„Prep” pižonai (I): kas jie tokie?

Sovietinė publicistika ir pedagogika yra taip iškraipiusi termino „pižonas“ prasmę, jog šiais laikais Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje ir Baltijos šalyse jis turi ganėtinai neigiamą kanotaciją. Vyresnė karta jį prisimena iš penktojo dešimtmečio straipsnių „Tiesoje“ apie stileivas ir spekuliantus, o šiuolaikinių nacionalistų lietuvių kartos atstovai nepraleidžia progos jį sušukti kartu su savo ypatingai mėgstamo rusiško sovietinio filmo „Dvylika kėdžių“ herojumi Ostapu Benderiu, sveidžiančių šūksnį „pižonai!“ jį besivejantiems apgautiems Vasiukų šachmatininkams…

Tačiau socvietinė publicistika visada nutylėdavo, kad net ir Rusijos poezijos pažiba Aleksandras Puškinas save laikė pižonu, kaip tokiais save laikė ir M.Lermontovas ar A.Gribojedovas. Pižonu buvo ne tik „geriausias besirengiantis XIX amžiaus vyriškis“ Džordžas Brummelis, bet ir „gražiausias XIX amžiaus vyras“ lordas Baironas. Kaip ir kiekvienas tų laikų dendis arba bent kiek stilingesnis vyras.

Mat, terminas „pižonas“ yra atkeliavęs iš prancūzų kalbos ir reiškia ne ką kita, kaip „balandis“. Pasipūtęs balandis, jei dar tiksliau. Tai buvo žodis, kuriuo prastuomenė vadino „auksinį jaunimą“, dendžius, išsipusčiusius jaunuolius, vaikštinėjančius XIX amžiaus Europos sostinių bulvarais. Užuot lenkę nugaras šachtose ar trynę pūsles niūriuose fabrikuose, o vakarais prie balanos skaitę Donelaičio “Metus“, pižonai keliomis užsienio kalbomis diskutavo apie pasaulio sandarą, rašė eiles, mylėjosi su gražiausiomis to meto moterimis, gėrė brangų vyną, kovojo dueliuose, vilkėjo nepriekaištingai pasiūtus ir suderintus drabužius, prausėsi ir skutosi bent du kartus per dieną… Kitais žodžiais, darė tai, ko siekė kiekvienas to dažniausiai negalintis pasiekti, dėl to ir siuntantis be paliovos. Nepriekaištinga išvaizda, savigarbos kupina laikysena, akivaizdus išsilavinimas – visa tai skyrė XIX amžiaus pižonus nuo masių, ir būtent visa tai buvo nepriimtina bolševikams, žinoma, ir lietuviams, su mielu noru naikinantiems pižonus kaip savo jaunystės svajonių neįsikūnijimo simbolį. Taip ir pats terminas šioje geopolitinėje erdvėje pasidarė paniekinantis ir atgrasus.

Praeito amžiaus penktajame dešimtmečio Amerikoje pižonai įgijo naują pavadinimą – „prep“, taip buvo vadinami šalies šiaurės rytuose įsikūrusių „Gebenės lygos“ (apie ją galite pasiskaityti „Wikipedijoje“, jei labai norisi) koledžų, Harvardo, Prinstono ir Jeilio universitetų studentai – privilegijuotų ir aukštesniųjų klasių jaunuoliai ir jaunuolės, kurių kelias į ateitį buvo rožėmis klota. Tų koledžų ir universitetų studentų miesteliuose vyravo tipiška apranga (įgijusi „prep stiliaus“ pavadinimą) – chaki kelnės su atvartais ir be klosčių, tamsiai mėlyni bleizeriai arba „roll-over“ atlapų tipo švarkai (3 sagų švarkai, kuriuose matosi tik dvi kilpelės sagos, trečioji, kaip ir trečioji saga yra paslėptos atlapuose), „Argyle“ rašto megztiniai, raštuoti kaklaraiščiai, mokasinai arba jachtiniai bateliai, natūralių audinių „button-down“ marškiniai (sagutėmis prisegamais apykaklių kampučiais), vienaeiliai natūralios pečių linijos kostiumai ir t.t. Tokios drabužių parduotuvės kaip „Brooks Brothers“ ir „J.Press“ tais laikais prekiavo tipiškiausiu „prep“ stiliaus asortimentu ir turėjo netgi savo parduotuves Harvardo bei Jeilio universitetų teritorijose. Šiais laikais „prep stilius“ yra pasidaręs spalvingesnis nei kadaise ir jo apdarais prekiauja daugiau kompanijų – „Polo Ralph Lauren“, „Vinyard Vines“, „J.Crew“, „Tommy Hilfiger“, „Marc Jacobs“ bei „Luella Bratley“.

Pižoniškas „prep“ stilius netruko pavirsti ir tikra subkultūra. Tai jau nebebuvo vien apranga, jis virto ir žargonu, atskiru žodynu, manieromis ir etiketu. Iš principo visas „prep“ stilius yra tiesiog „jaunatviškas“, kokiu ir buvo dendiškas požiūris į gyvenimą prieš du šimtus metų. Šiais laikais „prep“ atspindi aukštesniųjų klasių mentalitetą ir požiūrį į žemesniuosius visuomenės sluoksniu, t.y. tuos, kuriems nebuvo lemta gimti „su sidabriniu šaukšteliu burnoje“ – atlaidų ir liberalų. Būti pasipūtusiu pižonu šiais laikais nėra politiškai korektiška, tačiau nepamiršti savo kilmės ir to įpareigojančio elgesio yra privaloma. „Prep“ požiūris į gyvenimą yra senovinės puritonų etikos ir gyvenimiško džiaugsmo mišinys. Puikus išsilavinimas, rimti santykiai, karjeros siekiamybė, atsakingas požiūris į gyvenimą – visa tai skiria „prep“ pižonus nuo likusios tautiečių masės. Taip ir jų vertybių sistema, paveldima iš kartos į kartą yra kupina savigarbos bei senų tradicijų tąsos, dažnam iš mūsų atrodančios archaiškai…

Šiame straipsnių cikle pabandykime įvertinti „prep“ pižono požiūrį į gyvenimą ir jo vertybes. Ką gali žinoti, gal kam nors iš mūsų jos irgi pasirodys priimtinos ir iš esmės pakeis gyvenimą? Kaip sako patys pižonai, „kiekvienas žmogus turi teisę vilkėti chaki kelnes, nepriklusomai nuo jo kilmės ir klasės…”

“PREP” PIŽONO VERTYBĖS:

Pastovumas

Tai sinonimas pižoniškam aprangos panašumui, kartais ją net galima palaikyti šio visuomenės sluoksnio uniforma. Ištisos “Prep” kartos elgiasi, rengiasi, kalba, vaikšto, atostogauja, dirba, tuokiasi, mokosi, teikia vardus savo naujagimiams remdamiesi tuo pačiu modeliu ir pavyzdžiais. Pižonų vaikai tęsia tą tradiciją, nes jie tiesiog nėra matę kitokio gyvenimo. Tai ir įgalina juos žinoti, kokią šakutę kuria ranka laikyti.

Abejingumas

Nors pižonas suvokia savo išskirtinę poziciją, jis bodisi ją pabrėžti likusiam pasauliui. Kuklumas yra visa ko esmė. Jie žino, kad turi valdžią ir turtus, tai kam tai dar rodyti ir įrodinėti? Šeima gali turėti karališkąsias arklides, tačiau Mamytė vis tiek vilkės kelerių metų senumo apdriskusį apsiaustą.

Asmeninis žavesys

Kartais pasaulis tai laiko bereikalingu mandagumu, tačiau kreipiniai “Ponia” ir “Pone” yra tikro pižono ženklas ir toks jam įprastas, kaip ir gaivus užmiesčio oras, kuriuo jis kvėpuoja. Kaip ir žodžiai “ačiū”, “prašau”, “atleiskite”. Mandagumas yra šarvai, kurių niekada nebūna per daug.

Saikingai vartojami alkoholiniai gėrimai

Nemokėjimas gerti anksčiau ar vėliau vis tiek atims galimybę bet kuriam iš mūsų patekti į geresnį ar aukštesnį pasaulį. Koktelio taurė yra ne tik patvirtinimas, kad malonumas gyvenime yra vienintelis vertas dėmesio reikalas, bet ir užima rankas stovint ir kalbantis.

Elgtis be ypatingos įtampos

Jei “gyvenimas yra avietė”, tai, kažin,dėl ko reikia pergyventi? Pižonai visada nori atrodyti galintys ir suprantantys, todėl, viskas, ką jie daro ar vilki atrodo taip lyg tai būtų padaryta be slaptų minčių ar siekių. Nesiplėšyk mokydamasis užsirišti peteliškę, svarbu, kad viešumoje jį atrodytų it buvus užrišta be ypatingų pastangų.

Atletiškumas

Pižono atostogos tradiciškai vyksta tose vietose, kur sportuojama – slidinėjimas, golfo laukai, paplūdimys, taigi, ir atrodyti ten reikia atitinkamai, nors dažniausiai tose vietose vienintelis fizinis veiksmas, kuris atliekamas nuoširdžiai, yra bėgimas į barą paimti dar toniko kokteiliams. Sportas ir atletiškumas demonstruoja pižono ilgaamžiškumą, priežiūrą ir savikontrolę, todėl brangi bei kokybiška ekipuotė yra privaloma.

Disciplina

Johanas Kalvinas ją įskiepijo visiems puritonams. Mokslas ir nustatytas laikas šeimos pietums yra skirtas suvokti, kad tai yra svarbiausia gyvenime.

Asmeninis pavyzdys

Viską privalai daryti gerai, o atrodyti gerai irgi yra gerai. Žinia, “mažiau yra daugiau”, bet “daugiau” taip pat yra daugiau.

Štai Jums keli galvosūkiai, kad geriau susivoktumėte, kur slypi pižono logika:

Į Tavo prabangaus automobilio užpakalį atsitrenkė kitas automobilis. Tu:

A. Užsipuoli kaltąjį vairuotoją ir riaumoji vartodamas necenzūrinę leksiką.

B. Užsirašai jo automobilio numerį, pasikeičiate mobiliųjų telefonų numeriais arba draudimo polisų kortelėmis ir išsivažinėjate, nelaukdami policijos – ji visa Garliavoje.

C. Išsiaiškini, kad kaltojo vairuotojo “alma mater” taip pat yra okupacijos laikų Vilniaus universitetas, jis taip pat tarnavęs sovietinėje armijoje, ir einate kartu išgerti.

Vakarienės metu pamatai, kad jaunas svečias išgėrė iš dubens visą vandenį, skirtą pirštams nusiplauti. Tu:

A. Garsiai ir ironiškai paklausi, ar jaunasis svečias nepageidautų papildymo?