Kosminė laikrodžių epopėja

Šių laikrodžių istorija išties primena fantastinį filmą – jie skraido į kosmosą kur kas dažniau nei žmonės, jie pirmieji pabuvojo Mėnulyje, išgelbėjo gyvybes trims amerikiečių astronautams, o rusų kosmonautai jais pasitiki labiau nei garsiaisiais “Šturmanskije”, kuriuos segėdamas į kosmosą kilo Jurijus Gagarinas…

O legenda prasidėjo taip…

1964 metų rugsėjį į vieną iš Hiustono miesto (JAV) laikrodžių parduotuvių užsuko du niekuo neišsiskiriantys lankytojai, kurie pardavėjo dėmesį patraukė tuo, kad be ilgų kalbų įsigijo keletą dešimčių įvairių gamintojų chronografų (ypač tikslių laikrodžių), tarp jų ir “Omega Speedmaster”, ties kuriuo tuo metu puikavosi garsusis užrašas “Sale” (angl. – “išpardavimas”) ir tekainavo jis vos 82 dolerius. Jeigu pardavėjas būtų žinojęs, kad šie urmu perkantys laikrodžius lankytojai turi neribotą biudžetą, neabejotinai būtų pakėlęs kainas kelis kartus – tai buvo NASA (Nacionalinės astronautikos ir kosmoso agentūros) ekspertai, rinkęsi rankinius laikrodžius kosminei “Apollo” programai, kuri numatė žmogaus išėjimą į atvirą kosmosą, po to – išsilaipinimą Mėnulio paviršiuje. Šiam reikalui reikėjo ypatingų laikrodžių – galinčių atlaikyti tarplanetinio vakuumo, stiprių elekromagnetinių laukų ir didžiulių temperatūrų skirtumų poveikius. Nupirktieji paprastoje parduotuvėje laikrdožiai praėjo pragariškus išbandymus – smūgius, temperatūrų ir slėgių skirtumus, vibraciją ir nesvarumo būseną – ir ką gi… Tik “Speedmaster” po visų išbandymų ėjo kaip ėjęs. Taip “Omega” gavo kelialapį į kosmosą.

Pasak oficialiosios versijos, tai buvo eilinis “Speedmaster” modelis, ir “Omega” kompanijos vadovai dar ilgai nežino už Atlanto kuriamų grandiozinių kosmoso užkariavimo planų, kuriuose jų gaminys turėjo užimti ypatingą vietą. Galbūt taip ir buvo – tuometinių JAV ir TSRS kosminių programų specifika vertė visus planus laikyti griežčiausioje paslaptyje. Iš kitos pusės, nelabai tikėtina, kad serijinės gamybos ir ypatingai nemodifikuotas laikrodis būtų atlaikęs įvaraus stiprumo smūgius, perkrovas ir nesvarumo būklę, ir, galų gale, išėjimą į atvirą kosmosą, kur temperatūros svyruoja kelių šimtų laipsnių amplitudėje. Be abejo, “Omega Speedmaster”, gaminamas nuo 1957 metų, nebuvo pats paprasčiausias laikrodis, tačiau dideli temperatūros skirtumai ir detalių išsiplėtimas be jokios abejonės neišvengiamai turėtų mirtiną poveikį bet kuriam mechanizmui. Rusų kosmonautų pastebėjimais, visų nesvarumo būklėje pabuvusių chronografų sekundinės rodyklės per parą “pabėga” mažiausiai 40 sekundžių…

Oficialioje “Omega Speedmaster” kronikoje yra dar viena įtartina detalė: laikrodis pabuvojo kosminio laivo kabinoje dar prieš dvejus metus iki NASA ekspertų apsilankymo Hisutono laikrodžių parduotuvėje – 1962 metų spalio 3 dieną jį segėjo “Sigma-7” erdvėlaivį pilotavęs Volteris Širas. Taip pat ir Gordonas Kuperis, 1963 metų gegužės 15 dieną valdęs kosminę kapsulę “Faith-7” orientavosi laike būtent pagal “Omega Speedmaster”. Tačiau oficialų JAV atsronautų laikrodžio statusą “Omega Speedmaster” įgijo tik 1965 metų birželio 4 dieną – tą dieną iš erdvėlaivio “Gemini-4” įšėjęs į atvirą kosmosą JAV astronautas Edvardas Vaitas segėjo būtent šį modelį. Na, o legenda teigia, kad patys “Omega” kompanijos vadovai apie tai sužinojo tik išstudijavę astronauto nuotrauką, išspausdintą žurnale “Life”. Dėl to amerikiečiai ir šveicarai lig šiol įsitikinę, kad būtent “Omega”, o ne “Šturmanskije” pirmoji išėjo į atvirą kosmosą, nes neva ant pirmojo istorijoje žmogaus, pabuvojusiojo atvirame kosmose, tarybinio kosmonauto Nikolajau Leonovo skafandro nuotraukose nesimato jokio laikrodžio. Euforijos būsenoje “Omega Speedmaster” buvo pervadintas į “Omega Speedmaster Professional”.

Istorinis E.Vaito “Omega Speedmaster” priklausė JAV vyriausybei. Po tragiškos astronauto žūties per “Apollo” erdvėlaivio gaisrą 1967 metų sausio 27 dieną, laikrodis buvo perduotas E.Vaito našlei, po to atiteko jo sūnui, kuris 1999 metais padėjo laikrodį į banko seifą saugoti 30 metų. Ne mažiau įdomi ir pirmojo “mėnulinio” laikrodžio “Omega Speedmaster” istorija.

Nepražuvo Mėnulyje – pražuvo pašte

1969 metų naktį iš liepos 20-osios į liepos 21, kosminio laivo “Apollo 11” modulis “Eagle” su astronautas Nilu Armstrongu ir Edvinu Oldrinu nusileido ant Mėnulio paviršiaus. Po kelių valandų N.Armstrongas koja palietė Menulį. Tačau ant jo skafandro rankovės puikavęsis “Omega Speedmaster” (tada jau “Professional”) priklausė E.Oldrinui – “pasivaikščiojimui” po Mėnulį N.Armstrongas dėl visa ko paėmė kolegos laikrodį, o savąjį paliko modulyje. Vėliau E.Oldrinas modulyje atsiėmė laikrodį iš N.Armstrongo. Taip ir būtų jis sau vaikščiojęs po Žemę su istoriniu laikrodžiu, tačiau likimas E.Oldrinui iškrėtė piktą pokštą. Astronautas neatsargiai pasiuntė laikrodį paštu į Nacionalinėje kosmonautikos muziejuje rengtą parodą. Ir, aišku, banderolė dingo.

30 metų istorinis “Omega Speedmaster Professional” laikrodis buvo laikomas dingusiu, bet visai neseniai atsirado. Pasirodo, 1991 metais jį įsigijo vienas Kalifornijos verslininkas, kuris kažkaip atsitiktinai pastebėjo, kad jo turimo laikrodžio serijinis numeris sutampa su tuo, kurį segėjo N.Armstrongas, vaikščiojęs po Mėnulį. Šiuo metu “Omega” kompanija deda dideles pastangas, kad atgautų tą laikrodį iš kolekcionieriaus ir siūlo milžiniškas pinigų sumas, tačiau derybos kol kas vyksta be rezultatų.

Astronautai lig šiol tvirtina, kad jų “Omega Speedmaster”, pabuvoję kosmose, perėję nesvarumo būklę, vakuuminę aplinką, didelius elektromagnetinius laukus ir Žemės atmosferos nesuminkštintus Saulės spindulius, lig šiol kuo puikiausiai eina. Na, o trims astronautams, liūdnai pagarsėjusio “Apollo 13” skrydžio dalyviams, “Omega Speedmaster” dar sėpjo ir išgelbėti gyvybes. 1970 metų balandžio 14 dieną, esant 330 tūkstančių kilometrų atstumu nuo Žemės, sprogo “Apollo 13” deguonies rezervuarai. Astronautams teko grįžti namo rankiniu būdu pilotuojant “mėnulinį” modulį, visiškai nepritaikytam tolimiems skrydžiams. Katastrofiškai trūkstant elektroenergijos ir kuro, “Apollo 13” astronautai išjungė borto kompiuterį ir chronometražo funkcijas patikėjo savo “Speedmasteriams”. Leidžiantis į Žemę sekundės paklaida būtų turėjusi katastrofiškų padarinių, tačiau fantastiška epopėja baigėsi laimingai.

Sekanti planeta – MARSAS?

1975 metų liepos 17 dieną istorinio “Sojuz” ir “Apollo” erdvėlaivių susijungimo dalyviai – tiek amerikiečiai, tiek rusai segėjo “Omega Speedmaster”. Nuo to laiko “Speedmaster” tapo ir oficialiu tarybinės, o vėliau – ir Rusijos kosmoso tyrimų programos laikrodžiu. Tarybiniais laikais mums, paprastiems žemės kirminams, “Omega” ženklas šaip ar taip jau buvo žinomas – iš Olimpinių žaidynių transliacijų – “Omega” oficialiu Olimpinių žaidybių laiko skaičiuotoju yra jau nuo 1932 metų.