Žemė mūsų planeta

Pasirinkite miestą

Visi laikai šiame puslapyje dabar skaičiuojami Telšiuose, vietos laiku. Pasirinkite kitą miestą – puslapis iš naujo apskaičiuos laikus, aukščius ir matomumą jam.

Žemė šiandien Telšiuose

Kodėl diena tokio ilgio: pasvirusi ašis

Brėžinyje – Žemė šiandien, apšviesta iš kairės. Ašis pasvirusi 23,44°, o šiandien Saulė yra 7,3° į pietus nuo pusiaujo, todėl pietų pusrutulis atsuktas į ją labiau. Linija – 56,0° platumos ratas (Telšiai): apšviesta jos dalis atitinka dieną, šešėlyje likusi – naktį. Kuo labiau ašis pasvirusi į Saulę, tuo ilgesnė apšviesta dalis.

Dienos ilgumas per metus

Kiekviena 2026 m. diena Telšiuose: nuo 6 val. 57 min. gruodį iki 17 val. 37 min. birželį. Per lygiadienius diena trunka apie 12 valandų visur Žemėje; kuo arčiau ašigalio, tuo kreivė statesnė.

Kur Žemė savo orbitoje

Žemės orbita iš viršaus, žiūrint iš šiaurės: auksinis taškas – Žemė šiandien. Keturios padėtys – lygiadieniai ir saulėgrįžos; ašis visą laiką nukreipta į tą pačią erdvės pusę (į Šiaurinę žvaigždę), todėl per metus į Saulę pakaitomis atsisuka tai vienas, tai kitas pusrutulis. Orbita beveik apskrita: tarp perihelio (147,1 mln. km) ir afelio (152,1 mln. km) skirtumas tik apie 3 %.

Lygiadieniai ir saulėgrįžos

Žemė iš Mėnulio

Iš Mėnulio Žemė matoma fazėmis, tik atvirkščiomis: kai pas mus jaunatis, Mėnulio dangaus juodumoje kabo „pilna Žemė“, o per pilnatį Žemė iš ten būtų beveik visa tamsi. Dabar Mėnulis iš Žemės apšviestas 5 %, o Žemė iš Mėnulio – 95 %. Viršutinė eilė – Mėnulis, kokį matome mes, apatinė – Žemė, kokią tą pačią dieną matytų žmogus ant Mėnulio.

Iš Mėnulio Žemė atrodo visai kitaip, nei Mėnulis iš Žemės. Ji beveik 2° pločio – maždaug 3,7 karto platesnė už mūsų matomą Mėnulio diską, o jos plotas danguje apie 13 kartų didesnis. Debesys ir vandenynai atspindi daug daugiau šviesos nei tamsios Mėnulio uolienos, todėl „pilna Žemė“ Mėnulio danguje šviečia kelias dešimtis kartų ryškiau už pilnatį.

Žemės fazės priešingos Mėnulio fazėms: per jaunatį iš Mėnulio matoma pilna Žemė, per pilnatį – beveik tamsi. Būtent šią atspindėtą šviesą matome per siaurą jauną Mėnulio pjautuvą, kai visas diskas silpnai pilkuoja – tai pelenų šviesa, kurią pirmasis paaiškino Leonardas da Vinčis. Kadangi Mėnulis į mus visada atsuktas ta pačia puse, artimojoje jo pusėje Žemė danguje beveik nejuda – tik šiek tiek svyruoja dėl libracijos, kol pati sukasi ir keičia fazes.

Mėnulio fazė šiandien →

Metų laikai

Metų laikai atsiranda ne dėl to, kad Žemė vasarą priartėja prie Saulės. Juos lemia ašies posvyris – 23,44° nuo statmens orbitos plokštumai. Ašis visus metus rodo į tą pačią dangaus vietą (šalia Šiaurinės žvaigždės), todėl pusę metų į Saulę labiau atsukta šiaurinė, pusę – pietinė pusrutulio dalis. Kai Saulė pakyla aukščiau, jos spinduliai krinta stačiau ir ilgiau šildo – taip ateina vasara.

Birželio saulėgrįža (apie birželio 21 d.) šiauriniam pusrutuliui atneša ilgiausią dieną, gruodžio (apie gruodžio 21 d.) – trumpiausią; per lygiadienius kovo ir rugsėjo pabaigoje diena ir naktis visur beveik lygios. Pietiniame pusrutulyje viskas atvirkščiai: kai Lietuvoje sniegas, Australijoje vidurvasaris.

Saulėtekis ir saulėlydis →

Diena, naktis ir para

Žemė apsisuka apie savo ašį per 23 h 56 min 4 s – tai žvaigždinė para, matuojama pagal tolimas žvaigždes. Saulės para, nuo vidurdienio iki vidurdienio, vidutiniškai trunka lygiai 24 valandas: per tą laiką Žemė dar pasislenka orbita ir turi pasisukti apie 1° daugiau, kad Saulė vėl atsidurtų pietuose. Todėl žvaigždės kasnakt teka maždaug keturiomis minutėmis anksčiau.

Dienos ilgis priklauso nuo platumos ir metų laiko. Ties pusiauju diena ištisus metus trunka apie 12 valandų, o kuo toliau į šiaurę, tuo didesni skirtumai: Vilniuje birželį šviesu beveik 17 valandų, gruodį – vos apie 7. Už poliarinio rato vasarą Saulė nenusileidžia, žiemą nepateka. Žemės sukimasis labai pamažu lėtėja – Mėnulio sukeliami potvyniai jį stabdo maždaug porą milisekundžių per šimtmetį, o laiko tarnybos nuo 1972 m. kartais prideda keliamąją sekundę.

Orbita ir metai

Vidutinis atstumas nuo Žemės iki Saulės – 149,6 mln. km; jis vadinamas astronomijos vienetu (AV), ir juo matuojami atstumai visoje Saulės sistemoje. Šviesa šį kelią įveikia per maždaug 8 minutes 20 sekundžių. Orbita šiek tiek ištęsta: arčiausiai Saulės (perihelyje) Žemė būna sausio pradžioje, apie 147,1 mln. km, toliausiai (afelyje) – liepos pradžioje, apie 152,1 mln. km.

Orbita Žemė skrieja vidutiniškai 29,8 km/s greičiu ir vieną ratą apsuka per 365,256 paros. Kalendoriniai metai turi 365 dienas, todėl kas ketverius metus pridedama vasario 29-oji – kitaip per šimtmetį kalendorius nuslinktų beveik mėnesiu nuo metų laikų.

Žemė

Žemė – trečioji planeta nuo Saulės ir didžiausia iš keturių uolinių planetų, nors visoje Saulės sistemoje ji tik penkta pagal dydį. Tai vienintelė žinoma vieta, kur yra gyvybė, ir vienintelė planeta, kurios paviršiuje nuolat telkšo skystas vanduo: vandenynas dengia apie 71 % paviršiaus, o jame sukaupta 97 % viso Žemės vandens.

Viduje Žemė sluoksniuota kaip svogūnas: kietas geležies ir nikelio vidinis branduolys, skystas išorinis branduolys, storiausia mantija ir plona pluta, kuri sausumoje vidutiniškai siekia apie 30 km, o po vandenynais – vos 5 km. Pluta suskilusi į plokštes, kurios juda maždaug tokiu greičiu, kokiu auga nagai; iš ten kalnai, ugnikalniai ir žemės drebėjimai. Žemė yra tankiausia Saulės sistemos planeta – vidutiniškai 5,51 g/cm³.

Žemė iš kosmoso

Pirmoji Žemės nuotrauka iš kosmoso padaryta 1946 m. spalio 24 d. – kino kamera paleistoje raketoje V-2 iš maždaug 105 km aukščio nufilmavo nespalvotą debesų dangą. 1968 m. gruodžio 24 d. „Apollo 8“ astronautas Billas Andersas skrisdamas aplink Mėnulį užfiksavo „Žemėtekį“ – mėlyną Žemę, kylančią virš pilko Mėnulio horizonto. 1972 m. gruodžio 7 d. „Apollo 17“ įgula nufotografavo „Mėlynąjį rutulį“.

1990 m. vasario 14 d. „Voyager 1“ iš maždaug 6 mlrd. km atsigręžė ir nufotografavo Žemę kaip „blyškiai mėlyną taškelį“ – mažesnį nei vienas vaizdo taškas. Nuo 2015 m. NASA kamera EPIC palydove DSCOVR, kabančiame 1,5 mln. km nuo Žemės Saulės kryptimi, kasdien siunčia visos apšviestos Žemės pusės vaizdus. Tarptautinėje kosminėje stotyje žmonės nuolat gyvena nuo 2000 m. lapkričio – jos skrydį virš savo miesto galite pamatyti ir plika akimi.

Atmosfera ir magnetinis skydas

Žemę dengia atmosfera, kurią sudaro 78 % azoto, 21 % deguonies ir apie 1 % argono, anglies dioksido ir kitų dujų. Ji sulaiko didžiąją dalį žalingos Saulės spinduliuotės (ozono sluoksnis – ultravioletinę), švelnina temperatūrų šuolius, o dauguma meteoroidų joje sudega – tai matome kaip krentančias žvaigždes.

Skystas geležies ir nikelio išorinis branduolys ir greitas sukimasis kuria magnetinį lauką, kuris saulės vėją nukreipia aplink planetą. Kai Saulė išsviedžia stipresnį dalelių srautą, laukas sudreba – tai geomagnetinė audra, o dalelės, įsiveržusios prie magnetinių ašigalių, sužadina oro molekules ir šie švyti pašvaistėmis. Magnetiniai poliai per geologinius laikus ne kartą apsivertė, vidutiniškai maždaug kas 300 tūkst. metų, bet labai nereguliariai.

Geomagnetinės audros šiandien →

Pavadinimas ir istorija

Žemė – vienintelė planeta, pavadinta ne graikų ar romėnų dievo vardu. Lietuviškas žodis „žemė“ kilęs iš to paties indoeuropiečių prokalbės šaknies kaip slavų „земля“, lotynų „humus“ ir graikų „chthōn“, o baltų mitologijoje Žemyna buvo žemės, derlingumo ir gyvybės deivė. Žemė kaip dangaus kūnas ir žemė po kojomis lietuvių kalboje tas pats žodis.

Kad Žemė rutulio formos, senovės graikai žinojo jau prieš 2 500 metų: per Mėnulio užtemimus Žemės šešėlis visada apvalus, o keliaujant į pietus danguje iškyla naujos žvaigždės. Apie 240 m. pr. m. e. Eratostenas, išmatavęs Saulės šešėlius Asuane ir Aleksandrijoje, apskaičiavo Žemės apskritimą stebėtinai tiksliai.

Žemė skaičiais

Kitos Saulės sistemos planetos