Tibeto gyvenimo ratas ant šventyklos sienos: šeši pasauliai, centre gaidys, gyvatė ir kiaulė, ratą laiko tamsi būtybė, apačioje maldininkai ir žibintai. — Bhavačakra, Tibeto gyvenimo ratas: šeši samsaros pasauliai, trys nuodai centre ir Jama, laikantis ratą.

Sąmonė ir dvasinės tradicijos·Tradicijos ir pagrindinės sąvokos·10 MIN SKAITYMO

Samsara: gimimų ir mirčių ratas tradicijose

Samsara (sanskr. saṃsāra – „tekėjimas, klajonė ratu“) Indijos tradicijose yra gimimų, mirčių ir naujų gimimų ratas, kurį suka karma. Induizmas, budizmas ir džainizmas jį supranta skirtingai, bet visi moko, kad iš rato galima išeiti: į mokšą arba nirvaną. Garsiausias samsaros vaizdas yra Tibeto gyvenimo ratas su šešiais pasauliais.

Svarbiausi faktai

Žodis „samsara“ kilęs iš sanskrito saṃsāra; šaknis sṛ reiškia „tekėti“.
Atgimimų rato idėja aiškiai iškyla Upanišadose (apie VIII–VI a. pr. Kr.), pavyzdžiui, „Čhandogjos upanišadoje“ (5.10).
Samsarą suka karma, o išėjimas iš jos induizme vadinamas mokša, budizme – nirvana.
Tibeto gyvenimo ratas (bhavačakra) vaizduoja tris nuodus, šešis pasaulius ir dvylika priklausomo atsiradimo grandžių.
Seniausias išlikęs gyvenimo rato atvaizdas yra Adžantos olų 17-oje oloje Indijoje.
Tibeto tradicijoje tarpinė būsena tarp mirties ir naujo gimimo (bardo) trunka iki 49 dienų.

Turinys

Ką reiškia žodis samsara?

Žodis „samsara“ kilęs iš sanskrito saṃsāra, o jo šaknis sṛ reiškia „tekėti“. Pažodžiui samsara yra „tekėjimas kartu“, nesibaigianti tėkmė, klajonė ratu. Indijos tradicijose taip vadinamas gimimų, mirčių ir naujų gimimų ratas, kuriuo siela ar sąmonė keliauja, kol nepasiekia išsilaisvinimo. Šiandien lietuviškai dar sakoma „samsaros ratas“ ir „sansara“, o kasdienėje kalboje žodis kartais reiškia tiesiog pasaulietišką gyvenimą su jo rūpesčiais.

Samsarą suka karma. Kol žmogus veikia iš godumo, pykčio ir neišmanymo, jo veiksmai pasėja naujas sėklas, o šios veda į naują gimimą. Tradicijos sako, kad samsara neturi pradžios, kurią būtų galima rasti: Buda ją vadino ratu, kurio pradžios nematyti. Tačiau ji turi išėjimą, ir būtent dėl jo atsirado visos didžiosios Indijos dvasinės mokyklos.

Svarbu suprasti, kad samsara tradicijose nėra vieta. Tai būsena: sąmonės sukimasis tarp troškimų ir baimių, kuris kartojasi gyvenimas po gyvenimo ir net diena po dienos. Todėl mokytojai sako, kad samsarą galima pastebėti jau dabar, savo mintyse, kurios nuolat bėga nuo vieno noro prie kito.

Iš kur kilo samsaros idėja?

Ankstyviausiuose Vedų himnuose atgimimų rato dar nėra. Idėja aiškiai iškyla Upanišadose, maždaug VIII–VI a. pr. Kr. „Čhandogjos upanišadoje“ (5.10) sakoma, kad žmonės, kurių elgesys buvo malonus, greitai gims maloniose įsčiose, o tie, kurių elgesys buvo nedoras, gims nedorose. Čia pirmą kartą aiškiai susiejami trys dalykai: poelgiai, naujas gimimas ir rato idėja.

„Kathos upanišadoje“ pasakojama apie jaunuolį Načiketą, kuris nueina pas mirties dievą Jamą ir prašo atsakyti, kas būna po mirties. Jama iš pradžių siūlo jam turtus, valdžią ir ilgą gyvenimą, kad tik neklaustų. Načiketa atsisako, ir tada Jama atskleidžia, kad tikrasis Aš (ātman) negimsta ir nemiršta, o kas jį pažįsta, išeina iš mirties rato.

Iš šios šaknies išaugo trys didžiosios tradicijos, kurios samsarą supranta skirtingai:

Induizmas. Amžina siela (ātman) keičia kūnus kaip drabužius (Bhagavadgyta 2.22), kol pažįsta savo vienybę su Brahmanu. Išsilaisvinimas vadinamas mokša.
Budizmas. Buda nemokė apie nekintančią sielą. Atgimsta ne „aš“, o priežasčių ir pasekmių srautas, kaip liepsna, perduodama nuo vienos žvakės kitai. Išėjimas vadinamas nirvana, pažodžiui „užgesimas“.
Džainizmas. Siela (jīva) klajoja po 8,4 milijono gyvybės formų, apsunkinta karmos dalelių, kol griežta asketika ją nuvalo.

Sikhizmas šį ratą vadina āvāgavan, „atėjimu ir išėjimu“, o išsilaisvinimą mato per Dievo vardo prisiminimą ir malonę.

Gyvenimo ratas: kaip atrodo samsara

Garsiausias samsaros vaizdas yra Tibeto bhavačakra, gyvenimo arba tapsmo ratas. Pasak budistų vienuolių drausmės tekstų (Vinaja), pats Buda nurodė jį nupiešti prie vienuolyno vartų, kad kiekvienas įeinantis suprastų mokymo esmę. Seniausias išlikęs tokio rato atvaizdas yra Adžantos olų 17-oje oloje Indijoje, o Tibete ratas iki šiol piešiamas prie kiekvienos šventyklos įėjimo.

Trys vienuoliai raudonais drabužiais aplink spalvingą smėlio mandalą, vienas šluoja ją teptuku. — Smėlio mandala kuriama savaites ir nušluojama per kelias minutes: Tibeto vienuolių pamoka apie nepastovumą.

Ratas skaitomas iš centro į kraštus. Kiekvienas jo sluoksnis yra atskira pamoka:

Rato dalis	Kas pavaizduota	Ką reiškia
Centras	Gaidys, gyvatė ir kiaulė, kurie gaudo vienas kito uodegą	Trys nuodai: godumas, neapykanta ir neišmanymas. Jie suka visą ratą.
Antrasis žiedas	Šviesioji pusė su kylančiomis būtybėmis ir tamsioji su krentančiomis	Gera ir bloga karma: vieni kyla į aukštesnius pasaulius, kiti krenta žemyn.
Trečiasis žiedas	Šeši pasauliai	Šešios gimimo sritys, į kurias veda karma (žr. lentelę žemiau).
Išorinis kraštas	Dvylika paveikslėlių: aklas žmogus, puodžius, beždžionė, valtis ir kt.	Dvylika priklausomo atsiradimo grandžių, per kurias neišmanymas virsta nauju gimimu ir mirtimi.
Rato laikytojas	Baisi būtybė, apglėbusi ratą nagais ir dantimis	Jama, mirties valdovas, arba nepastovumas: viskas, kas rate, yra mirties rankose.
Už rato	Buda, rodantis į mėnulį	Išėjimas iš rato: nirvana yra už samsaros ribų, ir kelias į ją egzistuoja.

Šeši samsaros pasauliai

Tibeto budizmas aprašo šešias sritis, kuriose gali gimti sąmonė. Kiekvieną jų tradicija sieja su viena vyraujančia emocija. Mokytojai priduria, kad šiuos pasaulius galima atpažinti ir per vieną žmogaus dieną: kartais esame dievų pasaulyje, kartais alkanų dvasių.

Pasaulis	Vyraujanti būsena	Kaip jį aprašo tradicija
Dievų (deva)	Puikybė, palaima	Ilgas, malonus gyvenimas, kuris užmigdo: kai gera karma išsenka, dievai krenta žemyn ir kenčia labiausiai.
Pusdievių (asura)	Pavydas, kova	Galingos būtybės, kurios nuolat kariauja dėl to, ką turi kiti.
Žmonių	Troškimas ir abejonė	Vienintelis pasaulis, kuriame yra ir pakankamai kančios, kad norėtųsi išeiti, ir pakankamai laisvės, kad tai būtų įmanoma.
Gyvūnų	Neišmanymas	Gyvenimas instinktais ir baime, be galimybės suprasti savo padėtį.
Alkanų dvasių (preta)	Godumas	Būtybės didžiuliais pilvais ir siauromis gerklėmis: kad ir kiek gautų, niekada nepasisotina.
Pragarų	Neapykanta	Karščio ir šalčio sritys, kurias sukuria pyktis; ir jos nėra amžinos, iš jų taip pat išeinama.

Tibeto tradicijoje populiari mantra Om mani padme hum siejama su šiais šešiais pasauliais: kiekvienas iš šešių skiemenų, kaip tikima, uždaro kelią į vieną iš jų. Todėl ji kartojama už visas gyvas būtybes, kad šios ištrūktų iš rato.

Kaip samsara sukasi: dvylika grandžių

Budizmas paaiškina, kodėl ratas nesustoja, per dvylika priklausomo atsiradimo grandžių (pratītyasamutpāda). Kiekviena grandis atsiranda dėl ankstesnės, o paskutinė vėl paleidžia pirmąją. Mokytojai dažnai jas sutraukia į penkis žingsnius:

Neišmanymas. Žmogus nemato, kad viskas nepastovu ir kad nėra atskiro, nekintančio „aš“. Rate tai vaizduoja aklas senis su lazda.

Pojūčiai ir kontaktas. Iš neišmanymo susiformuoja sąmonė, kūnas ir šeši pojūčiai, kurie susiduria su pasauliu.

Jausmas. Kiekvienas kontaktas atneša malonų, nemalonų arba neutralų jausmą. Rate tai strėlė, įsmigusi į akį.

Troškimas ir prisirišimas. Malonaus norisi daugiau, nemalonaus nesinori, ir žmogus įsikimba. Tradicijos sako, kad būtent čia yra lengviausia ratą sustabdyti.

Tapsmas, gimimas ir mirtis. Prisirišimas kuria naują tapsmą, o šis veda į naują gimimą, senatvę ir mirtį. Ir ratas pradeda suktis iš naujo.

Ką apie samsarą mokė mistikai ir mokytojai

Buda: ratas, kurio pradžios nematyti

Pali kanone Buda sako, kad per nesuskaičiuojamus gyvenimus pralietos ašaros yra didesnės už keturių vandenynų vandenį.
Tačiau jis taip pat mokė, kad žmogaus gimimas yra retas: kaip aklas vėžlys, kartą per šimtą metų iškilęs ir įkišęs galvą pro vandenyne plūduriuojantį jungą (SN 56.48).

Bhagavadgyta: siela keičia kūnus

Kaip žmogus nusimeta senus drabužius ir apsivelka naujus, taip siela palieka seną kūną ir įeina į naują (2.22).
Kelias iš rato yra veikimas be prisirišimo, atsidavimas ir pažinimas.

Nagardžuna: samsara ir nirvana nesiskiria

II a. mąstytojas „Vidurinio kelio posmuose“ (25.19–20) parašė, kad tarp samsaros ir nirvanos nėra nė mažiausio skirtumo.
Mahajanos tradicija tai supranta taip: išsilaisvinimas nėra kita vieta, tai tas pats pasaulis, matomas be neišmanymo.

Tibeto mokytojai: keturios mintys

Prieš bet kokią gilesnę praktiką Tibeto mokyklos moko apmąstyti keturias „protą nukreipiančias“ mintis: brangų žmogaus gimimą, nepastovumą ir mirtį, karmą ir samsaros kančią.
Jos turi pažadinti norą išeiti iš rato, o ne baimę.

Ar galima ištrūkti iš samsaros?

Visos tradicijos atsako: taip, ir tam yra kelias. Skiriasi tik tai, kaip jis vadinamas ir kur jis veda.

Induizmas siūlo keturis jogos kelius: džnana (pažinimo), bhakti (atsidavimo Dievui), karma (nesavanaudiško veikimo) ir radža (meditacijos). Visi jie veda į mokšą, kai siela pažįsta savo tikrąją prigimtį.
Budizmas siūlo kilnųjį aštuonialypį kelią: teisingą supratimą, ketinimą, kalbą, veiksmą, pragyvenimą, pastangas, dėmesingumą ir susitelkimą. Jis veda į nirvaną, kai užgęsta trys nuodai.
Džainizmas moko trijų brangakmenių: teisingo tikėjimo, teisingo pažinimo ir teisingo elgesio, kartu su griežta neprievarta.

Tradicijos pasakojimas

Tibeto smėlio mandala kuriama kelias savaites: vienuoliai grūdelis po grūdelio dėlioja spalvotą smėlį į sudėtingą dieviško pasaulio žemėlapį. Kai darbas baigtas, mandala sušluojama per kelias minutes, o smėlis išpilamas į upę. Tai pamoka apie samsarą: viskas, kas sukurta, praeina, o laisvė prasideda tada, kai nustoji prie to kibti.

Samsaros vandenynas ir kitas krantas

Tradicijos samsarą dažnai vaizduoja ne tik ratu, bet ir vandeniu. Sanskrite sakoma bhavasāgara, „tapsmo vandenynas“: banguotas, be dugno ir be matomo kranto, kuriame bangos yra gimimai ir mirtys. Induizmo giesmėse Dievas vadinamas tuo, kuris perkelia per šį vandenyną, o džainų mokytojai vadinami tīrthaṅkara, „brastos kūrėjais“: jie atrado vietą, kur upę galima pereiti.

Budizme ši simbolika dar ryškesnė. Tobulybės, kurias ugdo bodhisatva, vadinamos pāramitā, pažodžiui „nuėjusios į kitą krantą“. Garsiausia budizmo mantra, užbaigianti „Širdies sutrą“, skamba gate gate pāragate pārasaṃgate bodhi svāhā: „nuėjęs, nuėjęs, nuėjęs anapus, visiškai nuėjęs anapus, nubudimas“. Tai samsaros perėjimo mantra.

Pats Buda savo mokymą lygino su plaustu (MN 22). Žmogus, kurį pavojingas krantas skiria nuo saugaus, susiriša plaustą iš šakų ir persikelia. Bet perplaukęs jis nesineša plausto ant galvos, o palieka jį prie kranto. Taip ir mokymas yra priemonė pereiti samsarą, o ne dar vienas daiktas, prie kurio prisirišti.

Ženklai, kad žmogus pradeda busti iš samsaros

Tradicijos turi tikslius žodžius tam momentui, kai žmogus pirmą kartą pamato ratą ir nori iš jo išeiti. Mokytojai juos aprašo kaip natūralius kelio etapus, ne kaip ligą ar krizę.

Samvega (saṃvega). Dvasinis sukrėtimas, kai staiga pamatai, kaip greitai bėga gyvenimas ir kaip tuščiai jis gali praeiti. Pasakojama, kad jaunasis princas Siddhartha jį patyrė pirmą kartą išvydęs senį, ligonį ir mirusįjį.
Nibbida (nibbidā). Ramus nusivylimas tuo, kas anksčiau traukė: ne neapykanta pasauliui, o supratimas, kad jis negali duoti galutinio pasitenkinimo.
Atsižadėjimas (nekkhamma). Noras paleisti tai, kas riša, ir rinktis paprastumą. Vienuoliams tai reiškia išėjimą iš namų, pasauliečiams – laisvę nuo nereikalingų troškimų.
Pasitikėjimas keliu (saddhā). Vidinis jausmas, kad išėjimas iš rato egzistuoja ir kad juo galima eiti.

Tibeto mokytojai sako, kad šie ženklai nėra liūdni. Jie panašūs į pabudimą iš ilgo sapno: iš pradžių keista, bet kartu atsiranda lengvumas, nes nebereikia bėgti ratu.

Samsara po mirties: tarpinė būsena

Tibeto budizmas skiria daug dėmesio laikotarpiui tarp mirties ir naujo gimimo. Šis tarpas vadinamas bardo. Pagal „Tibeto mirusiųjų knygą“ (Bardo Thödol) sąmonė po mirties pirmiausia susiduria su skaidria šviesa. Jei ją atpažįsta, išsilaisvina iš karto. Jei ne, ji keliauja per vis tankesnius vaizdinius, kurie kyla iš jos pačios karmos, kol ją patraukia naujos įsčios.

Tradiciškai šis kelias trunka iki 49 dienų. Todėl Tibete ir kitose budistinėse šalyse 49 dienas po mirties skaitomi tekstai ir atliekamos apeigos, kurios turi padėti mirusiajam atpažinti šviesą ir negimti žemesniame pasaulyje.

Kaip tradicijos praktikuoja samsaros supratimą

Samsara tradicijose nėra vien teorija apie kitus gyvenimus. Ją siūloma pastebėti dabar. Štai praktikos, kurias mokytojai mini dažniausiai.

Keturių minčių apmąstymas

Kiekvieną rytą kelias minutes paeiliui apmąstykite keturias mintis: kad šis gyvenimas yra retas ir vertingas; kad jis baigsis ir nežinia kada; kad kiekvienas veiksmas turi pasekmes; kad bėgimas nuo vieno noro prie kito laimės neatneša. Tibeto mokytojai sako, kad šios mintys nukreipia protą nuo rato į kelią.

Meditacija ir dėmesingumas

Ramiai sėdint ir stebint kvėpavimą greitai pamatai, kaip mintys sukasi ratu: noras, nerimas, prisiminimas, planas ir vėl noras. Tradicijose tai vadinama mažąja samsara. Kas ją pastebi, tas pirmą kartą sustoja už rato.

Mantra už visas būtybes

Mantros Om mani padme hum kartojimas yra viena dažniausių Tibeto praktikų. Ją kartoja su maldos karoliais (108 karoliukai) arba sukdami maldos ratus, kad, kaip tikima, kiekvienas sukimas paskleistų užuojautą visiems šešiems pasauliams.

Nepastovumo stebėjimas

Pasirinkite vieną daiktą, gėlę ar net savo kūną ir kelias dienas stebėkite, kaip jis keičiasi. Vipasanos tradicijoje tai vadinama nepastovumo (anicca) įžvalga. Ji laikoma raktu, kuris ilgainiui atrakina ratą.

Piligrimas sutemus stovi prie plačios upės, kur keltas laukia perplukdyti į tolimą šviečiantį krantą. — Budizme mokymas lyginamas su keltu, kuriuo persikeliama iš samsaros kranto į kitą krantą.

Samsara šiuolaikinėje kalboje ir kultūroje

Šiandien žodis „samsara“ dažnai vartojamas plačiau nei tradicijose. Taip vadinamas užburtas kasdienybės ratas: darbas, vartojimas, tos pačios problemos, kurios kartojasi. 2011 m. Rono Fricke'o dokumentinis filmas „Samsara“ be žodžių parodė ritualus, gamyklas ir didmiesčius visame pasaulyje, kad žiūrovas pamatytų žmonijos ratą iš šalies. Žodis tapo ir kvepalų, muzikos albumų bei jogos studijų pavadinimu.

Tradicijų požiūriu tai nėra klaida: samsara iš tiesų prasideda ten, kur žmogus nesąmoningai kartoja tą patį. Skiriasi tik gylis. Kasdienėje kalboje samsara yra rutina, o tradicijose tai visų gyvenimų ratas, iš kurio išeiti galima tik visiškai pažinus savo prigimtį.

Kuo samsara skiriasi nuo panašių sąvokų?

Sąvoka	Esmė	Ryšys su samsara
Karma	Veiksmo ir pasekmės dėsnis	Variklis, kuris suka samsaros ratą
Reinkarnacija	Sielos gimimas naujame kūne	Vienas samsaros etapas, žvelgiant iš vieno gyvenimo
Mokša ir nirvana	Išsilaisvinimas	Samsaros pabaiga, išėjimas iš rato
Maja	Iliuzija, regimybė (Vedanta)	Tai, kas samsarą daro tikrą mūsų akyse
Dukkha	Kančia, nepasitenkinimas (budizmas)	Samsaros prigimtis: niekas rate neatneša galutinio pasitenkinimo

Dažniausi klausimai

Kas yra samsara paprastais žodžiais?

Samsara – tai gimimų, mirčių ir naujų gimimų ratas, kuriuo, pasak Indijos tradicijų, keliauja sąmonė, kol ją veda karma. Kasdienėje kalboje samsara dar vadinamas užburtas kasdienybės ratas, kuriame kartojasi tie patys dalykai.

Kuo skiriasi samsara ir nirvana?

Samsara yra rato būsena, kurią suka godumas, neapykanta ir neišmanymas, o nirvana – išsilaisvinimas, kai šie trys nuodai užgęsta. Mahajanos mąstytojas Nagardžuna mokė, kad tai ne dvi vietos, o tas pats pasaulis, matomas su neišmanymu ir be jo.

Kokie yra šeši samsaros pasauliai?

Tibeto budizme tai dievų, pusdievių, žmonių, gyvūnų, alkanų dvasių ir pragarų pasauliai. Kiekvienas siejamas su viena vyraujančia būsena: puikybe, pavydu, troškimu, neišmanymu, godumu ir neapykanta.

Ką reiškia gaidys, gyvatė ir kiaulė gyvenimo rato centre?

Tai trys nuodai, kurie suka samsarą: gaidys – godumas ir aistra, gyvatė – neapykanta, kiaulė – neišmanymas. Jie gaudo vienas kito uodegą, nes vienas maitina kitą.

Kaip išeiti iš samsaros?

Induizmas siūlo pažinimo, atsidavimo, nesavanaudiško veikimo ir meditacijos jogos kelius, budizmas – kilnųjį aštuonialypį kelią, džainizmas – teisingą tikėjimą, pažinimą ir elgesį. Visi jie veda į tą patį tikslą: išsilaisvinimą iš rato.

Kuo samsara skiriasi nuo reinkarnacijos?

Reinkarnacija yra vieno sielos persikėlimo į naują kūną įvykis, o samsara – visas ratas, kurį sudaro begalė tokių gimimų ir mirčių. Budizme apskritai kalbama ne apie sielos persikėlimą, o apie priežasčių ir pasekmių srauto tęstinumą.

Gilinkis

Įtraukta į narystę3 žingsniai į gilesnį sąmoningumą

Praėjusią savaitę sėdėjau kavinėje. Už lango – skubantys žmonės, telefono ekranuose prikaustytos akys, skubūs žvilgsniai į laikrodžius. Vienas vyras vos nepraėjo pro savo draugą – stovėjo ranka pamojuota, bet jis nė…

€19Žiūrėti seminarą →

Šaltiniai

„Čhandogjos upanišada“, 5.10, ir „Kathos upanišada“
Bhagavadgyta, 2.22
Samjutta nikaja 15.3 (Assu sutta) ir 56.48, pali kanonas
Madžhima nikaja 22 (Alagaddupama sutta)
Nagardžuna, „Mūlamadhjamakakārikā“ („Vidurinio kelio posmai“), 25.19–20
Patrul Rinpočė, „Mano tobulojo mokytojo žodžiai“ (Kunzang Lama'i Shelung), XIX a.
W. Y. Evans-Wentz (red.), „The Tibetan Book of the Dead“, Oxford University Press, 1927
S. F. Teiser, „Reinventing the Wheel: Paintings of Rebirth in Medieval Buddhist Temples“, University of Washington Press, 2006
W. D. O'Flaherty (red.), „Karma and Rebirth in Classical Indian Traditions“, University of California Press, 1980

Atnaujinta 2026 m. spalio 18 d. · Sąmonė ir dvasinės tradicijos · Žinynas