Klausimas: rebe, ar aš galiu būti geras žydas, net nebūdamas žydu?

ATSAKYMAS: Kaip aš mėgstu tokius klausimus! Tačiau – ui, kodėl klausi? Kas nutiko? Staiga pradėjai ieškoti būdų, kaip atstatyti harmoniją tarp savo kūno, sielos ir ego? Atsibodo Judo pabučiavimai ir būtinybė po savo gera nuotaika slėpti savo begalinę vienatvę, atitolimą nuo pasaulio bei Tave supančių žmonių? Ar tiesiog pabodo lenkti nugarą už minimumą ir panorai suleisti savo suskeldėjusius nagus į Holivudo ir Volstryto turtus bei išsiveržti iš „poc-mažumų“, negaunančių „atkato“? O gal panorai tapti „Siono išminčių“ kontroliuojamos slaptosios pasaulio vyriausybės nariu ir gauti kvietimą į Belvederio susirinkimus? Oy vey! Vargas tau! Tačiau išeitis yra. Pradžiai, atmink, skirtingai nuo lietuvių, žydai savęs nelaiko etnine grupe, o mato kultūriniu sambūriu, todėl, nors juodaodis ar slavišką pavardę nešiojantis asmuo niekada negalės tapti lietuviu (maksimum tik Lietuvos piliečiu ar bent jau lietuvių nacijos nariu), technine prasme, žydu gali tapti bet kuris pasaulio žmogus, priimantis judaizmą ir gyvenantis pagal žydiško gyvenimo tradicijas. Pavyzdžiui, kaip tai padarė Tavo mylimos aktorės Marilyn Monroe ar Elisabeth Taylor. Ar, kalbant šiuolaikinėmis kategorijomis, JAV prezidento duktė Ivanka Trump – staiga pavirtusi gera žyde! Tačiau, jei neturi laiko konvertacijai, nes nepakeldamas galvos pluši žydiškajam kapitalui, ar, labiau tikėtina, tiesiog tingi (visi jūs norite gero gyvenimo, tačiau tik keli teturi pakankamai aistros ir energijos nueiti ilgą kelią ir paaukoti savo gyvenimą geradarystei), belieka suvokti antrą dalyką: judaizmas – tai ne banalaus ir menamo tikėjimo į žydų vaikinus, užsimojusius paredaguoti Torą, atitikmuo, tai – gyvenimo būdas. Žydiškosios pasaulėžiūros esmė ne ta, kad Tu turi tikėti į D…ą, bet elgesys, parodantis, kad Jis tiki Tavimi. Tavo reformų ir nepriteklių nukamuotam protui gali būti sunku tai suprasti, tačiau šio teiginio prasmė ta, kad kiekvienas žydas kasdien stengiasi tapti dar geresniu žmogumi, geresne savo paties versija ir nuolat demonstruoja savo dėkingumą Aukščiausiajam už suteiktą tokią galimybę (beje, be jokio atlygio!). Tai ne spontaniška reakcija, kurią jūs, gojai, dažniausiai demonstruojate tik išsisukę iš kokios nors bėdos, nes, kaip ir pats žinai, absoliuti dauguma žmonių D…ą atsimena tik tada, kai jiems blogai ir beveik niekada – kai jiems gerai, tai nuolat praktikuojama laikysena ir pasaulėžiūra, savo ruožtu vedanti prie trečio svarbiausio dalyko – dosnumo, t.y., pastangų padėti tą D…o palaiminimą pajusti ir kitiems žmonėms. Štai todėl žydiškumas teikia stiprybės ir priverčia išvysti tą trapų visų žmonių grožį, nesvarbu, kokie niekingi jie atrodytų iš išorės. Tačiau neužmiršk, tai ne paprasta metafora, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Mano mėgstamiausia Tanacho vieta yra „Išėjimo knygoje“ sudėti D…o žodžiai, pasakyti Mozei: „Pakilk į kalną ir būk ten“ – idealiai nusakantys šiandieninės žmonių dvasinę būseną: bet kuris gali pakilti ant Sinajaus kalno, tačiau jo mintys greičiausiai bus kažkur kitur, o ir širdis plaks kažkur kitur. Tu gali net apsipjaustyti, užsikabinti Dovydo žvaigždę ant kaklo, iš Jeruzalės parsivežti ir savo namuose išsidėlioti krūvą pigių suvenyrų, tipo, šaldytuvo magnetuką-menorą su užrašu „Jerusalem“ ar virtuvinį koklį su užrašu „Shalom“, gali netgi į savo maistą pilti brangiai nusipirktą „košerinę“ druską (bet tiesiog žinok, kad druska nebūna nei „košerinė“, nei „nekošerinė“, tai tik rinkodaros triukas tokiems lochams, kaip Tu), gali netgi kaip koks glušius prisikalti mezuzą ant savo durų staktos, tačiau nuo to nė per nago juodymą nepriartėsi prie žydiškumo, jei Tavo galva nebus ir Tavo širdis neplaks ant Sinajaus kalno. Nes tik tą akimirką, kai Tu vien dieną pabudęs pro savo geto langą, čaižomą piktos šlapdribos išvysi niūrų švininį lietuviškos žiemos dangų ir pagalvosi „kokia nuostabi diena padaryti ką nors gero! – sau, savo šeimai, savo giminei, savo tautai, savo nacijai, savo Tėvynei, visai žmonijai, visam pasauliui!“ – štai tada, mein ingele, Tu ir tapsi geru žydu.