Kodėl net ir nedidelė klaida kartais sukelia jausmą, kad ne tik blogai atlikai užduotį, bet ir pats tapai mažiau vertingas? Sąlyginės savivertės modelis šią patirtį aiškina vertės jausmo priklausomybe nuo pasiekimų, pritarimo ar gebėjimo atitikti lūkesčius. Jungo analitinės psichologijos perspektyva leidžia klausti ir to, kiek savęs paliekame už nepriekaištingo įvaizdžio ribų. Tai skirtingi aiškinimo būdai, tačiau abu nukreipia dėmesį nuo paties rezultato į santykį su savimi.
Noras gerai atlikti darbą savaime nėra problema. Įtampa atsiranda tada, kai rezultatas tampa leidimu save priimti: pasisekus trumpam galima atsikvėpti, nepasisekus tenka iš naujo įrodinėti savo vertę. Tokioje vidinėje tvarkoje net poilsis gali atrodyti neužtarnautas, kol liko bent viena nepabaigta ar netobula užduotis. Tobulumo siekis tuomet reiškia daugiau nei aukštus standartus.
Kada noras padaryti gerai tampa savo vertės tikrinimu?
Skirtumas ryškėja ne vien iš to, kiek pastangų žmogus įdeda, o iš to, ką jam reiškia nesėkmė. Aukštas standartas apibūdina norimą rezultatą. Sąlyginė savivertė prie jo prideda asmeninį nuosprendį: neatitikęs reikalavimo, žmogus ima abejoti ne tik savo pasirengimu, bet ir teise būti gerbiamas, priimtas ar išgirstas. Viena klaida išplečiama iki viso savęs vertinimo.
Pavyzdžiui, pastebėjęs netikslumą, gali galvoti apie jo taisymą, tačiau gali pirmiausia pajusti poreikį pasislėpti. Antruoju atveju dėmesio centre atsiduria nebe užduotis. Svarbiau tampa tai, kaip dabar atrodysi kitų akyse ir ką jų reakcija esą pasakys apie tave. Taisymas virsta mėginimu panaikinti gėdos galimybę, nors konkreti aplinkinių reakcija dar net neįvyko.
Nuolatinis savęs tikrinimas yra vienas iš būdų, kuriais ši priklausomybė gali pasireikšti. Dar kartą perskaitai žinutę, mintyse peržiūri pokalbį, stebi kito žmogaus veidą, ieškodamas nepasitenkinimo. Pats atidumas nėra diagnozės pagrindas. Daugiau pasako tai, ar tikrinimas turi aiškią pabaigą, ar kiekvienas patikrinimas sukuria naują abejonę ir pareikalauja papildomo patvirtinimo.
Kitas atpažįstamas požymis yra sunkumas priimti savo ribotumą. Nežinojimas, nuovargis ar lėtesnis mokymasis suvokiami ne kaip konkrečios aplinkybės, o kaip asmeninis trūkumas, kurį būtina nuslėpti. Žmogus tuomet gali reikalauti iš savęs to, ko nelaikytų pagrįstu reikalavimu kitam. Šis neatitikimas leidžia pastebėti, kad veikia ne vien atsakomybė, bet ir griežta vidinė vertinimo taisyklė.
Sąlygiškumą kartais išduoda ir santykis su sėkme. Pasiekimas neatneša galimybės sustoti, nes mintyse iškart atsiranda kitas reikalavimas. Ankstesnė pastanga nuvertinama kaip savaime suprantama, o pripažinimas priimamas tik su išlyga, kad kitą kartą reikės pasirodyti ne prasčiau. Tokiu atveju vertės jausmas neturi kur įsitvirtinti: kiekvienas laimėjimas galioja tik iki kito patikrinimo.
Vis dėlto šie išgyvenimai nėra savarankiška diagnozė, o vienas epizodas neapibrėžia viso žmogaus santykio su savimi. Skirtingose gyvenimo srityse tas santykis gali skirtis. Galima ramiai priimti klaidas mokantis naujo įgūdžio, bet sunkiai pakelti nepritarimą artimame pokalbyje. Todėl prasmingiau ieškoti konkrečių situacijų ir jose veikiančių sąlygų, o ne paskubomis priskirti sau bendrą nepakankamumo etiketę.
Kaip vidinis kritikas susieja klaidą su nepakankamumu?
Vidinis kritikas šioje sistemoje atlieka vertintojo funkciją. Jis pastebi nukrypimus, primena reikalavimus ir numato neigiamas pasekmes, tačiau nebūtinai pateikia tikslų tikrovės aprašymą. Jo kalboje dažnai trūksta aplinkybių: vietoj konkretaus nepadaryto veiksmo atsiranda apibendrinimas apie nesugebėjimą. Kuo platesnis apibendrinimas, tuo sunkiau suprasti, ką iš tiesų reikėtų keisti, nes nuosprendis asmenybei nėra veiksmų planas.
Savikritika ir sąlyginė savivertė nėra tas pats. Galima griežtai įvertinti savo pasirinkimą ir vis tiek neprarasti pagrindo save gerbti. Galima ir išoriškai nesibarti, tačiau slapta manyti, kad priėmimą būtina nuolat užsitarnauti. Todėl vien švelnesni žodžiai ne visuomet paliečia pagrindinę taisyklę. Ji išlieka, jeigu po malonesne formuluote tebėra reikalavimas niekada nenuvilti.
Šią taisyklę gali būti sunku pamatyti, nes ji prisistato kaip atsakingumas. Atrodo, kad nustojęs save spausti tapsi abejingas, pradėsi vengti pastangų ar nuvilsi kitus. Tai verta suprasti kaip vidinio kritiko prognozę, o ne kaip patvirtintą ateitį. Atsakomybė už konkretų veiksmą ir nuolatinis savęs menkinimas nėra vienas neatskiriamas dalykas, nors iš vidaus kartais taip atrodo.
Socialinis vertinimas suteikia šiam mechanizmui daug progų veikti. Kitų pasiekimai, pritarimas ar matomas nepriekaištingumas gali tapti matu, pagal kurį žmogus sprendžia apie save. Tačiau iš svetimo rezultato negalima tiesiogiai sužinoti nei jo kainos, nei to žmogaus savijautos. Kai tokia ribota informacija paverčiama asmeniniu reikalavimu, lyginimas ima tikrinti ne gebėjimus, o teisę nesijausti prastesniam.
Čia svarbus skirtumas tarp atjautos sau ir bandymo save įtikinti, kad viskas puiku. Atjauta nereikalauja paskelbti klaidos sėkme. Ji reiškia galimybę pripažinti sunkumą ir atsakomybę, nepaverčiant jų pagrindu žeminančiam santykiui su savimi. Pagal šį aiškinimą, jos stabilumas slypi ne nuolat gerame savęs vertinime, o tame, kad pagarbus atsakas nėra atšaukiamas būtent tada, kai nepasiseka.
Praktika: klaidos, vertinimo ir kūno reakcijos atskyrimas
Šiai savistabai tinka nedidelis, nesenas epizodas, o ne skausmingiausia gyvenimo patirtis. Tai gali būti nepatogi pokalbio akimirka, atidėta užduotis arba pastebėtas netikslumas. Praktikos paskirtis nėra įrodyti, kad reagavai neteisingai, ar pasiekti ypatingą ramybę. Ji skirta išskaidyti vienu metu susiliejusius dalykus: įvykį, jo reikšmę, savęs vertinimą ir kūno pojūtį.
Pirmasis žingsnis yra kuo siauresnis fakto aprašymas. Užraše užtenka įvardyti, kas įvyko ir ką apie tai iš tikrųjų žinai. Jei pavėlavai atsakyti į žinutę, faktas yra vėlesnis atsakymas, o ne įrodymas, kad esi nepatikimas žmogus. Jei nežinai kito asmens reakcijos, ji lieka nežinoma. Toks aprašymas neturi teisinti elgesio, tik nepapildyti jo spėjimais.
Antrasis žingsnis skirtas pirmai po įvykio atsiradusiai minčiai. Čia reikalinga ne gražesnė ar protingesnė versija, o kuo tikslesnis savo reakcijos atpažinimas. Mintis gali skelbti, kad nuvylei visus, pasirodei nekompetentingas arba praradai kito žmogaus pagarbą. Užrašyta ji tampa atskiru teiginiu, kurį galima nagrinėti, o ne savaime suprantama visos situacijos tiesa.
Trečiajame žingsnyje išryškėja vertės sąlyga. Svarbu nustatyti, ką, tavo manymu, privalėjai padaryti, kad galėtum likti sau priimtinas. Vienam tai bus nepriekaištingas atsakymas, kitam greitis, trečiam gebėjimas iš anksto numatyti visų poreikius. Sąlyga dažnai būna platesnė už patį įvykį. Vienos žinutės atveju gali veikti reikalavimas visuomet būti pasiekiamam, o ne paprastas susitarimas atsakyti laiku.
Ketvirtasis žingsnis yra kūno reakcijos pastebėjimas be bandymo iš jos išskaityti paslėptą istoriją. Gali pastebėti įtemptus pečius, sukąstą žandikaulį, neramumą arba nepajusti nieko ryškaus. Užtenka nusakyti dabartinę patirtį savais žodžiais. Vien įtampa neparodo, iš kur kilo tavo reikalavimai, ir nepatvirtina nei traumos, nei konkretaus pasąmonės turinio. Pojūtis yra stebėjimo dalis, ne diagnozė.
Penktasis žingsnis atskiria taisytiną veiksmą nuo savęs pasmerkimo. Čia atsiranda vietos vienam apibrėžtam atsakui: ištaisyti netikslumą, patikslinti susitarimą ar pripažinti, kad atsakymo dar nežinai. Veiksmas turi atitikti įvykį, o ne neįmanomą užduotį panaikinti visas abejones dėl savęs. Jei pataisyti nieko nereikia, savistabos pabaiga gali būti ir sprendimas nebetikrinti tos pačios situacijos dar kartą.
Šeštasis žingsnis skirtas tam, kokiu tonu su savimi kalbi po pripažintos klaidos. Atjautos atsakas gali turėti tris aiškias dalis: įvykio pripažinimą, dabartinio sunkumo įvardijimą ir atsakomybės ribą. Pavyzdžiui, galima pripažinti, kad atsakymas vėlavo, kad dėl to neramu ir kad konkretų susitarimą galima patikslinti. Nereikia pridėti nei pažado daugiau niekada neklysti, nei reikalavimo tuoj pat pasijusti gerai.
Čia praverčia gilesnis paaiškinimas, kaip savivertė skiriasi nuo savigarbos: palankus savo gebėjimų įvertinimas ir pagarbus santykis su savimi nėra visiškai tas pats. Praktikoje galima likti nepatenkintam konkrečiu rezultatu ir kartu atsisakyti save žeminti. Tai ne žodinis triukas, o dviejų skirtingų vertinimo objektų atskyrimas: atlikto veiksmo ir žmogaus, kuris jį atliko.
Užrašas gali baigtis ne palengvėjimu, o neaiškumu. Galbūt faktą atskirti pavyks, tačiau vidinis kritikas tebesikartos. Galbūt suprasi, kad tavo standartas pagrįstas, o sunkiausia dalis yra pakelti kito nusivylimą. Abu pastebėjimai suteikia konkretesnę kryptį nei bendras reikalavimas labiau save mylėti. Praktikos vertė čia yra pastebėtas mechanizmas, ne privalomas emocinis rezultatas.
Komentarų (0)
Komentarų dar nėra. Būk pirmas!
Komentuoti gali tik prisijungę vartotojai. Registruokis — ir galėsi pasidalinti savo mintimis apie šį straipsnį.
Registruotis