Kiek save pamenu, man visada patikdavo pažindinti vienas kito nepažįstančius žmones.
Nuo vaikiškų „gaujų“ telkimo iki reikalingų pažinčių valdžios sluoksniuose, nuo paaugliškų porelių iki santuoka pasibaigusių telefonų numerių – aš niekada nemačiau jokios priežasties, kodėl šios planetos gyventojai neturėtų bendrauti, draugauti, rasti bendraminčių ar susilieti į vieną darinį. Aš supažindinau du savo geriausius draugus su merginomis, kurios tapo (ir, beje, išliko) jų žmonomis. Pats susituokiau ir tebesu laimingoje santuokoje. Ir man visada atrodė, kad tai padaryti yra lengva, mažų mažiausiai – paprasta. Tereikia tik puoselėti jausmą, turėti šiek tiek kantrybės, komunikacijos įgūdžių, aplinkos paramos, kartais – galbūt ir tinkamų aplinkybių. Tačiau labiausiai – noro.
Nes šioje pažinčių veikloje, versle ar misijoje (kaip kam patinka vadinti šį užsiėmimą), savo dideliam nustebimui aš vienu metu suvokiau, kad pasitikėjimas sistemingu įvertinimu, kurį įgijau su išsilavinimu ir pasaulio pažinimu, veikia itin retai. Aš klydau, manydamas, kad žmones įmanoma „suporuoti“ kompiuterio programos pagalba – man atrodė, kad kiekvienam mūsų galima suteikti tam tikrą „kategoriją“, paremtą keliolika kriterijų, apipavidalinti matricą, ir „sistema parodys“, kas kam tinka. Teoriškai tai atrodė labai gražiai ir įtikinamai, praktikoje beveik niekada nesuveikė. Nes už visų programų, logikos ir akivaizdaus objektyvumo visada slypi paprastas žmogus, kurio jausmai ir mąstymas yra sudėtingesni už patį sudėtingiausią algoritmą. Pats gyvenimas man įkyriai piršo mintį, kad visa perspektyvios pažinties esmė slypi tik „chemijoje“, „ekspromte“, „fluiduose“, į žmones tiesiog turi „trenkti žaibas“, kaip sakoma Sicilijoje. Tai iš dalies paaiškina, kaip atsiranda tos poros, kurios, kompiuterio ar psichologinių teorijų nuomone, yra „neįmanomos“: gražuolė ir pabaisa, ragana ir „kataloginis“ princas. Tai paaiškina, kodėl internetinės pažintys yra neperspektyvios ir trumpalaikės (statistiškai, jos pavirsta vos keleriais procentais santuokų). Tačiau visiškai nepaaiškina, kodėl „chemija“ nesuveikia kasdien, kai vienas kitam skirti žmonės galbūt nuolat prasilenkinėja gatvėje. Aš ilgai ieškojau šito paaiškinimo, maniau, kad tai – komunikacijos įgūdžių stoka, įgimtas drovumas, koncentracijos trūkumas, visuomeninių elgesio kanonų netobulumas. Galų gale, ir pačiam pradėjo atrodyti absurdiška tai, kad gatvėje ar gretimame automobilyje išvydęs patinkančią moterį, pultum prie jos it peslys su pasiūlymais draugauti ar tuoktis.
Bet galbūt bet kurią sėkmingą pažintį sąlygoja vienijanti aplinka? Statistika man sufleravo, kad daugiausia santuokų sukuria bendramoksliai, bendradarbiai ar vieno interesų lauko/profesijos žmonės (pavyzdžiui, šokėjai, kalifaktoriai arba kosmonautai). Tačiau tikrovė atrodė vėl kitokia. Kai man buvo trisdešimt metų, aš turėjau daug draugių, moterų bendradarbių, buvusių bendramokslių, su kuriomis palaikiau ryšius. Dauguma jų, žinoma, buvo netekėjusios, nemažai buvo jau ir spėjusių išsiskirti. Ir visos minėjo tai, kad „neverta skubėti kurti šeimos“, „spėsim“, „reikia padaryti karjerą“, „įsitvirtinti gyvenime“ ir t.t. Nuo to laiko prabėgo dešimt metų, ir jie prabėgo kaip vienas akimirksnis. Visos aukščiau minėtosios moterys „padarė karjerą“, „įsitvirtino gyvenime“, „susitvarkė buitį“, tačiau reta kuri ištekėjo (o ypač už savo profesijos atstovo), o dažna ištekėjusi spėjo ir vėl išsiskirti (ir ypač su savo profesijos atstovu). Tačiu dabar jų kalbos tonas buvo pakitęs, pasirodo, dėl jų vienatvės yra kalti Lietuvos vyrai, kurie yra „moliai“, „morozai“, „chamai“ ir „urodai“. Kartais – dar ir „mamų sūneliai“. Visos be išimties tvirtino, kad joms dabar jau reikia „ne bet ko“. Ir visos be išimties skundėsi, kad „Lietuvoje nėra vietų, kur jų rasti“. Galbūt jos buvo teisios, aš ir pats niekada nevengiau patraukti per dantį Lietuvos vyrų dėl jų aplaidumo, storžieviškumo, aršumo ar manierų trūkumo. Suvokiau, kad karjerą padariusi moteris retai atsisako savo vertės suvokimo dėl kokio nors liurbio. Žinojau, kad idealių vietų „susipažinimui“ nėra. Bet aš mačiau ir begales gerų vyrų, kuriuos likimas apėjo šonu. Bet kuriuo atveju mačiau ir gerą galimybę vėl pabandyti iš naujo atnaujinti savo senus įgūdžius. Taip atsirado „Juodojo deimanto klubas“.
Ir vis dėlto pradžiai reikėjo suvokti vienišų žmonių problemos priežastis. Kaip kiekvienam žmogui, visą gyvenimą pragyvenusiam Lietuvoje, man jos atrodė daugiau nei akivaizdžios:
Vienišus Lietuvos vyrus vienija vienas klaidingas stereotipas. Visi esame išaugę aplinkoje, kurioje mums jau nuo vaikystės aišku, kad, „jei vyras yra bent kiek gražesnis už beždžionę, jis gali turėti bet kurią moterį“. Šis karo laikais atsiradęs sovietinis stereotipas tebėra gajus mūsų sąmonėje ir, jis, kaip bebūtų keista, dažniausiai kiša koją vaikinui, ieškančiam merginos. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje neprigijo „greitų pasimatymų“ (angl. – „speed dating“) sistema. Pagal bendrinę Lietuvos „greitų pasimatymų“ statistiką, 20-iai norinčių susipažinti merginų atsirasdavo vos 3 vaikinai. Keisčiausia buvo tai, kad tie likę 17 vaikinų tikrovėje egzistavo, bet tuščia savigarba jiems tiesiog neleisdavo pasirodyti viešumoje su tokiu aiškiai išreikštu „ieškau merginos“ amplua. Kurgi ne, juk jie buvo „bent kiek gražesni už beždžionę“, todėl suvokimas, kad, nepaisant to, „bet kurios moters“ turėti vis tiek neišeina, ir jos reikia dabar ieškoti, buvo nepriimtinas. Nes kuris iš mūsų nori atrodyti „lūzeriu“? To rezultatas – vienatvė arba prarastos progos dėl pernelyg arogantiško elgesio, kai tokia proga ir pasitaiko.





Komentarų (0)
Komentarų dar nėra. Būk pirmas!
Komentuoti gali tik prisijungę vartotojai. Registruokis — ir galėsi pasidalinti savo mintimis apie šį straipsnį.
Registruotis