Aura: sluoksniai, spalvos ir kaip ją pamatyti

Kas yra aura?

Žodis „aura“ kilęs iš graikų ir lotynų aura – „vėjelis, dvelksmas“. Ezoterinėse tradicijose aura yra šviesos ir energijos laukas, gaubiantis kiekvieną gyvą būtybę. Jis apibūdinamas kaip spalvotas, kintantis švytėjimas aplink kūną, kuriame, kaip tikima, atsispindi žmogaus mintys, jausmai, sveikatos būklė ir dvasinė branda. Aiškiaregiai sako, kad aurą mato tiesiog akimis, o kiti ją jaučia rankomis, šiluma ar nuotaika, kai prie žmogaus prieina.

Daugelis mokyklų aurą laiko ne atskiru „debesiu“, o subtiliojo kūno dalimi. Fizinis kūnas yra tankiausias sluoksnis, o aplink jį, kaip koncentriniai apvalkalai, išsidėsto vis subtilesni energiniai kūnai. Juos maitina gyvybinė energija, kurią Indijoje vadina prana, Kinijoje či, o Vakarų ezoterikoje tiesiog gyvybine jėga.

Šiandien apie aurą kalbama trimis lygmenimis. Pirmas – senųjų tradicijų šventųjų švytėjimas ir subtilieji kūnai. Antras – XIX–XX a. ezoterikos mokytojai, kurie aurą aprašė sluoksniais ir spalvomis. Trečias – šiuolaikinės praktikos: auros skaitymas, valymas ir auros fotografija.

Aura senosiose tradicijose ir mene

Šviesa aplink šventą žmogų yra vienas seniausių religinio meno simbolių. Prieš tapdama „aura“, ji vadinosi nimbu, aureole ar mandorla, ir beveik kiekviena didžioji tradicija ją piešė savaip.

Jogos tradicija aurą aprašo per penkis apvalkalus (kośa), apie kuriuos kalba „Taitirijos upanišada“. Tai maisto (fizinis) kūnas, gyvybinės energijos kūnas, proto kūnas, išminties kūnas ir palaimos kūnas. Kiekvienas subtilesnis apvalkalas gaubia tankesnįjį, o visų jų centre slypi tikrasis Aš. Būtent šis modelis vėliau tapo Vakarų ezoterikos sluoksniuotos auros pagrindu.

Ką apie aurą mokė ezoterikos mokytojai

Šiuolaikinę auros sampratą XIX–XX a. suformavo keli tyrinėtojai ir mokytojai. Kiekvienas jų pridėjo savo dalį: vieni stebėjo švytėjimą, kiti jį aprašė spalvomis, treti bandė užfiksuoti prietaisais.

Septyni auros sluoksniai

Populiariausias šiuolaikinis auros modelis, kurį išplėtojo Barbara Brennan ir kitos energetinio gydymo mokyklos, aurą skirsto į septynis sluoksnius. Kiekvienas jų siejamas su viena iš septynių čakrų ir viena žmogaus gyvenimo sritimi. Sluoksniai išsidėsto nuo kūno į išorę: kuo toliau, tuo subtilesni.

Skirtingos mokyklos sluoksnius vadina šiek tiek kitaip, o teosofai kalbėjo apie eterinį, astralinį, mentalinį ir kauzalinį kūnus. Tačiau visos sutaria dėl vieno: aura nėra sustingusi, ji kvėpuoja, plečiasi ir traukiasi kartu su žmogaus būsena.

Auros spalvos ir ką jos reiškia

Auros spalvos yra populiariausia tema tarp tų, kurie domisi aura. Šiuolaikinėje ezoterikoje kiekviena spalva turi savo reikšmę, o šviesūs, skaidrūs atspalviai laikomi stipriosiomis savybėmis, tamsūs ir drumsti – užsistojusia energija. Žemiau pateiktos reikšmės, kurias dažniausiai mini auros skaitytojai.

Auros skaitytojai pabrėžia, kad aura beveik niekada nebūna vienos spalvos. Paprastai yra viena pagrindinė, „asmenybės“ spalva, kuri ilgą laiką išlieka panaši, ir kelios greitai besikeičiančios, kurios rodo šios dienos nuotaiką ar mintis.

Kaip pamatyti savo aurą

Daugelis mokytojų sako, kad aurą pamatyti gali kiekvienas, tik akis reikia pratinti. Dažniausiai pradedama nuo eterinio sluoksnio – siauros, šviesios, kartais melsvos juostelės prie pat kūno. Štai klasikinė praktika:

Kai kurie žmonės aurą ne mato, o jaučia. Patrinkite delnus vienas į kitą, tada lėtai juos atitraukite ir vėl priartinkite. Daugelis jaučia šilumą, dilgčiojimą ar lyg elastingą rutulį tarp delnų. Energetinio gydymo mokyklose nuo šio pratimo pradedamas auros jautimas.

Auros dydis, forma ir stiprumo ženklai

Auros skaitytojai dažniausiai aprašo aurą kaip kiaušinio formos apvalkalą, kuris plačiausias aplink galvą ir pečius, o siauresnis prie pėdų. Įprastai, pasak jų, jis siekia maždaug ištiestos rankos atstumą nuo kūno, bet gali išsiplėsti per kelis metrus, kai žmogus džiaugiasi, meldžiasi ar kalba didelei auditorijai, ir susitraukti prie pat kūno, kai jis pavargęs, išsigandęs ar serga.

Energetinio gydymo mokyklos skiria kelis ženklus, pagal kuriuos aura laikoma stipria arba silpna:

• Stipri aura. Tolygi, šviesi, aiškių spalvų, be tarpų. Šalia tokio žmogaus kiti jaučiasi ramiai ir saugiai, o pats jis greitai atsigauna po įtampos.
• Išsekusi aura. Siaura, blanki, priglaudusi prie kūno. Žmogus jaučiasi lyg „be odos“, greitai pavargsta minioje ir perima kitų nuotaikas.
• Auros „skylės“ ir įplyšimai. Kai kurie gydytojai aprašo tamsias dėmes ar tarpus, kurie, jų teigimu, atsiranda po sukrėtimų, ilgo streso ar priklausomybių.
• Prisirišimo „virvelės“. Energetinėse praktikose kalbama apie gijas, kurios jungia žmonių auras po stiprių santykių ir kurias galima paleisti atleidimo ritualais.

Kaip jausti kito žmogaus aurą

Reikio, terapinio prisilietimo ir kitų energetinio gydymo mokyklų mokiniai pirmiausia mokomi aurą jausti rankomis. Žmogus ramiai sėdi ar guli, o praktikuojantis lėtai veda atpalaiduotus delnus kelių dešimčių centimetrų atstumu nuo jo kūno, nuo galvos link pėdų. Daugelis pajunta vietas, kur oras atrodo tankesnis, šiltesnis, vėsesnis ar dilgčiojantis. Pasak mokytojų, būtent taip pastebimos vietos, kuriose energija teka netolygiai.

Svarbiausia taisyklė, kurią kartoja visos mokyklos: prieš liečiant kito žmogaus aurą, net ir neliečiant kūno, reikia jo leidimo. Aura laikoma asmenine erdve, todėl pagarba jai yra praktikos dalis.

Kas, pasak tradicijų, veikia aurą

Ezoterinės mokyklos sutaria, kad aura kinta nuolat. Ją praplečia ir pašviesina vieni dalykai, o susiaurina ir aptemdo kiti.

• Mintys ir jausmai. Teosofai mokė, kad kiekviena stipri mintis ar emocija aure palieka spalvą. Pyktis, pasak jų, aurą nuspalvina raudonai tamsiais blyksniais, o meilė – švelniai rožine.
• Kvėpavimas ir judėjimas. Jogos ir čigongo tradicijos sako, kad laisvas kvėpavimas ir judėjimas leidžia pranai tekėti, todėl aura tampa ryškesnė.
• Gamta. Miškas, vanduo ir saulė laikomi stipriausiais natūraliais auros valytojais.
• Žmonės ir vietos. Ilgas buvimas įtemptoje aplinkoje ar šalia nuolat besiskundžiančių žmonių, pasak praktikuojančių, aurą „apsunkina“.
• Miegas ir mityba. Daugelis mokytojų sieja auros šviesumą su poilsiu ir saikingu, gyvu maistu.

Kaip valyti ir saugoti aurą

Auros valymas ir apsauga yra viena seniausių praktikų pasaulyje. Įvairios kultūros ją atlieka skirtingai, bet idėja ta pati: pašalinti tai, kas prilipo, ir sustiprinti savo šviesą.

Dūmai

Daugelyje kultūrų patalpos ir žmonės smilkomi džiovintais augalais. Šiaurės Amerikos čiabuvių tradicijose deginamas šalavijas, saldžioji žolė ar kedras, Pietų Amerikoje – palo santo mediena, Europoje – kadagys ir pelynas. Dūmais lėtai apvedamas kūno kontūras nuo galvos iki kojų, mintyse prašant paleisti tai, kas nebereikalinga.

Druska ir vanduo

Druska daugelyje tradicijų laikoma valančia medžiaga. Šilta vonia su sauja jūros druskos, rankų plovimas sūriu vandeniu ar tiesiog dušas su ketinimu nuplauti dienos įtampą yra paprasčiausi auros valymo būdai.

Garsas

Dainuojantys dubenys, varpeliai, gongai ir mantros naudojami, kad garso vibracija „išpurtytų“ užsistojusią energiją. Praktikuojantys skambina dubeniu aplink kūną arba tiesiog klausosi švarių tonų. Tokius tonus galite rasti solfedžio dažnių generatoriuje.

Šviesos vizualizacija

Atsisėskite ramiai ir įsivaizduokite, kaip virš galvos atsiveria balta ar auksinė šviesa. Ji teka žemyn per visą kūną ir išplinta aplink jį, kol jus apgaubia švytintis kiaušinio formos apvalkalas. Daug mokyklų šią praktiką atlieka kiekvieną rytą kaip apsaugą dienai.

Kvėpavimas ir meditacija

Ramus, gilus kvėpavimas ir dėmesys kūnui, pasak mokytojų, sutvarko aurą iš vidaus. Kūno skenavimo meditacija leidžia pereiti dėmesiu per visą kūną ir pastebėti, kur jaučiama įtampa ar tuštuma.