Buvo išorinis, žiaurus ir kruvinas okupantas, atėmęs netobulą, bet mūsų valstybę. Kovėmės, bet pralaimėjom - jo bijojom, bėgom, neapkentėm, slapstėmės ir visaip šaipėmės.
Buvo gėda kolaboruoti ir mažai kas norėjo tokiu būti. Bet kai jis numiro ir supuvo - padainavom, pastovėjom mitinguose, atsipirkom mažu krauju ir atsikratėm.
Dabar atėjo vidinis, savas okupantas, niekas nebeveža - patys išvažiuojam, ir emigracija ne tik išorinė, bet ir vidinė. Pabėgam į šeimas, į mažas grupes, į feisbukų burbulus.
Ir kolaboruoti nebegėda, ir daugelis nori tokiais būti, nes gali susilieti su biomase, gauti ramybės ir naudos galimybę. O toliau jau priklauso nuo tavo lojalumo ir sugebėjimų parsiduoti.
Vidiniai okupantai nebesidrovi kaip anie, kurie slėpėsi savo apgailėtinose pirtelėse, turi visiems žinomus ir matomus vardus. Gali juos kasdien pravažiuojant blizgiose mašinose pamatyti.
Naujoji okupacija nebekala grotų iš išorės – žmogus pats įsitaiso narve, kuriame jo niekas nemato ir negirdi.
Viešai, išdidžiai skelbiasi - turtingiausių šimtukai, įtakingiausių septyniasdešimtukai, reitingų dvidešimtukai. Jų nedaug - vos keletas tūkstančių plius aptarnaujantys liokajai.
Dabar nebešaudo ir beveik nesodina. O kam - pakanka tavęs nematyti ir tavęs nebėra, tūnai savo kambarėlyje, o miestui ir pasauliui esi numiręs.
Niekas tavęs nemato, negirdi, niekam tu nerūpi, nors kas vakarą deklamuoja atvirkščiai - tave tiesiog iš viešumos išjungia. Ir sau vienas dainuok kiek tik nori ir stovėk su vėliava kiek tik nori - tik pasijuoks.
Tačiau yra dar vienas, dar baisesnis - asmeninis okupantas. Pro mažą tavo gerumo, noro visus suprasti ir atvirumo skylutę jie įžengia vidun, palaipsniui užvaldo. Ir nejučia tampa tavimi.
Ir štai, tu jau zombis - galvoji, junti, matai ir girdi taip, kaip reikia. Ir esi toks, kokio reikia tiems, kuriems taip reikia.
Būti mankurtu labai gera ir tai jų jėga, nes viskas gyvenime ir pasaulyje staiga pasidaro aišku, ir jokių problemų nebelieka. Po oda viskas iš plastmasės, spalvoti laidai, mikroschemos.
Ir viskam turi įtikinamus paaiškinimus iš penkių sakinių, kuriuos gali skanduoti. Visata telpa į mašinraščio puslapį, o jei kas ne taip, nueini į savo burbulą arba įsijungi dėžę - ir tau paaiškina.
Galima atgimti ir išsivaduoti nuo išorinio okupanto. Nors tam progų būna nedaug, valstybės gyvenime per žmogaus amžių paprastai viena.
Nuo vidinio išsivaduoti sunkiau. Tam reikia žygdarbio - drąsos nepatikti durniams.
Nuo asmeninio okupanto neišsivaduosi beveik niekada, nes tai esi tu pats.
Gilinkis
Įtraukta į narystęKas programuoja tavo mintis?
Ar esi tikras, kad tavo mintys yra iš tiesų tavo? Ar sprendimai, kuriuos priimi kasdien, yra tavo laisva valia, ar kažkas jau seniai juos suprogramavo? Šis seminaras kviečia pasinerti į istorijos ir dabarties simbiozę,…
Algimantas Rusteika – nepriklausomas geopolitikos analitikas ir komentatorius, daugiau nei du dešimtmečius stebintis tarptautinės politikos dinamiką. Jis analizuoja globalius procesus per Lietuvos ir regiono perspektyvą, padedamas skaitytojams suprasti sudėtingą pasaulinės politikos audinį.
Komentarų (0)
Komentarų dar nėra. Būk pirmas!
Komentuoti gali tik prisijungę vartotojai. Registruokis — ir galėsi pasidalinti savo mintimis apie šį straipsnį.
Registruotis