Naujosios pedagogikos iššūkiai (XIII): ko mes jau nebemokome savo vaikų?

Šiais laikais žmonės mokosi labai daug ir labai daug visko. Seminarai, kursai, paskaitos ir „webinarai“ tykoja netgi pensininkų. Nes visiems to reikia!

Mokytis reikia, abejonių nėra. Tačiau… Kalbant apie mokymosi procesą, neišvengiamai iškyla svarbus klausimas – KAIP reikia mokytis?

Mažai ką bet kuri civilizuota visuomenė gerina ir reformuoja taip atkakliai, taip reguliariai ir taip visuotinai, kaip mokyklinį švietimą. Ypač pastaruosius tris šimtus metų. Vis naujesni efektyvūs ir prasmingi pedagoginiai metodai keičia senus ir sustabarėjusius. Kas keletą metų keičiasi vadovėliai, o švietimo ministerijos nemiega, siuntinėdamos provincijos mokytojams šviežius aplinkraščius su instrukcijomis, kaip teisingai mokyti vaikus sudėti ežiukus su obuoliais. Ir, beje, tai yra teisinga bei išmintinga. Tas žinių kompleksas, būtinas šiuolaikiniam žmogui pilnai apsiginkluoti kovai už būvį XXI amžiuje, yra toks platus ir įvairus! Tačiau, svarbiausia, daugelis tų žinių yra tokios naujoviškos, kad ne visada ir ne visiems aišku, kaip jų mokyti?

Štai Švedijoje privaloma viduriniojo mokslo disciplina tampa kompiuteriniai žaidimai. Mažieji vokietukai mokosi, kaip teisingai užmauti gandonus ant manekenų bybių. Jaunieji britukai lanko „internetinės informacijos verifikacijos“ pamokas. Iš kur paimti ar sukurti tokių disciplinų mokymo metodiką? Vaikai Lietuvoje taip pat mokosi įdomių disciplinų, pvz., ekologijos pagrindų, o tai, kas anksčiau buvo laikoma visiška fantazija ar net satyra, tarkime, „žinių patikrinimas mašininio testavimo metodika“ – tapo realybe. Ir susirūpinę vaikučių tėvai rūgojasi internetiniuose forumuose, aiškindamiesi, kokio velnio vaikučiui reikia atsiminti herojaus milinės spalvą ir kaip vadinosi Vytauto Didžiojo žirgas, ir tai prie to visuomeninio paradokso, kad taip besimokantys vaikai lengvai įveikia testus, tačiau nežino, kas yra ta „milinė“, o ir miglotai įsivaizduoja, kas yra tas žirgas…

Todėl periodiškai vis sudunda duslūs snaudžiančių konservatyvių mokytojų balsai, klausiantys, o gal visgi per anksti paskubėjome nurašyti į nebūtį „senus ir gerus“ švietimo bei asmenybės ugdymo metodus? Gal vis dėlto visai ne „daunai“ tuos principus buvo sukūrę? Ne, kalbame ne apie klūpėjimą ant žirnių kampe, mušimą liniuote per delną, klasikinių tekstų cenzūravimą kaip „grubių ir neelegantiškų“, ar moksleivių dalyvavimą viešose egzekucijose ir bausmėse (XVIII amžiuje Anglijoje buvo manoma, kad tai labai vertingas auklėjamasis vaizdas jaunajai kartai, o ir pačių baisiausių chuliganų elgesys po tokių išvykų ženkliai pagerėdavo!), tačiau juk būta praeityje ir visai padorių mokymo metodikų.

Taigi, kol Tavęs dar nesugavo ir nepadarė Lietuvos švietimo ministru, gali pasinaudoti reta proga ir patikrinti kai kurias iš žemiau išdėstytų metodų ne ant bejėgių vaikų, o ant savęs. Juk vis tiek sėdi karantine, veikti nelabai turi ką – pabandyk prisiminti savo vaikystę! Pravers.

Ilgų tekstų kalimas atmintinai

Dabar priimta manyti, kad didžiausia praeito amžiaus, o ypač okupacijos laikų mokyklos bėda buvo eilėraščių, teoremų ar istorinių datų kalimas ištisais puslapiais – nes tai neatnešė laukiamų rezultatų (kažin, kokių?), o buvo bereikalingu laiko ir energijos eikvojimu. Naujoviškos edukologijos požiūriu, kam mokytis atmintinai, jei užtenka suprasti – ir to jau nebeužmirši? O jei ir užmirši, tai bent jau žinosi, kur ir kaip ieškoti. Juk toks bukas kalimas atmintinai nevysto smegenų ir nedaro Tavęs protingesniu, o tik iššaukia pasišlykštėjimą mokymosi procesu. Ir išvis, priversti normalų sveiką vaiką mokytis atmintinai penkis puslapius teksto įmanoma tik su rykštės pagalba, o prievarta šiais laikais nėra skatinama jokiais būdais!

Tačiau…

Pradžiai, žinok, kad biologijos moksle yra toks terminas – „sumacija“. Grubiai kalbant, tai mūsų smegenų gebėjimas ypatingu būdu reaguoti į nereikšmingus, tačiau pasikartojančius išorės signalus. To esmė slypi tame, kad mūsų smegenys be perstojo mano, kad visa informacija, kurią mes gauname kiekvieną akimirką (kad ir skaitydami šitą straipsnį) – tai ištisinis šlakas, šiukšlės, niekalas. Smegenys taip reaguoja 99 atvejais iš 100 dėl vienos paprastos priežasties – nes mes turime labai blogą atmintį. Perskaitę puslapį bet kokio teksto, mes nebegalima jo atpasakoti, o vakare gana miglotai atsimename, kas vyko rytą. Ir ką išvis jaudina, kada vyko tas nelaimingas Durbės mūšis? Nereikšmingą informaciją mūsų smegenys neša taip pat rūpestingai, kaip rėtis vandenį: mes ją pamirštame iškart vos gavę. Ir tai, beje, yra labai išmintingas bei ekonomiškas smegenų sprendimas, nes laukinėje gamtoje eikvoti sandėlius ir energiją atsimenant nereikalingus duomenis neturi jokios prasmės. Užtat reikšminga ir reikalinga informacija, patvirtinta stipriomis emocijomis (pvz., iš kur pinigai pas Grigaitį, ar su kuo jis miega?), dažnai nusėda mūsų smegenyse amžiams. Ir net savo mirties guolyje mes atsiminsime, su kuo pisosi tas Grigaitis, ar kaip atrodė tas geltonas gaidelis-ledinukas, kurį nuo pagaliuko laižė mūsų pirmoji meilė vaikų darželyje… Ir jos vardą atsiminsime, skirtingai nuo begalės žmonių vardų, kuriuos pažinome visai neseniai…

Čia ir grįžtame prie „sumacijos“ – tų mažareikšmių signalų pavertimo į svarbius efekto. Tu užpildei e-bankininkystės formos laukelius, sukiauksėjo telefonas, tu perskaitei mokėjimo patvirtinimo kodą ir, grįždamas žvilgsniu į ekraną, murmi sau panosėje „1415, 1415, 1415…“ Taip Tu spėji neužmiršti skaičių, kai suvedi juos ten, kur reikia. Tai ir yra „sumacija“, padedanti gaunamam signalui sustiprėti, leidžianti signalui sustiprėti iki tiek, kad jį mūsų smegenys priimtų kaip svarbų svečią. Ir jei tas svečias bus palaikytas „labai svarbiu“ (jei burbėsi tą skaičiuką 1415 ne dešimt sekundžių, o ištisus 40 minučių kasdien visą savaitę), tai tą PIN-kodą greičiausiai atsiminsi ir visus ateinančius 80 metų.

Tokia ir buvo kalimo metodikos prasmė. O ir rodė jis visada visai neblogus rezultatus. Tai buvo ta informacija, kuri išliko mūsų galvose amžiams, tai bagažas, kuris visada buvo su Tavimi. Juoba kad gražių ir kokybiškų tekstų kalimas gražino pačių moksleivių kalbą, darė jų žodyną sudėtingesniu, ir svarbiausia, gerino jų atmintį, nes „sumacija“ šį procesą supaprastina ir gerina.

Chorinis skaitymas

Iki XVIII amžiaus Europos mokykla buvo gana triukšminga vieta. Nes teksto kalimas atmintinai, apie ką buvo kalbėta aukščiau, buvo paremtas „srautiniu principu“, pagal kurį tekstą vienu metu mokėsi visas kolektyvas. Vaikai arba kartojo tekstą paskui jį raiškiai skaitantį mokytoją, arba patys choru visa klase skaitė jį iš knygos. Ir tokiame „srautiniame principe“ taip pat slypėjo apčiuopiama prasmė. Įsiminimas „iš klausos“ pas daugumą žmonių vyksta kur kas greičiau ir kokybiškiau nei skaitant tekstą tylomis, mat, į procesą įsitraukia ir taip vadinamoji „Wernicke zona“ – smegenų (neokortekso) dalis, atsakinga už garsų ir prasmės pažinimą, o kaukolės kaulų virpesiai, kylantys skaitant balsu taip pat yra papildomas stimulas atsiminti tai, kas skaitoma. Ritmingas, o juo labiau chorinis teksto apdainavimas užtikrina patį giliausią jo įsiminimą. Būtent todėl ir Tu gerai atsimeni atmintinai „Dviejų Donatų“ dainą „Iš mano širdies“, tačiau visiškai nepameni savo žmonos telefono numerio ar net gimimo dienos. Kai ji dėl to eilinį kartą įtūš, pasiūlyk jai kartu tą „Dviejų Donatų“ dainą ir sudainuoti.

Lotynų ir graikų kalbos

Feministinės, mėgstančios rūgoti mūsų protėvius už tai, kad jie nenorėjo moterims suteikti tinkamo išsilavinimo, šiek tiek klysta. Mokyklinis mergaičių švietimas (žinoma, jei kalbame apie aukštesnes socialines klases), praktiškai visada buvo ne ką prastesnis už berniukišką. Kalbant apie universitetus, taip, ten moterys nebuvo laukiamos, bet ne dėl to, kad moteris reikia laikyti tamsoje, o dėl tų pačių priežasčių, dėl ko jų tais laikais nešaukdavo ir į kariuomenę.

Mat, kontraceptinių priemonių trūkumo epochoje merginoms suteikti sudėtingą ir profesionalų švietimą buvo beprasmiška: mažiausiai 90 procentų absolvenčių negalėjo būti nei juristėmis, nei gydytojomis, nei politikėmis, nei architektėmis, nes labiausiai būtų užsiėmusios savo vaikučių išnešiojimu, gimdymu, auginimu ir švietimu. Būtent todėl ano meto visuomenei jų ir nereikėjo, tačiau suvokiant, kad pirminis vaiko švietimas ankstyvajame etape priklauso būtent nuo moters-motinos, tad ir vienuolynuose, pensionatuose ir institutuose mergaites mokė visai neblogai.

Tačiau buvo viena išimtis. Nepaisant to, kad užsienio kalbų mokymui mergaitėms buvo skiriama daug dėmesio (prancūzų, vokiečių ir italų kalbas anglės mergaitės visais istorijos tarpsniais mokėjo geriau nei berniukai), vis dėlto mergaičių nemokė klasikinės graikų ir lotynų kalbų – nei Britanijoje, nei Vokietijoje, nei Prancūzijos pensionatuose, nei rusų gimnazijose. Senovinei lingvistikai galėjo atsiduoti tik vienuolės, o štai aukštuomenės damoms tos „mirusios kalbos“ buvo laikomos nereikalingomis.

Tačiau lotynų ir senovės graikų buvo pagrindinės berniukų lavinimo kalbomis, nes būtent tai buvo pirmas žingsnis į būsimųjų savo profesijų įsisavinimą. Ir reikalas ne tame, kad juristai ar gydytojai naudojo daug lotyniškos bei graikiškos terminologijos, o tame, kad šių kalbų buvo mokomasi kartu su senoviniais tekstais. T.y., mažiukai nekaldavo banalios abėcėlės ar visokių „Ala mala“, bet juos iškart sodindavo prie „Iliados“, Cicerono kalbų ir „Galų karo“. Vaikutį tiesiogine to žodžio prasme kišdavo į mūsų civilizacijos lopšį, jis mokėsi minties, žodžio, įstatymo ir istorijos kartu su visa europietiška kultūra, ėjo „nuo paprasto link sudėtingo“, suprasdavo sprendimų pasekmes, epochas ir idėjas, jis matė visų Europos kalbų gimimą, pokyčius ir mirtį, ir pradėdavo vertinti šiuolaikiškumą kaip akimirksnį trunkantį praėjusios istorinės „machinos” etapą. Ir tuo pačiu vystė savo smegenis sudėtingos ir griežtos šių kalbų struktūros pagalba.

Ties graikų ir lotynų kalbomis buvo išliejama daugiausiai moksleivių ašarų bei rašalo, tačiau tai buvo to verta. Tai buvo pats patikimiausias būdas įmontuoti mažam vaikui į smegenis europietišką išsilavinimą. Lig šiol geriausios Vakarų pasaulio mokyklos griežtai laikosi teisės apmokyti vaikus lotynų ir graikų kalbų – nepaisant to, kad universitetai jau nebereikalauja senovinių kalbų atestacijos.

Kaligrafija (dailyraštis)

Kai kuriose valstybėse, pvz., Izraelyje jau yra oficialiai draudžiama mažinti vaikui pažymį už netvarkingą ir negražią rašyseną. Kai kur „oldskūlinės“ mokyklos mokytojos dar kovoja už gražią rašyseną, tačiau proceso jau, rodos, nebesustabdysi. Dailyraštis atsisveikina su mumis ir palieka pasaulio švietimo sceną. Tėvai palaimingai atsidūsta, vaikai laimingi, ir kai kuriose pažangiose Skandinavijos mokyklose netgi nebereikia sąsiuvinių ir rašiklių: vaikai užduotis atlieka ant „ipadų“ ir „noutbukų“. Gyvename naujaisiais laikais, kai rankraštis nebėra aktualus, o naujaisiais žmonijos rašikliais tapo mygtukai, pelės ir „touchpad‘ai“. Ir tai iš esmės yra teisinga bei išmintinga. T.y., būtų teisinga ir išmintinga, jei ne vienas “bet“…

Pas mus, žinduolius, galūnių valdymas yra išvystytas kur kas geriau nei pas kokius nors trilobitus, bet vis dėlto visa ta „smulkioji motorika“ yra labai svarbus apkrovimas mūsų smegenims. Kai mes raitome visas tas uodegėles, sekdami raidžių pasvirimo kampą, lygumą ir savo štricho storį, mūsų smegenys ūžia kaip tikra kaimo diskoteka – tiek daug neuronų yra įtraukta į tą procesą! Todėl žmonėms, pradedantiems jausti senatvinių problemų su atmintimi ir suvokimu simptomus, labai rimtai rekomenduojama užsiimti kaligrafija. O mažiems vaikams sudėtingi „smulkiosios motorikos“ pratimai yra būtini kaip oras, nes tai svarbu ne vien tam, kad pirštai būtų vikrūs, bet ir tam, kad smegenys dirbtų aktyviau ir efektyviau. Ir taip, pelytė bei klavišai čia nusileidžia pieštukui arba tušinukui.

Paišymas ir braižyba

Iš vienos pusės, šiuolaikiniai vaikai piešia kur kas daugiau nei jų bendraamžiai, gimę flomasterių ir guašo epochoje. O iš kitos – paišymo pamokos baigiasi kartu su pradine mokykla (apie braižybą kaip vidurinės mokyklos discipliną šiais laikais išvis net kalbos nėra).

O štai jei mes norime matyti jaukesnius savo interjerus ir mokėti skirti jei ne berlynietišką lazūrką nuo ultramarino, tai bent jau „electric“ nuo žydros, mums visai nepakenktų prievartinės dailės pamokos iki pilnos lytinės brandos, o, pageidautina, dar ir vėliau. Jei mes norime pagerinti savo matematinių veiksmų savybes ar, pvz., geriau valdyti savo automobilį, mes galime sau padėti atsitempdami į namus molbertą ir karts nuo karto paišydami po ranką pasitaikančius pomidorus, baklažanus ir giminaičius. Juk kai mes paišome arba braižome, pasitelkiame savo spalvingumo suvokimą, erdvės įsivaizdavimą ir abstraktų mąstymą. Štai praeito amžiaus moteriškuose pensionatuose paišymas buvo laikomas viena iš svarbiausių disciplinų, ir ne veltui!

Žemėlapių sudarymas

1815 metais vienuolikametės seserys Bertram – “Mansfield Park” romano herojės pasakojo savo guvernantei, kokia buka yra jų pusseserė Fanny: “Įsivaizduojate, mis? Ji negali parodyti nė vienos valstybės Europos žemėlapyje!“ O seserys Bertram, beje, tai padaryti galėjo! Juk jos jau seniai žaidė su tuo metu labiausiai paplitusia mokymo priemone – šiandieninių „puzlių“ analogu. Vaikai kartu su dėstytojais, mokytojais ir tėvais braižė valstybių ir teritorijų kontūrus, karpė juos ir klijavo ant kieto kartono, dėliodami Europos, o ir viso pasaulio žemėlapius. Egzistavo dešimtys stalo žaidimų su tokiais žemėlapiais. Žemėlapis ir gaublys buvo privalomi kiekvienos klasės atributai (man, pradėjusiam lankyti mokyklą 1976 metais, dar teko tokio tipo klases užtikti). Kai tais laikais vaikai mokėsi antikinės istorijos, jiems rodydavo, kur buvo tas Tigras ir Eufratas, per kurį žygiavo Aleksandro Makedoniečio armija. Chemijos pamokose jie matė ant žemėlapių pažymėtas vietas, kuriose randami įvairūs metalai ir mineralai. Kalbų mokymasis taip pat buvo glaudžiai susijęs su žemėlapiais. Ir išvis, sovietiniai moksleiviai gerai pažinojo pasaulį, kuriame niekada nebuvo, o ir negalėjo pabuvoti. O štai dabar geografijos mokymasis yra apribotas iki vienos valandos per savaitę, o kontūrinių žemėlapių išvis galima ir nebepirkti. Ir nors mūsų vaikai istorijos pamokose dar gali vizualiai pažinti atskiras teritorijas, nors ir be globalaus konteksto, tai visokios literatūros ar biologijos jau mokomos be jokių sąsajų su žemėlapiais. Todėl natūralu, kad šiuolaikiniai abiturientai miglotai įsivaizduoja pasaulio žemėlapį, nepaisant to paradokso, kad keliauja jie nepalyginamai daugiau nei jų bendraamžiai bet kurioje epochoje. Taip, „Google Maps“ laikais žemėlapiai išvis praranda prasmę ir paskirtį, ir ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje atsiranda vis daugiau tokių kaip Fanny, kurios greičiau jau numirs, nei atsimins, kas yra Madagaskaro sostinė, tačiau bėda ta, kad be gero geografijos išmanymo, ore pakimba didelė švietimo dalis.

Laikysena ir manieros

Mokslas, kaip žinia, sveikatai labai kenkia. Mūsų kūnas nėra pritaikytas ilgam nejudėjimui ir raidžių panosėje apžiūrinėjimui. Stuburas išlinksta, kaklas kreivojasi, raumenys silpsta, kupra auga, o ir rachitas atsiranda! Todėl praeities mokyklose su šiomis blogybėmis buvo kovojama iš visų jėgų.

Šiuolaikinėje mokykloje muštro nebėra. Šiandien moksleivio reikalauti, kad jis sėdėtų tiesiai, ištiesintų kojas, nesikūprintų prie knygos, nežvairuotų, nerauktų kaktos ir neišsidrėbtų kėdėje, gali tik tėvai. O štai prieš 200 metų mokines, kurios šleivodavo kojų piršteliais į vidų, kaustydavo į tiesinimo kaladėles, kitas mergaites ir netgi berniukus grūsdavo į korsetus, besikūprinančius versdavo per pertraukas vaikščioti su knygomis ant galvų, o raukantiems kaktą klijavo ant kaktos specialius pleistrus, kad 12 metų sulaukęs jaunas kūnas neapsiveistų giliomis raukšlėmis. Laikysena ir manieros buvo laikomos „šventosiomis karvėmis“. Už blogą eiseną, sulenktą nugarą ir nepakankamai šaunią laikyseną buvo galima susigadinti savo karjerą net neišeinant iš mokyklos.

Todėl vaikai iš kilmingų šeimų nuo mažų dienų mokėsi kontroliuoti kiekvieną savo judesį ir negalėjo net pasvajoti apie tą laisvumą, kurį turi šiuolaikiniai vaikai.

O štai ir tos laisvės rezultatas (2017 metų duomenys): Lietuvos mokyklose laikysenos problemų turi 64 procentai vaikų iki 18 metų, skoliozę – 16 procentų, preskoliozę – 15 procentų, visiškai sveiki tik 5 procentai vaikų iki 18 metų. Skoliozę, vedančią prie rimtų sveikatos sutrikimų, dažnai galima pakoreguoti tik operacijomis, preskoliozę galima ištempti gydomąja gimnastika ir ilgamečiu kietų korsetų nešiojimu. Smulkesnius pažeidimus galima išgydyti net pas suaugusiuosius, jei tie, žinoma, sutiks tapti sau piktomis guvernantėmis ir paliks save be pietų už blogą laikyseną.