Klausimas: rebe, kaip tinkamai ir prasmingai atšvęsti staigų pasikėlimą ant pinigų, pvz., kad ir laimėjus loterijoje ar kazino?

ATSAKYMAS: Ui, kodėl klausi? Kas nutiko? Matyt, įkrito į sąskaičikę pinigėliai iš NMA, ane? Žinau žinau, kaip tik už pirmą ketvirtį ESF mokėjimai parėjo (ir kodėl bandai apgauti seną talmudistą tokiais negudriais pavyzdžiais? „Kazino“… „Loterija“… Neapsimetinėk mešugene esąs. Tie, kas pasikelia, į kazino nevaikšto lošti, ir loterijose nežaidžia – jie juos valdo) Ė, kiek įkrito? 15 štukelių? Atidavus „otkatą“ (skaičiuokime maksimaliai – 20 gradusų su iškešinimu), sumokėjus PVM ir atsiskaičius su neva darbuotojais ir tiekėjais Tau lieka… Aštuonios štukos! P-a-g-a-l-i-a-u! Realus lavandosas! Visas Tavo! Pradžiai, neskubėk kaip lochas iškart mokėti mokesčių, geras ir protingas žmogus mokesčius moka tik paragintas. Juk nežinai, kaip čia viskas gali pasikeisti, žėk, dar ir visai nereikės mokėti? Vienok susimokėk komunalinius, juk tai nedaug, ir gyvenimais su apmokėtais komunaliniais visada kažkaip atrodo šviesesnis. Taigi, sakai, pasikėlei… Sveikinu! Jautiesi turtingas ir nori šiuo džiaugsmu pasidalinti su kitais? Ką gi, tai paprasta. Talmude aiškiai pasakyta, kad turtingas esi tiek, kiek gali atiduoti kitiems. Tačiau Tau, visai neseniai apkrikštytam pagoniui, kuris greičiausiai išvis net nelabai orientuojiesi krikščioniškųjų doktrinų subtilybėse, iki talmudiško požiūrio ir jūsiškos dešimtinės koncepcijos, manau, dar toloka. Tad belieka viską atiduoti tik sau. Bet ir nereikia taupyti „juodai dienai“, kaip įpratę prasčiokai, amžinai belaukiantys karo, maro, bado ir skyrybų. Gyvenk! Kadaise Kosove aš pažinojau vieną reketininką, kuris, surinkęs nalogus, tą patį vakarą apsilankydavo mėgstamoje picerijoje ir užsisakydavo ne vidutinę, kaip įprasta, bet pačią didžiausią picą! Su visais priedais! Su daug daugiau kečupo, nei įprasta! Ir su didele „Coca- Cola“, o ne vidutine, kaip visada! Švęsdavo žmogus. Turėjo svajonę ir ja sekė. Pabandyk taip ir Tu – ta pasikėlimo proga būtinai užsuk į "Circle K", nes esi ponas, ir užsipilk būtinai pilną baką saliaros, ir tada imk ne vieną dešrainį, o DU! Su visais priedais – gali sau tai leisti. Nusipirk tą amerikietiško šokolado plytelę, kurios visada norėjai. Pasiimk didelį „Pepsi“ bambalį – tegu kiti mato ir pavydi! Įsigyk iQOS vietoje tų dvokiančių kontrabandinių papirosų, kuriuos dabar rūkai kaip koks vergas – pasikelk ir kokybiškai į aukštesnį lygį, ne vien kiekybiškai. O dabar skaityk itin įdėmiai – nupirk ką nors savo tėvams. Tėvai yra svarbu. Pradžiugink juos – patikėk, jie tik ir telaukia įrodymo, kad išaugino dorą žmogų, ir Tu nesi lochas šunkeliais nuėjęs, suteik jiems progą pasididžiuoti Tavimi, nes tik jie vieninteliai šiame pasaulyje Tau linki tik gero. Atsidėkok jiems už sukeltas kančias. Motinai – „Hermès Carre“ skarelę. Tėvui – naują „Mikita“ įrankių dėžę (jis vis tiek turbūt mieliau dirba rankomis, o ne galva). Broliui ar sesei – naujų padangų komplektą jų nekošeriniam vokiškam automobiliui. Sau – rūbą kokį padoresnį įsigyk, batus dailesnius. Atmink – iš Tavęs galima atimti pinigus, savigarbą, Tėvynę ir vardą, tačiau niekas iš Tavęs neatims dviejų dalykų: to, kas tarp Tavo ausų ir to, kas ant Tavęs. Suprantu, kad Tave gundo nelabasis iškelti puotą, prisisprogti pigaus treifinio alaus, pasigirti draugams savo sėkme ir savo šaunumu… Nedaryk to. Nebūk mešugene. Vietoje pagarbos Tu pelnysi tik jų pavydą ir neapykantą, po tokių „malonumų“ Tavęs laukia galvos skausmas ir pagirios, sulaužytas inventorius ir tuštesnė piniginė. Atmink, kad didelio džiaugsmo proga geria tik prasčiokai. Protingas ir garbingas žmogus važiuoja į Birštoną (vienas ar su dama), išsinuomoja ten patį geriausią kambarį, pasivaikšto promenadu panemune, apmąsto savo gyvenimą, pasidžiaugia geriausiais pasaulyje –visiškai nemokamais dalykais – Saule, paukštelių čiulbėjmu, Nemuno vaizdu, kvapniu oru, šypsenomis… O vakare – pati didžiausia pica! Su daug kečupo! Ir su didele „Coca-Cola“! Nes atmink, menkasis žmogeli, gyvenimo malonumas slypi labai mažuose dalykuose, o ne labai dideliuose. Kaip sakydavo zekai GULAGo lageriuose – „ne mažas davinys žudo, o didelis“!