Kodėl žmonėms taip nesiseka susipažinti?

Kiek save pamenu, man visada patikdavo pažindinti vienas kito nepažįstančius žmones.

Nuo vaikiškų „gaujų“ telkimo iki reikalingų pažinčių valdžios sluoksniuose, nuo paaugliškų porelių iki santuoka pasibaigusių telefonų numerių – aš niekada nemačiau jokios priežasties, kodėl šios planetos gyventojai neturėtų bendrauti, draugauti, rasti bendraminčių ar susilieti į vieną darinį. Aš supažindinau du savo geriausius draugus su merginomis, kurios tapo (ir, beje, išliko) jų žmonomis. Pats susituokiau ir tebesu laimingoje santuokoje. Ir man visada atrodė, kad tai padaryti yra lengva, mažų mažiausiai – paprasta. Tereikia tik puoselėti jausmą, turėti šiek tiek kantrybės, komunikacijos įgūdžių, aplinkos paramos, kartais – galbūt ir tinkamų aplinkybių. Tačiau labiausiai – noro.

Nes šioje pažinčių veikloje, versle ar misijoje (kaip kam patinka vadinti šį užsiėmimą), savo dideliam nustebimui aš vienu metu suvokiau, kad pasitikėjimas sistemingu įvertinimu, kurį įgijau su išsilavinimu ir pasaulio pažinimu, veikia itin retai. Aš klydau, manydamas, kad žmones įmanoma „suporuoti“ kompiuterio programos pagalba – man atrodė, kad kiekvienam mūsų galima suteikti tam tikrą „kategoriją“, paremtą keliolika kriterijų, apipavidalinti matricą, ir „sistema parodys“, kas kam tinka. Teoriškai tai atrodė labai gražiai ir įtikinamai, praktikoje beveik niekada nesuveikė. Nes už visų programų, logikos ir akivaizdaus objektyvumo visada slypi paprastas žmogus, kurio jausmai ir mąstymas yra sudėtingesni už patį sudėtingiausią algoritmą. Pats gyvenimas man įkyriai piršo mintį, kad visa perspektyvios pažinties esmė slypi tik „chemijoje“, „ekspromte“, „fluiduose“, į žmones tiesiog turi „trenkti žaibas“, kaip sakoma Sicilijoje. Tai iš dalies paaiškina, kaip atsiranda tos poros, kurios, kompiuterio ar psichologinių teorijų nuomone, yra „neįmanomos“: gražuolė ir pabaisa, ragana ir „kataloginis“ princas. Tai paaiškina, kodėl internetinės pažintys yra neperspektyvios ir trumpalaikės (statistiškai, jos pavirsta vos keleriais procentais santuokų). Tačiau visiškai nepaaiškina, kodėl „chemija“ nesuveikia kasdien, kai vienas kitam skirti žmonės galbūt nuolat prasilenkinėja gatvėje. Aš ilgai ieškojau šito paaiškinimo, maniau, kad tai – komunikacijos įgūdžių stoka, įgimtas drovumas, koncentracijos trūkumas, visuomeninių elgesio kanonų netobulumas. Galų gale, ir pačiam pradėjo atrodyti absurdiška tai, kad gatvėje ar gretimame automobilyje išvydęs patinkančią moterį, pultum prie jos it peslys su pasiūlymais draugauti ar tuoktis.

Bet galbūt bet kurią sėkmingą pažintį sąlygoja vienijanti aplinka? Statistika man sufleravo, kad daugiausia santuokų sukuria bendramoksliai, bendradarbiai ar vieno interesų lauko/profesijos žmonės (pavyzdžiui, šokėjai, kalifaktoriai arba kosmonautai). Tačiau tikrovė atrodė vėl kitokia. Kai man buvo trisdešimt metų, aš turėjau daug draugių, moterų bendradarbių, buvusių bendramokslių, su kuriomis palaikiau ryšius. Dauguma jų, žinoma, buvo netekėjusios, nemažai buvo jau ir spėjusių išsiskirti. Ir visos minėjo tai, kad „neverta skubėti kurti šeimos“, „spėsim“, „reikia padaryti karjerą“, „įsitvirtinti gyvenime“ ir t.t. Nuo to laiko prabėgo dešimt metų, ir jie prabėgo kaip vienas akimirksnis. Visos aukščiau minėtosios moterys „padarė karjerą“, „įsitvirtino gyvenime“, „susitvarkė buitį“, tačiau reta kuri ištekėjo (o ypač už savo profesijos atstovo), o dažna ištekėjusi spėjo ir vėl išsiskirti (ir ypač su savo profesijos atstovu). Tačiu dabar jų kalbos tonas buvo pakitęs, pasirodo, dėl jų vienatvės yra kalti Lietuvos vyrai, kurie yra „moliai“, „morozai“, „chamai“ ir „urodai“. Kartais – dar ir „mamų sūneliai“. Visos be išimties tvirtino, kad joms dabar jau reikia „ne bet ko“. Ir visos be išimties skundėsi, kad „Lietuvoje nėra vietų, kur jų rasti“. Galbūt jos buvo teisios, aš ir pats niekada nevengiau patraukti per dantį Lietuvos vyrų dėl jų aplaidumo, storžieviškumo, aršumo ar manierų trūkumo. Suvokiau, kad karjerą padariusi moteris retai atsisako savo vertės suvokimo dėl kokio nors liurbio. Žinojau, kad idealių vietų „susipažinimui“ nėra. Bet aš mačiau ir begales gerų vyrų, kuriuos likimas apėjo šonu. Bet kuriuo atveju mačiau ir gerą galimybę vėl pabandyti iš naujo atnaujinti savo senus įgūdžius. Taip atsirado „Juodojo deimanto klubas“.

Ir vis dėlto pradžiai reikėjo suvokti vienišų žmonių problemos priežastis. Kaip kiekvienam žmogui, visą gyvenimą pragyvenusiam Lietuvoje, man jos atrodė daugiau nei akivaizdžios:

Vienišus Lietuvos vyrus vienija vienas klaidingas stereotipas. Visi esame išaugę aplinkoje, kurioje mums jau nuo vaikystės aišku, kad, „jei vyras yra bent kiek gražesnis už beždžionę, jis gali turėti bet kurią moterį“. Šis karo laikais atsiradęs sovietinis stereotipas tebėra gajus mūsų sąmonėje ir, jis, kaip bebūtų keista, dažniausiai kiša koją vaikinui, ieškančiam merginos. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje neprigijo „greitų pasimatymų“ (angl. – „speed dating“) sistema. Pagal bendrinę Lietuvos „greitų pasimatymų“ statistiką, 20-iai norinčių susipažinti merginų atsirasdavo vos 3 vaikinai. Keisčiausia buvo tai, kad tie likę 17 vaikinų tikrovėje egzistavo, bet tuščia savigarba jiems tiesiog neleisdavo pasirodyti viešumoje su tokiu aiškiai išreikštu „ieškau merginos“ amplua. Kurgi ne, juk jie buvo „bent kiek gražesni už beždžionę“, todėl suvokimas, kad, nepaisant to, „bet kurios moters“ turėti vis tiek neišeina, ir jos reikia dabar ieškoti, buvo nepriimtinas. Nes kuris iš mūsų nori atrodyti „lūzeriu“? To rezultatas – vienatvė arba prarastos progos dėl pernelyg arogantiško elgesio, kai tokia proga ir pasitaiko.

Vienišų Lietuvos merginų problema yra kiek kitokia. Visuomeninis spaudimas „ištekėti“, „nelikti senmerge“ ar „padovanoti anūkų“ ne tik sąlygoja skubotus sprendimus, dėl kurių dažniausiai tenka gailėtis, bet visada brandina ir tylų pasipriešinimą „sustabarėjusiems stereotipams“. Iš to visiškai natūraliai kyla ir nuostata „man ir taip gerai“ (ypač jei pavyksta padaryti gerą karjerą), kas savo ruožtu pagimdo begales įrodymų, kokie tie vyrai yra „kiaulės“, „chamai“ ar „stuobriai“. Kiekviena jų turi šimtus pavyzdžių, kaip nepasisekė jos draugėms ar giminaitėms, ištekėjusioms už „alkoholikų“, „nevykėlių, prasilošiančių kazino“, „lovelasų“ ar išvis baisiausio – pašlemėkų, kurie išdrįsta pakelti ranką prieš savo moteris ar vaikus. Iš pirmo žvilgsnio, jos gal net ir teisios, bet tikrovėje visi mes linkę matyti tik aisbergo viršūnėlę, užuot pažvelgę plačiau ir giliau.

Tačiau… Visi be išimties vyrai yra gimę laimėti, o visos merginos vis tiek yra žmonės su nenugalimais motiniškais instinktais bei poreikiu patikti priešingajai lyčiai. Ir jokia karjera, turtai ar statusas nebus nieko verti, jei šalia nėra to, kas tai įvertins ir tuo nepasididžiuos kartu su Jumis. Sakoma, kad Vakarų pasaulyje mažėjantį santuokų skaičių sąlygoja didėjanti ekonominė moterų nepriklausomybė, atseit ne viduramžiais gyvename, kad tėvai suvedinėtų būsimuosius jaunavedžius. Tačiau būtina neužmiršti ir to, kad gyvenimas yra trumpas, jaunystė – dar trumpesnė, o triumfas, kaip bebūtų keista – suvis trumpiausias. Nes gyvenimas nesibaigia vien tuo maloniu pasididžiavimo jausmu, laimėjus aukso medalį, tapus ministre, apgynus mokslinį darbą, uždirbus milijoną – ir ypač ką nors atstūmus. Gyvenimas niekada nesustoja „toje akimirkoje“, ko reikalavo A.Puškinas, jis tęsiasi toliau, ir štai vėl sutemsta, ir išdidiesiems pasakos herojams vėl belieka ieškoti pasiteisinimo, kodėl vienatvė yra geriausia, ką jiems galėjo padovanoti likimas.

Bet taip neturėtų būti. Ir tereikia tik panorėti, kad taip nebūtų. Todėl pradžiai keletas paprastų patarimų, nuo ko pravartu būtų vien pradėti:

Patarimas Nr.1 – Niekada nevenkite susipažinti. Net jeigu ir naujoji Jūsų pažintis nepavirs santuoka, bendru kūdikėliu ar svetimo turto užvaldymu, bent jau turėsite vienu pažįstamu daugiau. Ką gali žinoti, gal tai pravers gyvenime? Pavyzdžiui, turėsite galimybę pigiau pasikeisti automobilio padangas, nemokamą patarimą ar tiesiog galimybę paplepėti telefonu niūriais žiemos vakarais.

Patarimas Nr.2 – Nuleiskite vertinimo kartelę žemiau. Suprantamas kiekvienos moters noras susilaukti princo ant balto žirgo, ar vaikino geismas parsigriauti į lovą supermodelį. Tačiau nei princų, nei supermodelių yra nedaug, o ir idealus princas netruktų įkyrėti savo šaunumu, o kaip ryte atrodo nepasidažiusi Vodianova – irgi ne dovanėlė. Neužmirškite, pasaulis yra gražus savo įvairove. Romantikos yra ir futbole bei žvejyboje, o kiekvienas slunkius taip pat gali pradėti domėtis politika, jei tik mokėsite jam paaiškinti, kodėl tai reikia daryti. Bet kuris šiaurės korėjietis Jums patvirtins, kad kiekvieną žmogų įmanoma efektyviai perauklėti ir išauklėti.