Ar žmogus, kuris jautriai pastebi kitų nuotaikas ir moka mandagiai kalbėti, būtinai pasižymi aukštu emociniu intelektu? Peterio Salovey’aus ir Johno Mayerio emocinio intelekto modelis bei Danielio Golemano schema kreipia dėmesį ne vien į jautrumą, bet ir į emocijų supratimą, savireguliaciją bei elgesį santykiuose. Skirtumas išryškėja tada, kai supratingas pokalbis tampa nemalonus: išgirsti priekaištą, nesulauki pritarimo arba pajunti norą gintis, nors dar nežinai, nuo ko.
Čia kyla sąmoningumo klausimas: kiek savo reakcijos iš tiesų pastebime, o kiek ją paaiškiname jau po įvykio. Galima gerai išmanyti jausmų pavadinimus ir ginče naudoti juos kaip kaltinimus. Galima kalbėti tyliai, tačiau nepalikti kitam vietos nesutikti. Emocinio intelekto nereikėtų vertinti vien pagal žmogaus sukuriamą įspūdį, ypač tada, kai viskas vyksta pagal jo norus.
Ką iš tiesų parodo emocijų atpažinimas?
Emocinis intelektas (EI) apima gebėjimą atpažinti, suprasti ir valdyti savo bei kitų emocijas. Pastaroji apibrėžimo dalis lengvai suklaidina: kitų emocijų valdymas nereiškia teisės nuspręsti, ką kitas turėtų jausti. Santykyje tai veikiau susiję su gebėjimu atsižvelgti į emocinę situaciją, pasirinkti savo atsaką ir nedidinti įtampos vien todėl, kad pats jos nepakeli.
Salovey’aus ir Mayerio modelį bei Golemano schemą verta laikyti sąvokų karkasu, o ne žmonių rūšiavimo priemone. Kasdieniame gyvenime skirtingi gebėjimai nesutampa taip tvarkingai, kaip norėtųsi. Žmogus gali tiksliai atpažinti draugo nusivylimą, tačiau sunkiai pakelti savo paties gėdą. Arba mokėti susitvardyti, bet nesuprasti, kodėl kitam jo santūrumas atrodo kaip atsitraukimas.
Golemano schemoje išskiriamos savimonės, savireguliavimo, socialinės sąmonės ir santykių valdymo sritys. Savimonė susijusi su savo būsenos pastebėjimu. Savireguliavimas nukreipia dėmesį į tai, ką darai su pastebėta emocija. Socialinė sąmonė ir santykių valdymas įtraukia kitą žmogų: jo patirtį, jūsų skirtumus ir gebėjimą tęsti ryšį, kai nuomonės nesutampa.
Šių sričių atskyrimas neleidžia vieno gebėjimo palaikyti visuma. Pavyzdžiui, greitai pastebėta svetima įtampa dar nepasako, ar ją supratai teisingai. Galbūt pašnekovas pyksta, gal yra susirūpinęs, o gal tiesiog nori tylos. Emocinis pastabumas palieka vietos patikslinimui; įsitikinimas, kad jau žinai kito vidinį pasaulį, tą vietą uždaro.
Jautrumas taip pat nėra tas pats, kas gebėjimas išbūti su tuo, ką pajutai. Jei kito liūdesys iškart sukelia poreikį jį pralinksminti, pokalbis gali pasisukti nuo jo patirties prie tavo nepatogumo. Tokiu atveju verta atskirti du dalykus: pastebėjai liūdesį ir panorai, kad jis kuo greičiau baigtųsi. Tai skirtingi vidiniai įvykiai, nors išoriškai abu gali atrodyti kaip rūpestis.
Mandagumas apibūdina bendravimo formą, bet ne visą santykį su emocijomis. Galima nevartoti šiurkščių žodžių ir vis tiek nuolat pertraukti, aiškinti kitam jo tikruosius motyvus arba reikalauti greito atleidimo. Išorinis korektiškumas savaime neparodo, ar žmogus pripažįsta kito teisę į savą patirtį. Dėl to vertinant EI neužtenka klausytis vien tono.
Ne mažiau klaidina klausimas, ar EI svarbesnis už intelekto koeficientą (IK), kai iš jo tikimasi vieno atsakymo visoms situacijoms. Šios sąvokos nurodo skirtingas gebėjimų sritis, todėl viena nepanaikina kitos reikšmės. Kilus nesutarimui, vien argumentų tikslumas neatsako, ar išgirdai pašnekovą. Tačiau jautrus pokalbis taip pat nepaverčia netikslaus argumento teisingu.
Gynybinės reakcijos stebėjimas nesutarimo metu
Kasdienėje savistaboje daugiau medžiagos suteikia ne klausimas, ar esi emociškai intelektualus žmogus, o konkretaus nesutarimo eiga. Pavyzdžiui, kas nutinka, kai artimas žmogus pasako, kad tavo žodžiai jį įskaudino. Viena galimybė yra iškart aiškinti savo ketinimą. Kita galimybė yra pirmiausia išgirsti, kokį poveikį tie žodžiai turėjo, net jei tokio poveikio nesiekei.
Greita gynybinė reakcija gali būti tai, ką verta tyrinėti, tačiau ji nėra savarankiška diagnozė ar pakankamas žemo EI įrodymas. Vienas pokalbis neatskleidžia visų žmogaus gebėjimų. Reikšmingesnis stebėjimo objektas yra pasikartojantis elgesys: ar kiekvienas priekaištas tampa atsakomuoju kaltinimu, ar po pirmos reakcijos atsiranda galimybė sugrįžti prie esmės.
Kūno reakcijos šiame stebėjime suteikia konkretumo. Gali pastebėti suspaustą žandikaulį, pasikeitusį kvėpavimą ar įtemptus pečius, jei būtent taip tuo metu jautiesi. Toks pojūtis dar nepasako, kas teisus ir kokia jo priežastis. Jis tik pažymi momentą, kai verta atidžiau atskirti pojūtį, emocijos pavadinimą ir pasirinktą veiksmą.
Sunkumas įvardyti būseną taip pat pasireiškia įvairiai. Kartais žmogus pasako tik tai, kad jam blogai, ir tuo pokalbis baigiasi. Kartais jis pateikia ilgą kito elgesio analizę, tačiau nė karto neįvardija savo nusivylimo ar baimės. Išsamus pasakojimas apie partnerio trūkumus dar nėra išsamus savo patirties supratimas.
Atsakomybės permetimą galima stebėti pagal tai, kam priskiriamas veiksmo pasirinkimas. Teiginys, kad kitas supykdė, apibūdina vieną patirties dalį, bet nepaaiškina sprendimo įžeisti ar nutraukti pokalbį. Atskirti sukeltą jausmą nuo savo elgesio nereiškia pateisinti pašnekovą. Tai reiškia neprarasti tos situacijos dalies, už kurią atsakai pats.
Ramybės nereikėtų laikyti vieninteliu vertinimo kriterijumi. Tylėjimas gali reikšti sąmoningą pauzę, bet gali reikšti ir atsisakymą kalbėtis; vien iš išorės to nenuspręsi. Daugiau pasako tolesnis elgesys: ar žmogus praneša, kad jam reikia laiko, ar grįžta prie nutrūkusio pokalbio, ar palieka kitą spėlioti, kiek truks atsitraukimas.
Gebėjimas girdėti kitą nereiškia pareigos priimti kiekvieną jo reikalavimą. Santykių valdymas nėra nuolatinis nusileidimas, o empatija nėra sutikimas. Galima suprasti kito nusivylimą ir vis tiek atsisakyti to, ko jis prašo. Savistabai tuomet reikšmingas ne pats atsisakymas, bet tai, ar atsisakydamas menkini jo jausmą, ar aiškiai įvardiji savo ribą.
Vieno nesutarimo savistabos užrašymas
Praktiškas bandymas gali remtis vienu nesenu, ne pačiu skaudžiausiu nesutarimu. Jo paskirtis yra užrašyti reakcijos eigą, o ne nustatyti EI lygį ar surasti vienintelę paslėptą priežastį. Tai nėra moksliškai patvirtintas matuoklis. Pratimui pakanka situacijos, kurią prisimeni gana aiškiai ir apie kurią gali galvoti nepaversdamas užrašymo dar vienu ginčo tęsiniu.
Pradžia yra įvykio aprašymas be charakterio vertinimų. Užraše gali atsirasti, ką žmogus pasakė, ką tuo metu darei ir kuo atsakei. Formuluotė, kad pašnekovas nutraukė tavo sakinį, aprašo stebimą veiksmą. Formuluotė, kad jis tavęs niekada negerbia, jau sujungia įvykį su platesne išvada, kurios vien ši scena nepatvirtina.
Antras etapas yra kūno pojūčių fiksavimas. Galima užrašyti, ką pastebėjai prieš atsakydamas: rankų įtampą, norą nusisukti ar staigų judesį, jei tai išliko atmintyje. Jei nieko neprisimeni, užrašas gali likti tuščias. Spėjimu užpildyta detalė nėra tikslesnė už sąžiningai paliktą nežinojimą, o šio pratimo tikslas nėra sukurti sklandų pasakojimą.
Toliau užrašomas emocijos pavadinimas ir pažymima, kiek esi dėl jo tikras. Galėjai jausti pyktį, bet taip pat nusivylimą ar sumišimą; nebūtina iškart pasirinkti vienintelio žodžio. Svarbiau atskirti savo būseną nuo kaltinimo. Sakinys apie patirtą atstūmimą pasako, kaip išgyvenai situaciją, tačiau dar nenustato, ar kitas sąmoningai siekė tave atstumti.
Atskiras etapas skirtas pirmajai interpretacijai. Užraše gali atsirasti mintis, kad tavęs nesiklauso, kad esi menkinamas arba kad privalai tuoj pat apsiginti. Ši vieta žymi ne faktą apie kitą, o tavo tuo metu suteiktą prasmę. Tarp išgirstų žodžių ir jų reikšmės tau kartais telpa visas tolesnis ginčas.
Kitame etape fiksuojamas impulsas ir veiksmas. Noras pertraukti nėra tas pats, kas pertraukimas; noras išeiti nėra tas pats, kas išėjimas be paaiškinimo. Šis skirtumas suteikia savistabai tikslumo. Užraše galima matyti ne tik tai, ką padarei, bet ir tai, kokį veiksmą norėjai atlikti, nors jo neatlikai.
Tokį epizodą galima gretinti su keturių sričių schema, kuria aiškinamas emocinis intelektas. Kaip rašo ema.live, „emocinį intelektą sudaro keturi pagrindiniai aspektai: savimonė, savireguliavimas, socialinė sąmonė ir santykių valdymas.“ Užraše šios sritys tampa skirtingais stebėjimo taškais: savo būsenos pastebėjimu, atsaku į ją, dėmesiu pašnekovui ir tolesne pokalbio eiga.
Socialinės sąmonės dalyje lieka vietos tam, ką iš tikrųjų žinai apie kitą. Gal jis tiesiogiai pasakė, kad yra nusivylęs. Gal tik nutilo, o visa kita pridėjai pats. Atskirti jo pasakytus dalykus nuo savo spėjimų ypač naudinga tuomet, kai esi įsitikinęs, jog puikiai jauti žmones. Tikslus stebėjimas apima ir ribą, už kurios prasideda interpretacija.
Paskutinis užrašo etapas yra santykio tęsinys. Čia telpa ne vien ginčo pabaiga, bet ir vėlesnis veiksmas: grįžai prie temos, pasitikslinai, atsiprašei už konkretų žodį arba likai laukti, kol pirmas kreipsis kitas. Nebūtina kiekvieną kartą sukurti idealaus atsakymo. Užrašas gali tiesiog parodyti, kuri pokalbio dalis nuolat lieka neužbaigta.
Po kelių dienų galima palyginti skirtingų situacijų aprašymus, tačiau ne skirti sau bendrą pažymį. Viename pokalbyje gal tiksliai įvardijai emociją, bet nepatikslinai kito ketinimo. Kitame išgirdai pašnekovą, tačiau nepasakei savo ribos. Tokie skirtumai yra konkretesnė medžiaga nei apibendrinimas, kad su emocijomis tau sekasi blogai.
Užrašymas neturėtų virsti reikalavimu viską prisiminti ar išanalizuoti. Jei po jo tik kuri vis naujus kaltinimus sau arba kitam, galima apsiriboti viena trumpa scena. Taip pat nėra prasmės versti partnerį pateikti savo versiją vien tam, kad tavo lentelė mintyse būtų užpildyta. Savistaba priklauso tau; kito žmogaus atvirumas nėra pratimo atlikimo sąlyga.
Pasikartojančių reakcijų skaitymas Jungo požiūriu
Užrašytuose epizoduose gali pasirodyti pasikartojanti tema: skirtingi žmonės, bet panašus išgyvenimas, kad tavęs nepaiso arba kad turi įrodyti savo vertę. Carlo Gustavo Jungo analitinės psichologijos požiūriu tokią seką galima tyrinėti kaip pasąmonės temų raišką. Tai interpretacinis žvilgsnis, o ne įrodymas, kad kiekvienas pasikartojimas turi vieną paslėptą priežastį.
Šis požiūris perkelia dėmesį nuo klausimo, kas buvo teisus konkrečiame ginče, prie to, kokią vidinę prasmę ginčas įgijo. Pastaba apie neįvykdytą susitarimą vienam žmogui gali likti konkrečia pastaba, o kitas ją išgyvena kaip viso savo vertingumo atmetimą. Jungo perspektyvoje būtų tyrinėjamas būtent šis prasmės išsiplėtimas. Vien jo pastebėjimas dar nepaaiškina kilmės.
Pasąmonės sąvoka čia neturėtų užpildyti kiekvienos nežinojimo vietos. Jei neprisimeni, kodėl supykai, dar negalima daryti išvados, kad atradai gilią užslopintą patirtį. Galima siūlyti interpretaciją ir palikti ją atvirą. Toks santūrumas ne sumažina vidinio tyrinėjimo vertę, bet apsaugo nuo pernelyg greito įsitikinimo, jog viena patraukli istorija jau viską paaiškino.
Jungo tradicijos archetipinė kalba gali būti naudojama kaip simbolinis skaitymo būdas. Pavyzdžiui, žmogus savo reakcijose gali įžvelgti nuolatinį poreikį gelbėti arba vertinti kitą. Tai nėra objektyviai nustatytos asmenybės etiketės ir ne atskiras EI matas. Simbolis išlaiko prasmę tol, kol padeda apmąstyti konkretų elgesį, o ne pakeičia jį didingu savęs apibūdinimu.
Tarkime, žmogus vis imasi nuraminti kitą dar neišklausęs, ko šiam reikia. Simboliškai jis galėtų tyrinėti gelbėtojo vaidmenį, tačiau kasdienio elgesio lygmeniu klausimas išlieka paprastesnis: ar buvo paprašyta įsikišti. Jei simbolinis aiškinimas leidžia nepaisyti nepageidaujamos pagalbos pasekmių, jis nutolina nuo savistabos. Interpretacija neturėtų atleisti nuo atsakomybės.
Panašiai atsargiai verta elgtis su kūno atminties sąvoka. Savistabos kontekste ja galima nusakyti pasikartojančių kūniškų reakcijų patyrimą, tačiau pojūtis nėra patikimas konkretaus praeities įvykio liudijimas. Įtampa gerklėje ar pilve savaime neatskleidžia, kada ir kodėl susiformavo tavo elgesys. Iš kūno signalo negalima tiesiogiai perskaityti nei biografijos, nei kito žmogaus ketinimų.
Intuicija taip pat gali būti pradinis pastebėjimas, bet ne galutinis nuosprendis. Pajutęs, kad pokalbyje kažkas ne taip, gali atkreipti dėmesį į toną, pauzę ar savo reakciją. Tačiau nuojauta, kad pašnekovas kažką slepia, dar nepatvirtina slėpimo. Sąmoningas santykis su intuicija palieka galimybę suklysti ir nepaverčia vidinio įsitikinimo įrodymu prieš kitą.
Šioje vietoje susitinka du skirtingi tyrinėjimo būdai. EI sąvokų karkasas nukreipia į atpažįstamus gebėjimus ir veiksmus, o Jungo interpretacinė perspektyva leidžia svarstyti, kokią asmeninę reikšmę tie veiksmai įgauna. Jų nereikia sulieti. Simboliškai prasmingas paaiškinimas savaime nepatvirtina, kad situacijoje tiksliai supratai emocijas ar tinkamai pasirinkai atsaką.
Atviras tyrinėjimas turi išlaikyti ir nepatogią alternatyvą: kartais pasikartojanti reakcija susijusi ne tik su tavo vidiniu pasauliu, bet ir su pasikartojančiu kito elgesiu. Nuolatinio menkinimo nereikia aiškinti vien savo pasąmone. Vidinis darbas neturėtų paversti žmogaus atsakingu už viską, kas vyksta santykyje, ar atimti teisės įvardyti netinkamą elgesį.
Savęs vertinimo ir testų atsakymų palyginimas
Po savistabos gali kilti noras pasitikrinti, ar EI yra žemas. Tačiau savęs vertinimo klausimynas ir užduotis, kurioje reikia parodyti konkretų gebėjimą, atsako ne visai į tą patį klausimą. Pirmuoju atveju pateiki savo paties vaizdą. Todėl vien aukštas pasitikėjimas savo empatija neparodo, kaip tiksliai suprastum kitą sudėtingoje situacijoje.
Testo patikimumo nereikėtų spręsti pagal tai, kaip įtikinamai skamba jo rezultato aprašymas. Teiginys, kad esi jautrus, bet kartais slepi emocijas, gali atrodyti asmeniškas, nors neatskleidžia, kas buvo matuota. Vertinant rezultatą prasminga atskirti pateiktą klausimą, tavo atsakymą ir iš jo padarytą išvadą. Šios trys dalys nėra savaime tapačios.
Vieno testo skaičius taip pat nepakeičia konkretaus elgesio aprašymo. Jei rezultatas aukštas, bet konfliktuose nuolat pertrauki kitą, rezultatas to veiksmo nepanaikina. Jei rezultatas žemas, tai dar nėra viso tavo santykių gyvenimo nuosprendis. Savęs pažinimui daugiau tikslumo suteikia gebėjimo įvardijimas: sunku atpažinti savo būseną, išklausyti neprieštaraujant arba sugrįžti po nesutarimo.
Savęs vertinimą galima palyginti su užrašytu epizodu, nesiekiant bet kokia kaina rasti sutapimą. Gal save laikai geru klausytoju, tačiau aprašyme matyti, kad pokalbio metu daugiausia ruošei atsakymą. Gal manai, jog nemoki reguliuoti emocijų, nors tąkart aiškiai pasakei, kad reikia pauzės, ir vėliau grįžai. Neatitikimas yra tyrinėjimo medžiaga, ne priežastis išsirinkti malonesnę versiją.
Kitų žmonių atsiliepimai irgi nėra neklystantis matuoklis. Partneris gali tiksliai įvardyti, kad jį pertraukei, tačiau jo išvada, jog tau visai nerūpi žmonės, yra platesnė interpretacija. Savistaboje verta išlaikyti šį mastelio skirtumą. Konkretų veiksmą galima pripažinti nesutinkant su visą asmenybę apimančiu vertinimu.
Sugrįžimo prie nutrūkusio pokalbio praktika
Žemiškas EI tyrinėjimo tęsinys yra ne dar vienas savęs apibūdinimas, o konkretus sugrįžimas prie neužbaigtos temos. Jis gali prasidėti nuo vieno savo veiksmo įvardijimo: pertraukimo, pakelto balso ar nepaaiškinto pasitraukimo. Tokiam sugrįžimui nereikia prisipažinti esąs blogas žmogus. Pakanka tiksliai nusakyti tai, už ką prisiimi atsakomybę, nepridedant sąlygos, kad kitas pirmiausia pripažintų savo kaltę.
Tolesnė pokalbio dalis gali apimti savo būseną ir neatsakytą situacijos klausimą. Pavyzdžiui, galima pripažinti, kad pasijutai nuvertintas, ir kartu pasitikslinti, ką pašnekovas norėjo pasakyti. Taip išsaugomas skirtumas tarp patirto jausmo ir nustatyto ketinimo. Pokalbio baigtis vis tiek priklauso nuo abiejų žmonių, todėl vienas apgalvotas žingsnis nežada susitaikymo.
Jei emocinės reakcijos nuolat griauna santykius, trukdo kasdieniam gyvenimui arba savistaba kelia sunkiai pakeliamą kančią, verta kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą. Pasąmonės interpretacijos, testai ir asmeniniai užrašai nėra profesionalaus įvertinimo pakaitalas. Pagalbos poreikis taip pat nėra EI pažymys: jis nusako, kad su patiriamu sunkumu nereikia likti vienam.
Komentarų (0)
Komentarų dar nėra. Būk pirmas!
Komentuoti gali tik prisijungę vartotojai. Registruokis — ir galėsi pasidalinti savo mintimis apie šį straipsnį.
Registruotis