias tiesas. Auštant, patekėjus ryto žvaigždei, jis nušvito.

Kuo skiriasi nušvitimas ir nirvana?

Nušvitimas (bodhi) yra pabudimas, tiesioginis tikrovės matymas, o nirvana – to pabudimo vaisius: troškimo, neapykantos ir neišmanymo užgesimas ir samsaros pabaiga. Kasdienėje kalboje šie žodžiai dažnai vartojami kaip sinonimai.

Kas yra satori ir kenšo?

Tai dzeno žodžiai. Kenšo reiškia „savo prigimties regėjimą“, o satori – pabudimo patirtį apskritai. Dzen meistrai moko, kad pirmasis kenšo yra tik kelio pradžia, po kurios įžvalgą dar ilgai reikia brandinti.

Kokie yra nušvitimo etapai?

Theravados budizmas aprašo keturias pakopas: įžengusį į srovę, grįžtantį vieną kartą, negrįžtantį ir arahantą. Dzenas kelią vaizduoja dešimčia jaučio paveikslėlių, o krikščionių mistika – apsivalymu, iliuminacija ir vienybe.

Ar galima nušvisti staiga?

Pietinė dzeno mokykla, kilusi iš šeštojo patriarcho Huinengo, moko staigaus nušvitimo: proto prigimtis jau tyra, ją reikia tik pamatyti. Kitos mokyklos pabrėžia laipsnišką kelią. Daugelis mokytojų sako, kad staigus pabudimas paprastai ateina po ilgos praktikos.

Kaip artėti prie nušvitimo kasdien?

Tradicijos siūlo kasdienę meditaciją (zazen, vipasaną), savęs tyrinėjimą klausiant „kas aš esu?“, mylinčio gerumo praktiką, kontempliatyvią maldą ir etišką gyvenimą. Visos jos ne pagamina nušvitimą, o paruošia jam dirvą.

Gilinkis

Įtraukta į narystę3 žingsniai į gilesnį sąmoningumą

Praėjusią savaitę sėdėjau kavinėje. Už lango – skubantys žmonės, telefono ekranuose prikaustytos akys, skubūs žvilgsniai į laikrodžius. Vienas vyras vos nepraėjo pro savo draugą – stovėjo ranka pamojuota, bet jis nė…

€19Žiūrėti seminarą →

Šaltiniai

Madžhima nikaja 36 (Mahāsaccaka sutta) ir 26 (Ariyapariyesanā sutta), pali kanonas
„Dhamapada“, 153–154
Patandžalis, „Jogos sutros“, I.1–3, I.51, IV.34
„Šeštojo patriarcho platformos sutra“ (Liuzu tanjing), VIII a.
Wumenas Huikai, „Vartai be vartų“ (Wumenguan), 1228
Kuoanas Šijuanas, „Dešimt jaučio paveikslėlių“, XII a.
Dogenas, „Shōbōgenzō“, skyrius „Genjōkōan“, 1233
Ramana Maharšis, „Kas aš esu?“ (Nān Yār?), Sri Ramanasramam
Meisteris Eckhartas, vokiški pamokslai (pamokslas 12, „Qui audit me“)
Teresė Avilietė, „Vidinė pilis“ (Las Moradas), 1577
E. Underhill, „Mysticism“, Methuen, 1911
P. Kapleau, „The Three Pillars of Zen“, Beacon Press, 1965

Atnaujinta 2026 m. spalio 18 d. · Sąmonė ir dvasinės tradicijos · Žinynas