Šiandieniniai statuso simboliai

Reminescenciniai pasvarstymai apie tai, kas ŠIANDIEN yra STATUSO SIMBOLIAI:

Anądien Kaune įsiplieskė mano diskusija su moksleiviais, kokie daiktai, užimami postai ar laikysena simbolizuoja SĖKMĘ. Vaikai lieka vaikais – jų manymu, tai daug pinigų, pavirtusių namais, mašina, gadžetais ir kelionėmis. Buvo paminėta ir politinė karjera – ministras jau viršūnė (priminiau jiems tokį buvusį ministrą Eligijų Masiulį, kuris šiandien sėkme ne iš tolo nedvelkia, kaip ir tuzinai kitų buvusiųjų). Bet ir pats susimąsčiau – iki ko privedė ta visa mūsų senovinių simbolių genezė? Ir kas ji yra šiandien?

Prieš 40-30 metų viskas buvo aišku – skurdo ir pilkumos laikais sėkmės simboliu buvo viskas užsienietiška- nuo „Marlboro“ pakelio iki „Opel“ tačkos. Iškart po revoliucijos kažkas nublanko, bet kažkas ir sustiprėjo, pvz., atsirado nauji dideli televizoriai ir CD grotuvai, naujesnės, vos daužtos ir nevogtos mašinos. Atsirado naujas simbolis – išvažiuoti į užsienį (dirbti strojkėj arba sėdėti giminėms ant sprando), moterims pasisuko itin viliojantis šansas – ištekėti už skandinavo. Pasirodė lietuviški mašinų numeriai, pamenu, kaip vienas local Vilniaus banditas Tomas Cibulskis, dabar besislapstantis Vokietijoje nuo skolų itin didžiavosi savo „žiguliuko“ numeriu AVA 002 („V“ tada reiškė „Vilnių“, o skaičius – kad tik antras išduotas) – ir kratėsi sau išdidus banguotomis sostinės gatvėmis į „Villoną“ užkąsti „vantonų“ (bet ilgai nebuvo aišku, kas yra tie „vantonai“ – meniu jie buvo, bet niekada jų nebuvo virtuvėje). Į madą stojo ir visa nauja socialinė gildija – „apsauginiai“, saugojantys bet ką – nuo Landsbergio iki Petriko. „Apsauginiai“ vilkėjo kostiumus su baltomis kojinėmis, nešiojosi pistoletus ir visais atžvilgiais atrodė rūsčiai. Merginoms nebuvo gėda už tokių tekėti, jų paminėjimas daug ką lėmė verslo reikaluose, o ir išvis jie kietai atrodė per savo balius – būtinai nusivilkdami švarkus, kad matytųsi „kabūros su pistikais“, kabančios po pažastimis ir tada gerdavo viskį (tai irgi buvo statuso simbolis) – ir visi atrodė labai kietai. Čia tau ne Daktaro ar Mongolo baliai su margais megztiniais, salotomis „Gaidelis“ ir „Royal“ spiritu ant stalų! NB: Beje, gerti su “žvagždėmis” taip pat buvo statuso simbolis – palaikyti Euriką Masytę sau ant kelių, skelti į snukį kokiam nors “anekdotų karaliui” – ar kiekvienas turėjo tokią galimybę? O turėti pistoletą – kad ir dujinį – jau buvo kietumo kietumas!

Buvo simboliu ir technologijos – plytos dydžio mobilieji telefonai (savininkas mokėjo biešanus pinigus tiek už daromus, tiek už įeinančius skambučius), CD grotuvai mašinose (būtinai vokiškose, pageidautina ir su vairuotoju – tik štai plauti jas lietuviai įgudo gal tik XXI amžiaus pradžioje). Tada, apie XX amžiaus pabaigą galutiniai įsitvirtino mada TURĖTI NAMĄ (pageidautina – labai didelį ir, tipo, “prestižinėje” vietoje, maždaug Riešėje). Būtinai su bilijardo stalu (nes taip matyta filmuose), būtinai su pirtimi (nes lietuviška tradicija), kurios šiandien, kaip suprantu, stovi tuščios ir nekūrenamos, nes nei kas ateina į svečius, nei kas nori primityviai jose pertis.

Tačiau atsirado aukštuomenės kronika tiek TV, tiek spaudoje. Pamenate Kristinos Brazauskienės sakralinę frazę “jei tavęs nėra žurnale ‘Stilius’, tavęs nėra visai!“ (Beje, kur ji pati šiandien?). Ir veržėsi liaudis prisiliesti prie sėkmės – stori, spuoguoti, nuplikę, apdribusiais kostiumais, retais pilkais dantimis, niūriais ar piktais snukiais, su maišeliais paakiuose – bet užtat sėkmingi! Trumpam suklestėjo „tolimų kelionių“ kultas – ar kiekvienas lochas išgalėjo nuvykti, pvz., į Australiją? Ir grįžus iš jos papasakoti, kaip ten „buvo skanu“?

Iš tų kelionių atkeliavo ir „rytietiškų kultūrų” kultas. Sėkmė pradėjo reikšti „kūno ir sielos harmoniją”, vedų citavimus, sarongus ir sarius, „pilvo šokį”, tantrinį seksą, trankymąsi po vienuolynus ir draugystę su kulto tarnais (buvo toks madingas kunigas Jakutis, atsimenate? – kaip pasirodė, babnikas ir sukčius) – tada mada, beje, kažkaip išlikusi lig šiol.

XXI amžiaus pradžioje suklestėjo mokslo kultas. Visi “sėkmės pabučiuotieji” nusprendė tapti “mokslų daktarais”. Tipo, buitinis leksikonas vos 300 žodžių, bet užtat “mokslų daktaras” kokių nors “socialinių mokslų”, tos “lženaūkos”, paslaugiai į savo glėbį sutalpinančios visus “šnekučius”. Buvo statuso simboliu ir politika – tapti seimūnu. Ir jei ankstesniosios Seimo kadencijos buvo laikomos proga “pasirausti lovyje” – buvo sakoma, kad “tik debilas per savo kadenciją neužsikala milijono litų” (Antanas Nedzinskas užkalė vos 200 tūkstančių – ir kaip jį po to gerbti?) – tai pastarosios – pabūti “labai užsiėmusiu”, “tvarkyti bardaką šalyje”, galų gale “padėti Lietuvai”.

Įstojome į Europos Sąjungą. Atėjo laikas pasireikšti mūsų vaikams. Neabejotinas prestižas – “mano vaikas išvažiavo dirbti į Briuselį” (kažkuriuo metu buvo visai kozyrna pasigirti vaiku, “studijuojančiu užsienyje”, bet “Erasmus” programa visa tai labai greitai nubraukė). Netrukus prisidėjo ir Strasbūras su Liuksemburgu.

Užsienyje lietuviai daugiausiai dirbo baudžiauninkais, tad “dirbantis užsienyje” ilgai nereiškė prestižo. Iki kažkokio “Londono Sičio lietuvių klubo” neva vienijančio 300 kiečiausių lietuvių bankininkų, vartančių milijardus (tarsi kokie 300 “Siono išminčių”) atsiradimo. Tapo prestižu dalyvauti to klubo “labdaros vakarėliuose” (apie tai – atskira tema), ir mitas gana greitai išsisklaidė.

Taigi, kas šiandien tie simboliai? Turėti didelį namą? Brangiai kainuoja apšildymas, o sėkmė – juk ne perpetuity! Turėti NT? Joks geras žydas niekada nedarė kulto iš NT, nes „tikras turtas yra mobilus – tai žinios”.Pasirodyti TV? Yra laidų – “24 valandos”, “TV pagalba”. Būti seimūnu ar ministru? Buvo jų šimtai, ir tik labia nedaugelis tapo tautos autoritetais. Turėti “blockchaino” fermą? Startuolį? Vis tiek ubaguose tie startuoliai vaikšto. Mesti šeimą ir susirasti 30 metų jaunesnę merginą? Atjaunėti botulino pagalba? Persistatyti dantis? Pasidaryti tattoo? Ne tai, ne tai, ne tai! Viskas pernelyg prieinama, pernelyg nusibodę, pernelyg banalu!

O štai Holivude paprasta! Ten sakoma, kad “sėkmingu gali laikyti save tik tada, kai apie tave pradeda kalbėti, kad tu gėjus” (mano rodos, vos vienintelis Žilva Lietuvoje dar gali atitikti šitą kriterijų, nors jis ir ne gėjus) arba tada, “kai ‘Google’ suvedus tavo pavardę, paieška išmeta mažiausiai 10 tūkstančių nuorodų” (Lietuvoje tokių žmonių yra gal tuzinas). Sporte paprasčiau – (užmiršk visokį bullshitą, tipo, “Hall of Fame”) bent jau USA standartas yra tas, kai yra pagaminama tavo lėlytė (“Bobble-Head”) – iš lietuvių tokių nusipelnė tik Arvydas Sabonis, Žydrūnas Ilgauskas ir Darius Songaila.