Ką po skyrybų žmonės dažniausiai bando suprasti apie save?

Kodėl po skyrybų gali būti sunku suprasti ne tik pasibaigusį santykį, bet ir savo reakciją į jo pabaigą? Jungo analitinė psichologija tokį klausimą leistų svarstyti per skirtumą tarp įprasto savojo įvaizdžio ir sunkiau pripažįstamų savęs dalių. Tai interpretavimo būdas, o ne paaiškinimas, tinkantis kiekvienam žmogui. Kaltė, tuštuma ar noras surasti vieną kaltininką savaime dar nepasako, kodėl santykis nutrūko.

Portalo ema.live pateikiamas skyrybų skirstymas apima teisinį, emocinį, finansinį ir tėvystės procesus. Jie neturi vieno bendro pabaigos momento: susitarimas dėl turto nebūtinai sutampa su emociniu atsisveikinimu, o pasibaigusi partnerystė nepanaikina bendros tėvystės. Būtent emociniame lygmenyje gali iškilti nepatogus neatitikimas: sprendimas priimtas, tačiau viduje santykis dar tebėra atskaitos taškas.

Žmogus gali ilgėtis buvusio partnerio ir kartu nenorėti grįžti į ankstesnį gyvenimą. Gali pats inicijuoti išsiskyrimą, bet vis tiek jausti atstūmimą. Tokios būsenos nėra viena kitos paneigimas. Jos nukreipia dėmesį į skirtingus praradimus: konkretaus žmogaus, bendros ateities, kasdienio artumo arba vaidmens, kuriame buvo lengviau atpažinti save.

Todėl savęs pažinimas po skyrybų nebūtinai prasideda nuo aiškaus atradimo. Kartais jo pradžia yra aiškesnis atskyrimas to, kas įvyko santykyje, nuo to, kuo po šio įvykio pradėjai save laikyti. Santykio pabaiga yra įvykis. Išvada, kad nuo šiol esi nevertas meilės, jau yra jo interpretacija.

Kodėl kaltė ir prisirišimas neatsako į tą patį klausimą?

Prisirišimo modelis nukreipia dėmesį į tai, kaip žmogus patiria artumą, atsiskyrimą ir kito žmogaus prieinamumą. Šiuo požiūriu po skyrybų kylantis noras ieškoti kontakto nebūtinai reiškia vien norą atkurti partnerystę. Jis gali būti susijęs ir su sunkumu ištverti pasikeitusį ryšį. Tai galima svarstyti kaip vieną hipotezę, o ne kaip diagnozę iš kelių poelgių.

Vidinė įtampa kartais susitelkia į telefoną: žmogus tikrina, ar atėjo žinutė, ir vėliau pyksta ant savęs, kad vis dar laukia. Kitu atveju jis stengiasi nieko nejausti ir vengia net neutralaus susitikimo. Abu pavyzdžiai gali tapti savistabos medžiaga. Tačiau vien iš jų negalima nustatyti nei prieraišumo stiliaus, nei tikrosios santykio baigties priežasties.

Kaltė nukreipia į kitą sritį: savo veiksmus ir atsakomybę. Ji gali būti susijusi su konkrečiu prisiminimu, pavyzdžiui, neištesėtu susitarimu ar žeidžiančiu pasakymu. Tuomet įmanoma įvardyti, už ką atsakai. Visai kitokio pobūdžio yra bendras savęs pasmerkimas, kuriame nebelieka atskiro poelgio, tik nuosprendis visai asmenybei.

Šis skirtumas svarbus svarstant, ką po skyrybų iš tiesų bandai suprasti. Konkretaus veiksmo apmąstymas leidžia kalbėti apie aplinkybes, pasirinkimus ir jų pasekmes. Visuminis savęs kaltinimas visus prisiminimus paverčia vieno tariamo trūkumo įrodymais. Net švelnus prisiminimas tuomet gali būti aiškinamas kaip ženklas, kad kažko nepastebėjai ar nesupratai.

Vieno kaltininko paieška gali atrodyti patraukli todėl, kad suteikia istorijai aiškią sandarą. Jei viską sugadino vienas žmogus, nebereikia išlaikyti prieštaringų prisiminimų apie artumą ir nusivylimą tame pačiame santykyje. Vis dėlto aiškus pasakojimas dar nėra tikslus pasakojimas. Savo atsakomybės pripažinimas taip pat nereikalauja prisiimti kito žmogaus sprendimų.

Jungo šešėlio samprata pasiūlo dar vieną interpretavimo kryptį. Analitinėje psichologijoje šešėliu vadinamos sunkiau pripažįstamos asmenybės savybės ir polinkiai, nesutampantys su sąmoningu savęs įvaizdžiu. Po skyrybų ši sąvoka galėtų būti taikoma svarstant ne vien pyktį ar pavydą. Pagal šią sampratą nepripažinta savęs dalis gali būti ir teisė nesutikti, noras atsiskirti arba poreikis pačiam sulaukti rūpesčio.

Žmogui, kuris save laikė visada suprantančiu ir prisitaikančiu partneriu, gali būti sunku pripažinti ilgai slėptą nepasitenkinimą. Tam, kuris didžiavosi nepriklausomybe, gali būti gėda dėl ilgesio. Jungo modelis čia siūlo tyrinėti neatitikimą, o ne nuspręsti, kuri savęs versija buvo netikra. Nei pyktis panaikina buvusį rūpestį, nei poreikis būti mylimam paneigia savarankiškumą.

Tuštumą taip pat galima tyrinėti konkrečiau. Ji gali reikšti, kad nebeliko žmogaus, kuriam pirmiausia norėdavosi papasakoti dienos įvykį. Kitą kartą dingsta įprasta savaitgalio sandara arba bendras ateities planas. Tokia savistaba nepaaiškina viso skausmo, tačiau atskiria kelis skirtingus dalykus, kuriuos vienas žodis gali paslėpti.

Pyktis buvusiam partneriui ir susitarimas dėl vaiko kasdienybės priklauso susijusioms, bet netapačioms sritims. Vidinis jausmas nėra savaiminis nurodymas kitam žmogui.

Portalo ema.live apžvalgoje daugiausia klaidų siejama su emociniu ir tėvystės procesais. Savistabos požiūriu čia kyla konkretus atsakomybės klausimas: kaip mano išgyvenimas virsta elgesiu. Skausmo pripažinimas nesuteikia pagrindo perduoti vaikui suaugusiųjų konflikto, prašyti jo pasirinkti pusę ar per jį tikrinti buvusio partnerio gyvenimą.

Fakto, kaltės ir prisirišimo baimės atskyrimo praktika

Šios praktikos tikslas nėra nustatyti, kuris jausmas teisingas, arba kuo greičiau nustoti ilgėtis. Tai nedidelės situacijos užrašymas, atskiriant įvykį nuo jam suteiktos reikšmės. Praktiką galima atlikti su vienu lapu, pasirinkus epizodą, kurį šiuo metu pavyksta prisiminti neprarandant orientacijos dabartyje. Rezultatas iš anksto nenumatomas.

Pirmas žingsnis būtų pasirinkti vieną neseną momentą, o ne visą santykių istoriją. Tiktų laukta, bet negauta žinutė, pokalbis dėl bendrų daiktų arba vakaras grįžus į pasikeitusius namus. Užraše pakanka apibūdinti, kas vyko ir ką pats padarei. Kuo mažesnis epizodas, tuo lengviau pastebėti konkrečias mintis, užuot iš karto vertinus visą savo gyvenimą.

Antras žingsnis skirtas faktui suformuluoti taip, kad jį būtų galima atskirti nuo spėjimo apie kito žmogaus ketinimus. Pavyzdžiui, galima užrašyti, kad buvęs partneris neatsakė į žinutę iki vakaro. Teiginys, jog jis taip norėjo parodyti tavo nereikšmingumą, jau būtų interpretacija. Ji gali atrodyti įtikinama, bet iš paties neatsakymo jos nustatyti negalima.

Trečiame žingsnyje greta užrašoma pirmoji mintis apie save. Ji gali būti susijusi su gėda, paliktumo baime arba įsitikinimu, kad viską sugadinai. Čia nereikia jos taisyti ar keisti pozityviu teiginiu. Pakanka pažymėti, jog tai tavo mintis konkrečioje situacijoje, o ne savaime patvirtinta išvada apie tavo vertę.

Ketvirtas žingsnis skirtas atsakomybei patikslinti. Užraše galima aprašyti savo veiksmą, jo galimą poveikį ir tai, ką apie poveikį iš tiesų žinai. Jei atsiprašymo pagrindas yra konkretus, jis skiriasi nuo noro atsiprašyti už tai, kad apskritai turi poreikių. Šiame etape nebūtina niekam rašyti ar iš karto priimti sprendimą.

Penktame žingsnyje dėmesys pereina prie baimės. Galima užrašyti, ko tuo momentu bijojai netekti: galimybės pasikalbėti, patvirtinimo, kad nebuvai pamirštas, arba vilties, jog santykis dar nesibaigė. Tai nėra reikalavimas išsirinkti vieną tikrąjį motyvą. Viename epizode gali būti daugiau nei vienas noras, ir ne visi jie tampa aiškūs iš karto.

Šeštas žingsnis yra sustojimas ties nežinomybe. Lape gali likti atskiras sakinys apie tai, ko šiuo metu nežinai: kito žmogaus ketinimo, būsimo savo sprendimo ar tikslaus ilgesio pobūdžio. Toks įrašas nėra nesėkmė. Praktika neturi baigtis paaiškinimu vien tam, kad neliktų neužpildytos vietos.

Baigiant užrašą, galima palyginti pirmąją mintį su aprašytu įvykiu. Jei iš vieno neatsakymo buvo padaryta išvada apie visą savo gyvenimą, užfiksuojamas būtent šis šuolis. Nebūtina ginčytis su savimi, kad jausmas nepagrįstas. Jausmo stiprumas ir išvados tikslumas yra du atskiri dalykai.

Platesnį kelių vienu metu vykstančių atsiskyrimo procesų paaiškinimą pateikia ema.live tekstas skyrybos kas baigiasi kas lieka ir kaip praeiti visą kelią. Šį skirtumą galima pritaikyti ir užrašui: pažymėti, ar aprašyta situacija pirmiausia susijusi su emociniu ryšiu, finansiniu susitarimu, teisiniu klausimu ar bendros tėvystės užduotimi.

Praktikoje ypač reikšminga vieta tarp impulso ir veiksmo. Gali pastebėti norą siųsti dar vieną žinutę, reikalauti paaiškinimo arba staiga nutraukti būtiną pokalbį. Užrašas nėra draudimas taip jaustis. Jame galima atskirai pažymėti, ko norisi dabar ir koks konkretus klausimas iš tikrųjų turi būti išspręstas su kitu žmogumi.

Jeigu epizodas susijęs su vaiku, savistabos tekstas lieka suaugusiojo erdvėje. Vaikas neturi tapti užrašo vertintoju, paslapčių saugotoju ar įrodymu, kad vienas iš tėvų teisus. Bendros tėvystės sprendimą galima formuluoti konkrečiai, neįtraukiant viso emocinio santykio vertinimo. Tai ribos apibrėžimas, o ne reikalavimas nejausti nuoskaudos.

Skaitykite taip pat

Skyrybos: kas baigiasi, kas lieka ir kaip praeiti visą kelią

Skyrybos – keturi skirtingi procesai: teisinis, emocinis, finansinis ir tėvystės. Statistika Lietuvoje, etapai, didžiausios klaidos, pilkosios skyrybos.

Kūno pojūčio ir senos reakcijos stebėjimo praktika

Ne visas išgyvenimas iš karto įgauna aiškius žodžius. Gali pastebėti įsitempusius pečius, sugniaužtą žandikaulį arba norą kuo greičiau išeiti iš pokalbio. Tokius pojūčius galima įtraukti į savistabą kaip dabartinę patirtį. Jie patys neatskleidžia nei santykio tiesos, nei paslėpto kito žmogaus ketinimo.

Pirmame šios praktikos žingsnyje dėmesys trumpam skiriamas aplinkai. Galima pastebėti, kur esi, į ką remiasi pėdos ir kokie daiktai yra prieš akis. Nereikia užsimerkti ar keisti kvėpavimo. Jei dėmesys kūnui nemalonus, galima toliau stebėti tik išorinę aplinką ir pratimo netęsti.

Antras žingsnis būtų vieno pojūčio aprašymas kasdieniais žodžiais. Užraše tinka vieta, pojūčio pobūdis ir momentas, kada jį pastebėjai. Nereikia ieškoti paslėptos žinutės, kurią kūnas neva privalo perduoti. Aprašymas gali likti paprastas: prieš pokalbį įsitempė pečiai, o perskaičius atsakymą norėjosi atsistoti ir vaikščioti.

Trečiame žingsnyje galima pažymėti su pojūčiu susijusį veikimo impulsą. Gal norisi teisintis, užsisklęsti, įtikinti arba patikrinti telefoną. Šis įrašas nėra poelgio pateisinimas ir neįrodo jo neišvengiamumo. Jis skirtas pastebėti situacijos, patirties ir ketinamo veiksmo seką.

Ketvirtame žingsnyje svarstoma, ar tokia reakcija atrodo pažįstama iš kitų santykių ar ankstesnių gyvenimo situacijų. Atsakymas gali būti neaiškus, ir tuomet nereikia ieškoti privalomo vaikystės prisiminimo. Panašumo pastebėjimas dar nepatvirtina bendros priežasties. Tai tik medžiaga tolesniam apmąstymui, prireikus kartu su psichologu ar psichoterapeutu.

Pasakymą apie kūno atmintį šioje vietoje verta suprasti atsargiai. Savistaboje juo galima apibūdinti pažįstamą, pasikartojančią reakciją, tačiau ne pažodinį kūne saugomos santykių istorijos įrodymą. Iš įtampos krūtinėje negalima nustatyti, kad buvęs partneris tebėra skirtas tau. Iš ramybės taip pat negalima nuspręsti, kad ryšys niekada nebuvo svarbus.

Šios praktikos pabaiga gali būti vienas sakinys apie dabartinį poreikį: atidėti nebūtiną pokalbį, aiškiau suformuluoti jo temą arba ieškoti palaikymo ne pas buvusį partnerį. Tai galimi pasirinkimai, o ne pažadėtas pratimo rezultatas. Jei stebėjimas stiprina emocinę įtampą, galima grįžti prie aplinkos ir sustoti, nieko papildomai neaiškinant.

Ar santykio pabaigą galima suprasti kaip vidinio vaidmens lūžį?

Jungo analitinės psichologijos požiūriu žmogaus savęs suvokimas nėra tapatus vienam socialiniam vaidmeniui. Partnerio, sutuoktinio ar šeimos išsaugotojo vaidmuo gali būti reikšmingas, tačiau neapima visos asmenybės. Remiantis šia teorine kryptimi, skyrybas galima svarstyti kaip patirtį, kuri išryškina skirtumą tarp atliekamo vaidmens ir platesnio savęs suvokimo. Tai nėra nustatytas skyrybų dėsnis.

Tokio svarstymo pradžia galėtų būti ne teiginys, kad santykis trukdė būti savimi, o atidesnis žvilgsnis į tai, ką tame santykyje buvai įpratęs daryti. Gal nuolat tarpininkavai, planavai, nusileisdavai arba įrodinėdavai savo patikimumą. Šios veiklos galėjo turėti vertę. Tačiau po išsiskyrimo galima svarstyti, kurios iš jų buvo pasirinkimas, o kurios tapo vieninteliu būdu jaustis reikalingam.

Jungo savasties samprata šiame kontekste yra teorinis platesnės asmenybės visumos vaizdinys. Ji nėra slapta tobula asmenybė, kuri būtinai pasirodo nutrūkus ryšiui. Pagal šį modelį savęs pažinimas apima ir tai, kas nedera su mėgstamu savo portretu. Dėl to skyrybų apmąstymas gali būti ne vien bandymas susigrąžinti ankstesnę savivertę.

Archetipinis lūžio vaizdinys leistų santykio pabaigą matyti kaip ribą tarp ankstesnės gyvenimo sandaros ir dar neaiškios naujosios. Tai filosofinė bei psichologinė interpretacija, ne įrodytas mechanizmas. Ji nesako, kad išsiskyrimas buvo būtinas ar iš anksto numatytas. Žmogui nereikia tikėti likimu, kad jis galėtų apmąstyti pasikeitusią savo gyvenimo kryptį.

Šio vaizdinio ribos ypač reikšmingos tada, kai skausmui skubama suteikti kilnią paskirtį. Teiginys, kad santykis privalėjo žlugti dėl asmeninio augimo, gali uždengti konkrečius sprendimus ir jų pasekmes. Jis taip pat gali tapti dar vienu reikalavimu kenčiančiam žmogui: ne tik išbūti netektį, bet ir greitai rasti joje pamoką. Tokios prievolės nėra.

Prasmė gali būti kuriama vėliau ir likti dalinė. Žmogus gali atpažinti, kad santykyje nuolat slopino nesutikimą, tačiau vis tiek nežinoti, kodėl tai darė būtent tada. Gali pripažinti savo pavydą, bet nepadaryti iš jo visą biografiją paaiškinančios teorijos. Neužbaigtas supratimas nėra mažiau sąžiningas už nuoseklią transformacijos istoriją.

Jungo šešėlio sąvoka taip pat neleidžia patikimai spręsti apie kitą žmogų iš savo reakcijos. Tai, kad buvusio partnerio elgesys sukelia stiprų pyktį, neįrodo, jog jo savybė tėra tavo paties atspindys. Tokia interpretacija būtų pernelyg tiesmuka. Konkretus įžeidimas, pažado sulaužymas ar ribos nepaisymas nepradingsta vien todėl, kad kartu tyrinėji savo vidinį pasaulį.

Savistaba neturėtų virsti paaiškinimu, kuriuo pateisinamas kito žmogaus žeminantis ar kontroliuojantis elgesys. Atsakomybė už poelgį lieka jį atlikusiam asmeniui. Savo reakcijos supratimas ir kito elgesio įvertinimas yra skirtingos užduotys. Jungo teorijos sąvokos nėra pagrindas atsisakyti šio skirtumo.

Simbolinis atsisveikinimas gali būti dar viena pasirenkama interpretavimo praktika. Pavyzdžiui, neišsiunčiamame laiške galima aprašyti ne tik buvusį partnerį, bet ir vaidmenį, kurį santykyje atlikai. Laiškas lieka asmeninis tekstas, o ne būdas paveikti kitą žmogų. Nėra pagrindo jam priskirti gebėjimą nutraukti nematomus ryšius ar nulemti emocinio proceso pabaigą.

Tokiame tekste galima atskirti tai, ką norisi išsaugoti, nuo to, ko nebenorima kartoti. Rūpestingumas neprivalo būti atmetamas kartu su įpročiu pamiršti savo ribas. Artumo troškimas neturi būti paneigtas vien todėl, kad šis ryšys baigėsi. Tai galimos apmąstymo kryptys, o ne iš anksto žinomas laiško turinys ar jo poveikis.

Gilesnio požiūrio nereikia painioti su slaptesniu paaiškinimu. Pasąmonės ar archetipų kalba prasminga tiek, kiek ji leidžia tiksliau apibūdinti savo patirtį, neprimetant jai nepatikrinamos būtinybės. Jei kiekvienas įvykis paskelbiamas likimo ženklu, nebelieka vietos abejonėms ir pasirinkimui. Sąžiningas simbolinis svarstymas palieka galimybę savo interpretaciją pakeisti.

Net ir pasirinkus šį modelį, naujas savęs suvokimas neprivalo atmesti viso ankstesnio gyvenimo. Buvęs artumas netampa netikras vien todėl, kad dabar į jį žvelgi kitaip.

Kasdienio sprendimo ir emocinio aiškinimo atskyrimo praktika

Grįžtant prie kasdienybės, galima pasirinkti vieną artimiausią sprendimą ir aprašyti, kokios informacijos jam reikia. Pokalbiui dėl daiktų atsiėmimo reikia susitarimo dėl laiko ir vietos. Susitarimui dėl vaiko kasdienybės reikia konkrečių aplinkybių. Nė vienas, nė kitas savaime nereikalauja galutinio atsakymo apie tai, kas ką labiau mylėjo.

Kitas šios praktikos žingsnis būtų atskirai įvardyti, kokį emocinį atsakymą norisi gauti per tą sprendimą. Gal tikiesi atsiprašymo, pripažinimo arba ženklo, kad buvusiam partneriui irgi skaudu. Šis noras gali būti užrašytas nepridedant jo prie praktinio prašymo. Atskirti nereiškia paneigti, tik nepriskirti vienam pokalbiui visų neišspręstų užduočių.

Tada galima apsvarstyti, kur būtų galima skirti dėmesio emociniam klausimui. Kartais tam tinka asmeninis užrašas, pokalbis su patikimu žmogumi arba susitikimas su specialistu. Buvęs partneris nėra vienintelis galimas tavo patirties liudytojas. Tačiau jokia alternatyvi erdvė neprivalo akimirksniu panaikinti noro būti suprastam būtent jo.

Savęs pažinimas čia nėra nuolatinė savo reakcijų kontrolė. Jei kiekvienas ilgesio momentas tampa dar viena užduotimi, užrašai gali virsti nauju savęs vertinimo būdu. Galima palikti dienų be analizės ir neturėti naujos įžvalgos. Kasdienio gyvenimo tęstinumas nereikalauja kasdien paaiškinti santykio pabaigos iš naujo.

Jei skausmas trukdo kasdien veikti, savistabos pratimas nėra pakankamas atsakas vien dėl to, kad jis atrodo gilus ar dvasiškai prasmingas. Tokiu atveju reikalingas pokalbis su psichologu, psichoterapeutu ar gydytoju, atsižvelgiant į patiriamą sunkumą. Kilus minčių žaloti save ar tiesioginei grėsmei saugumui, būtina skubi pagalba. Simbolinis aiškinimas jos nepakeičia.

Artimiausias konkretus darbas gali likti nedidelis: aiškiai suformuluotas susitarimas, atpažintas kaltinantis sakinys arba nutrauktas bandymas per vaiką gauti atsakymą iš buvusio partnerio. Nė vienas toks veiksmas neįrodo, kad skyrybos jau emociškai baigtos. Jis tik pažymi, ką šiandien gali atskirti ir už ką šiandien gali prisiimti atsakomybę.