Ritualas be religijos: kodėl žmogui reikalingi simboliai, pasikartojimas ir bendras veiksmas?

Kasdienybėje ritualų daugiau, negu esame linkę pripažinti

Ritualą dažnai siejame su šventykla, malda, dvasininku ar tikėjimu antgamtinėmis jėgomis. Tačiau didelė dalis šiuolaikinio žmogaus ritualų neturi tiesioginio ryšio su religija. Diplomų įteikimas, valstybės himnas, tylos minutė, gimtadienio žvakučių užpūtimas, šeimos pietūs, karių priesaika ir sportininko pasirengimas varžyboms remiasi tuo pačiu principu: tam tikras veiksmas atliekamas nustatyta tvarka ir jam suteikiama platesnė prasmė.

Ne kiekvienas pasikartojantis veiksmas yra ritualas. Dantų valymas paprastai yra įprotis, nes turi aiškų praktinį tikslą. Rytinė kava gali būti paprasta rutina, tačiau gali tapti ritualu, jeigu žmogui ji žymi perėjimą iš miego į darbo dieną, suteikia ramybės ir atliekama sąmoningai pasirinkta tvarka. Skirtumą lemia ne pats veiksmas, o jo reikšmė.

Ritualams būdingas pasikartojimas, nustatyta seka, tam tikras formalumas ir simbolinis turinys. Kai kurie jų veiksmai neturi akivaizdaus praktinio ryšio su siekiamu rezultatu. Žvakės uždegimas nepakeičia praeities, o tylos minutė negrąžina žuvusiojo. Vis dėlto šie veiksmai padeda žmogui sutelkti dėmesį, išreikšti tai, kam sunku rasti žodžius, ir parodyti, kad tam tikra akimirka nėra eilinė.

Psichologijos tyrimuose ritualams priskiriamos trys pagrindinės funkcijos. Jie gali reguliuoti emocijas, padėti pasirengti svarbiam veiksmui ir stiprinti socialinį ryšį. Ritualas nepanaikina tikrovės neapibrėžtumo, bet suteikia žmogui tvarką, kurią jis gali kontroliuoti.

Simbolis leidžia daiktui nešti bendrą atmintį

Simbolis yra būdas sutalpinti sudėtingą prasmę į paprastą daiktą, spalvą, garsą ar judesį. Vestuvinis žiedas fiziškai tėra metalo gabalėlis, tačiau žmonėms jis gali reikšti įsipareigojimą, bendrą istoriją ir pažadą. Vėliava yra audinys, kol bendruomenė joje neatpažįsta savo valstybės, aukų, pergalių ir nesutarimų.

Simbolio poveikis nėra paslėptas pačiame daikte. Jį sukuria žmonių suteikta reikšmė. Tas pats ženklas vienam žmogui gali kelti pasididžiavimą, kitam – skausmingus prisiminimus, o trečiajam nieko nereikšti. Todėl simbolių galia priklauso nuo bendros atminties ir nuo to, kokia istorija prie jų pritvirtinama.

Simboliai ypač svarbūs tada, kai abstrakčią idėją reikia paversti regimu veiksmu. Pagarba išreiškiama atsistojimu, gedulas – tyla ar tamsesniu drabužiu, bendruomenės priklausomybė – ženklu, spalva arba bendra giesme. Žmogus gauna aiškų atsakymą, kaip konkrečioje situacijoje elgtis ir kaip savo vidinę būseną parodyti kitiems.

Bendras simbolis taip pat sumažina aiškinimo poreikį. Įėjus į erdvę, kurioje visi atsistoja, nusiima galvos apdangalus ar trumpam nutyla, žmogus supranta, kad prasidėjo kitoks laikas. Kasdienė veikla sustabdoma, o dėmesys nukreipiamas į tai, ką bendruomenė laiko svarbiu.

Tačiau simbolis gali ištuštėti. Jeigu veiksmas kartojamas vien dėl pareigos ir niekas nebegali paaiškinti jo prasmės, ritualas virsta mechanine choreografija. Išorinė forma išlieka, tačiau ryšys su tuo, ką ji turėjo išreikšti, silpnėja. Tokie ritualai dažniausiai palaikomi spaudimu, o ne dalyvių įsitraukimu.

Pasikartojimas sumažina nenuspėjamumą

Nerimas stiprėja tada, kai žmogus nežino, kas nutiks ir negali paveikti rezultato. Todėl ritualai ypač dažnai atsiranda prieš egzaminus, varžybas, operacijas, keliones, viešus pasirodymus ir kitus įvykius, kurių baigtis nėra visiškai kontroliuojama. Pasikartojanti seka sukuria bent nedidelę valdomos tvarkos salą.

2022 metais paskelbtame iš anksto registruotame tyrime dalyvavo 268 studentai. Jiems buvo sukelta įtampa, o vėliau dalyviai atliko ritualizuotą, paprastą nestruktūruotą veiksmą arba nieko nedarė. Ritualizuoti veiksmai buvo susiję su nerimo sumažėjimu, tačiau bendras skirtumas tarp grupių buvo nedidelis. Aiškesnis fiziologinis poveikis pasireiškė tiems žmonėms, kurie stipriau reagavo į pradinį nerimo sukėlimą.

2020 metais Mauricijuje atliktame lauko tyrime 75 Marathi hinduistų bendruomenės nariams pirmiausia buvo sukelta įtampa viešo kalbėjimo užduotimi. Viena grupė vėliau atliko įprastą ritualą šventykloje, o kita ramiai sėdėjo nereliginėje erdvėje. Ritualą atlikę dalyviai nurodė mažesnį nerimą, jiems taip pat užfiksuoti fiziologiniai pokyčiai, siejami su mažesne įtampa. Kadangi ritualas buvo religinis ir gerai pažįstamas dalyviams, negalima tiksliai pasakyti, kuri poveikio dalis kilo iš pasikartojimo, tikėjimo, aplinkos ar bendruomeninės reikšmės.

M. I. Norton ir F. Gino atlikti eksperimentai parodė, kad ritualai po artimo žmogaus netekties, santykių nutrūkimo ar pralaimėjimo loterijoje buvo susiję su mažesniu sielvartu. Poveikį aiškino sustiprėjęs kontrolės pojūtis. Ritualas negalėjo pakeisti įvykusios netekties, tačiau padėjo žmogui pajusti, kad jis vis dar gali pasirinkti, kaip su ja elgtis.

Vertinant tokius tyrimus būtinas atsargumas. Plačiai cituotas 2016 metų darbas, kuriame teigta, kad ritualai gerina veiklos rezultatus mažindami nerimą, 2024 metais buvo atšauktas, autoriams praradus pasitikėjimą tyrimo duomenų patikimumu. Todėl negalima skelbti, kad bet koks ritualas automatiškai pagerina rezultatą. Tvirtesnė išvada yra kuklesnė: struktūruotas ir pažįstamas veiksmas kai kuriomis aplinkybėmis gali padėti reguliuoti nerimą bei subjektyvų kontrolės pojūtį.

Bendras ritmas paverčia minią grupe

Žmonės greičiau pajunta bendrumą, kai juda, dainuoja arba atlieka veiksmus vienodu ritmu. Tai matyti kariniame žygyje, stadione, demonstracijoje, chore, šokyje ir net bendrame plojime. Kūnai pradeda veikti pagal tą patį tempą, todėl atskirų žmonių veiksmai tampa vieno bendro proceso dalimi.

S. S. Wiltermuth ir C. Heath atliko tris eksperimentus, kuriuose dalyviai judėjo bei veikė sinchroniškai arba nesinchroniškai. Vėliau sinchroniškai veikę žmonės dažniau bendradarbiavo ekonominiuose žaidimuose, net kai bendradarbiavimas reikalavo asmeninės aukos. Tyrėjai aiškino, kad sinchroniškas veiksmas gali sumažinti psichologinę ribą tarp savęs ir grupės.

Šokio tyrimai pateikė panašių rezultatų. B. Tarr, J. Launay, E. Cohen ir R. I. M. Dunbar nustatė, kad sinchroniškas ir fiziškai intensyvus šokis buvo susijęs su didesniu grupės artumu bei pakilusiu skausmo slenksčiu. Skausmo slenkstis buvo naudojamas kaip netiesioginis endorfininės sistemos aktyvumo rodiklis, todėl tai nėra tiesioginis endorfinų kiekio matavimas. Vis dėlto rezultatai sustiprina mintį, kad bendras ritmas veikia ir per kūną.

Sinchroniškumas padeda numatyti kitų žmonių veiksmus. Kai grupė žengia, dainuoja arba kvėpuoja panašiu tempu, sumažėja tarpusavio netikėtumų. Atsiranda koordinacijos ir pasitikėjimo pojūtis. Dėl šios priežasties bendra daina kartais sukuria artumą greičiau negu ilgas pokalbis.

Tačiau svarbus pats dalyvavimas. Žmogus, stovintis minios pakraštyje ir tik stebintis kitų veiksmus, gali nepatirti tokio pat ryšio. Ritualo poveikis stiprėja tada, kai bendruomenės nariai kartu investuoja laiką, dėmesį, fizines pastangas ar patiria tą pačią emocinę įtampą.

Ritualai pažymi ribas tarp gyvenimo etapų

Žmogaus gyvenime yra įvykių, kurie neįvyksta vienu aiškiu momentu. Studentas formaliai baigia mokslus įvykdęs programos reikalavimus, tačiau diplomų įteikimo ceremonija leidžia pajusti, kad vienas etapas iš tiesų baigėsi. Santuokos teisinė registracija gali trukti keliolika minučių, tačiau bendras ritualas suteikia įvykiui socialinį svorį.

Tokios apeigos viešai patvirtina pasikeitusį žmogaus vaidmenį. Bendruomenė mato, kad jaunuolis tapo absolventu, pora prisiėmė įsipareigojimus, naujas narys buvo priimtas į organizaciją, o mirusio žmogaus gyvenimas oficialiai palydėtas. Ritualas leidžia kitiems pripažinti tai, ką pats žmogus galbūt dar tik mokosi priimti.

Ypač svarbūs yra atsisveikinimo ritualai. Netektis suardo įprastą gyvenimo tvarką, todėl laidotuvės, atminimo vakaras, pasivaikščiojimas į reikšmingą vietą ar kasmetinis susitikimas gali suteikti gedului formą. Ritualas nenustato, kada sielvartas turi pasibaigti. Jis sukuria laiką ir erdvę, kurioje sielvartas gali būti pripažintas.

Šiuolaikinėje visuomenėje daugelis perėjimų liko be aiškaus pažymėjimo. Žmogus pakeičia darbą nuotoliniu būdu, išsiskiria be bendro atsisveikinimo, persikelia į kitą miestą ar užbaigia ilgą projektą tiesiog uždarydamas kompiuterio langą. Įvykis pasibaigia techniškai, tačiau psichologiškai gali likti neužbaigtas.

Sekuliarus ritualas šią spragą gali užpildyti. Paskutinė bendra vakarienė, komandos susitikimas užbaigus projektą, simbolinis seno daikto padėjimas į archyvą arba metų pabaigos apmąstymas padeda protui atskirti tai, kas jau baigėsi, nuo to, kas dar tęsiasi.

Ta pati jėga gali vienyti ir uždaryti

Ritualas stiprina ryšį tarp dalyvių, tačiau kartu gali išryškinti ribą tarp „mūsų“ ir „jų“. Grupė, turinti bendrus ženklus, dainas, aprangą ir elgesio taisykles, lengviau atpažįsta savus. Kuo daugiau pastangų reikalauja narystė, tuo stipresnis gali tapti įsitikinimas, kad grupė yra ypatinga.

N. M. Hobson, F. Gino, M. I. Norton ir M. Inzlicht atliko keturis eksperimentus su naujai sukurtomis grupėmis ir dirbtiniais ritualais. Vienkartinis ritualas aiškaus poveikio tarpusavio šališkumui neturėjo. Tačiau savaitę kartoti sudėtingesni veiksmai parodė nedidelį polinkį palankiau vertinti ritualą atlikusius grupės narius. Patys autoriai rezultatus apibūdino kaip mišrius ir kuklius.

Šis poveikis padeda suprasti, kodėl ritualai svarbūs politinėms organizacijoms, kariuomenėms, ideologiniams judėjimams ir uždaroms bendruomenėms. Bendra uniforma, priesaika, giesmė ir išbandymas gali sustiprinti pasitikėjimą. Lygiai tie patys elementai gali slopinti abejonę ir paversti nepritariančius žmones išdavikais.

Ritualas nėra savaime moralus. Jo vertė priklauso nuo to, kokius santykius jis kuria. Bendras veiksmas gali mokyti pagarbos ir atsakomybės, tačiau gali būti naudojamas pažeminimui, aklam paklusnumui ar lyderio garbinimui. Vienybė nėra automatiškai dorybė, jeigu ji kuriama prieš aiškiai įvardytą priešą.

Asmeninis ritualas taip pat gali peržengti sveiką ribą. Jeigu žmogus gali jį lanksčiai keisti ir ritualas padeda susikaupti, nusiraminti ar pažymėti svarbią akimirką, tai dažniausiai yra normalus savireguliacijos būdas. Jeigu neatliktas veiksmas sukelia nevaldomą baimę, užima daug laiko ir pradeda valdyti kasdienybę, jis gali būti panašesnis į kompulsiją.

Kaip susikurti prasmingą ritualą be mistifikacijos

Prasmingas ritualas prasideda nuo aiškaus tikslo. Žmogus turėtų žinoti, ar jis nori pažymėti dienos pradžią, užbaigti darbą, prisiminti mirusįjį, sutelkti komandą, sumažinti įtampą, ar palaikyti santykį su šeima. Be tikslo lengva pradėti kartoti veiksmus vien todėl, kad „taip reikia“.

Ritualo forma neturi būti sudėtinga. Svarbiau, kad ji būtų atpažįstama ir turėtų aiškią pradžią bei pabaigą. Tai gali būti tas pats laikas, vieta, muzika, uždegta žvakė, keli užrašyti sakiniai ar trumpas pasivaikščiojimas. Pasikartojanti forma leidžia protui greičiau suprasti, į kokią būseną pereinama.

Naudinga įtraukti kūną ir pojūčius. Tyla, kvėpavimo tempas, muzika, judesys, kvapas ar rankose laikomas daiktas padeda ritualui tapti patirtimi, o ne abstrakčia mintimi. Tačiau nėra pagrindo tokiam veiksmui priskirti antgamtinę galią. Ritualas negali pakeisti loterijos skaičių, oro ar medicininės diagnozės. Jis gali pakeisti žmogaus dėmesį, emocinę būseną ir pasirengimą veikti.

Bendras ritualas turėtų suteikti vietos visiems dalyviams. Veiksmingai bendruomenę telkia bendra vakarienė be telefonų, pasivaikščiojimas svarbios sukakties proga, kelių minučių tyla prieš renginį, bendras metų užbaigimas ar komandos susitikimas po atlikto darbo. Pažeminimas, prievarta ir neaiškūs išbandymai nėra būtina stipraus ritualo dalis.