Kodėl mes visada mylėsime Messi?

Baigėsi pasaulinė futbolo fiesta, anot specialistų, baigėsi ji logiškai ir dėsningai, nepateikusi jokių ypatingų siurprizų. Kaip ir kiekviename pasaulio čempionate, pamatėme visko – džiaugsmo ir ašarų, gražių atletų ir dailios aprangos. Meistriško žaidimo ir spalvingų aistruolių. Tik šiame čempionate akivaizdžiai padaugėjo egzotiškų šukuosenų ir tatuiruotų futbolininkų (finalo metu kartais tai net atrodė kaip kultūrinių vertybių dvikova tarp nuobodžiai nespalvotų vokiečių ir rašalu išmargintų indėnų), bet, žinia, futbolas – televizijos sportas.

Ir būtent televizijos dėka mes visi pamatėme liūdintį po pralaimėjimo finale geriausią pasaulio futbolininką Lionelį Messi. Jo buvo gaila, žinoma. Liūdesys yra, matyt, įprasta lietuvių sporto aistruolio būsena, nors žmonės šneka, kad „ten“ vienodai linksminasi tiek laimėjusiųjų, tiek pralaimėjusiųjų gerbėjai – tiesiog visi turi gerą laiką, kaip sako amerikiečiai. Nelaimėjai šiandien, laimėsi rytoj.

Dar po minutės L.Messi tebeliūdėjo, ir pradėjo darytis keista. Dar po minutės, jam tebeliūdint, pradėjo darytis koktu. Dar po minutės jau norėjosi jam sušukti taip, kaip vaikystėje guosdavom pralaiminčius: „a girdi, juk ne iš karvės žaidžiam!“ Dar po minutės, jam tebeliūdint, pradėjo darytis pikta. Ir dar po minutės – nuobodu.

L.Messi nenusišypsojo, praktiškai net nepersimetė žodžiu su savo komandos „draugais“ (jei galima juos taip pavadinti), akivaizdžiai nepasveikino vokiečių su pergale, niekam net nepagrasino, kad „po keturių metų mes, argentiniečiai, jums pademonstruosime, kas yra tikrasis pasaulio čempionas“. Jis liūdėjo ir liūdėjo, kaip tikras lietuvis, ir gal net atrodė… garbingai – negrąžė rankų, balsiai nesielvartavo, nesispardė, nenumirė tiesiog aikštėje iš tokios gėdos, nepuolė į isteriją, neapsipylė ašaromis „kaip kokia boba“ (nors milijonieriams atletams tai atleidžiama). Matydamas į save atkreiptas kameras, puikiai suvokdamas, kad jį mato milijardas pasaulio vaikų, kurie jį laiko savo dievaičiu, L.Messi pasirinko tokią laikyseną, kaip, jo manymu, ir turi atrodyti dievaitis – liūdintis, keliantis nevalingą užuojautą, giliai susimąstęs, tylus, užsisklendęs savyje. Vangiai priimantis sveikinimus iš politikų ir futbolo funkcionierių (tai dar galima pateisinti), abejingai kilstelėjantis Geriausiojo čempionato žaidėjo prizą, nepabučiuojantis prakaitu ir krauju iškovoto sidabro medalio (jei būtų bent kiek protingesnis, išties atrodytų efektyviau, tą prizą ir medalį sviedžiantis į jį „nervuojančius“ fotografus).

Bet iš tikrųjų L.Messi tokiu savo elgesiu ir tokiomis grimasomis pademonstravo viso pasaulio vaikams kitą, tamsiąją suaugusiojo vyro esybę. „Tai ne jie laimėjo lygioje dvikovoje, tai aš, megažvaigždė pralaimėjau dėl to, kad gyvenimas yra neteisingas“, – bylojo jo veidas. „Tai ne futbolo šventė, kaip melavo viso pasaulio žiniasklaida, tai farsas, kuriame sidabro medaliai nieko nereiškia“, – tvirtino jo akys. „Man nerūpi Geriausio čempionato žaidėjo vardas, nes šitą čempionatą reikia kuo greičiau užmiršti“, – skleidė žinią jo povyza. „Man nerūpi ištiestos tų varguolių-aistruolių, rankos, siekiančios prisiliesti prie dievybės. Man nerūpi jų kvailas įsitikinimas, kad būtent jų sumokami pinigai pavirsta santaupomis mano indėliuose. Man nerūpi tie įkyrėję fotografai“, – matyt, norėjosi šaukti jam.

„Nes man rūpi tik viena – aš. Aš! Aš!”

Taigi, ką galėjo išmokti iš to epizodo mūsų, o ir viso pasaulio vaikai? Netikėti ateitimi, nes dabartis yra mėšlas. Nesveikinti nugalėtojų, nes jie laimėjo ne meistriškumo, o kvailos lemties dėka. Nedemonstruoti optimizmo ir nesišypsoti, žinant, kad į tave žiūri milijardas naivių pasaulio vaikų, nes tai ne “Turkish Airlines” reklaminė nuotrauka, už kurią atsakančiai sumokėta. Nesidžiaugti pasaulio vicečempiono ir Geriausio čempionato žaidėjo titulais, nes titulai yra visiški niekai, palyginti su asmeninėmis ambicijomis. Pademonstruoti chamišką nepagarbą aistruoliams ir varžovams, Neguosti savo komandos draugų, nes komandinis žaidimas yra tik fikcija, nes visiems aišku, kad žaidimas – tik aš vienas. Viešai liūdėti it mažvaikiui, karvę pralošusiam, nes P.Kuberteno šūkis “O, sporte, tu – taika” – tik klejonės, nes didysis sportas – tai mirtinos gladiatorių kautynės, į kurias reikia žiūrėti ypač rimtai, nes pralaimėjusysis yra nužudomas.

“Bet L.Messi atvyko į šį čempionatą su vienu tikslu – laimėti Pasaulio čempionų taurės”, – paprieštarautų koks pyplys. Nelaimėta Taurė – išties asmeninė tragedija šiam nuostabiam futbolininkui.

Bet Ją laimėjo kiti, kurie, beje, atvyko į čempionatą su tuo pačiu tikslu. Ne kortomis, ne išleisdami į aikštę dvylika žaidėjų, nemūvėdami bokso pirštinių ir nelaikydami rankose dar ir ledo ritulio lazdų. Kažkas buvo geresni. Kažkas pademonstravo, kad reikia žaisti dar geriau, kad laimėtum tai, ko nori.