Kelias į žvaigždes (VI): Holivudo turgus

„Niekada nevenk sekso ir televizijos kamerų“, – teigia sena Holivudo patarlė. Dėl sekso lyg ir viskas aišku, lova – geriausias tramplinas žemos kategorijos ir jaunoms žvaigždėms patekti į aukštesnę orbitą (egzistuoja net specialus terminas „star-fucker“, nusakantis tokį kelią pasirinkusius). Juoba kad „sėkmė Holivude – tai penki procentai talento ir devyniasdešimt penki procentai pažinčių“, o ir „svarbu ne tai, ką tu moki, o tai, ką pažįsti“, – ši amžina šou verslo išmintis galioja jau daugelį metų. Mat, Holivudas ilgai buvo bene vienintelė vieta pasaulyje, kur žmonės be jokio išsilavinimo, talento ar ypatingų treniruočių galėjo tapti tikromis Visatos žvaigždėmis, lengvai atpažįstamomis tiek Lietuvos giriose, tiek Afrikos dykumose – viskas čia priklausė ir priklauso nuo pažinčių.

O televizijos kameros? „Pusę gyvenimo sieki dėmesio, o kitą pusę – slapstaisi nuo to dėmesio“, – guodėsi kažkuris kino žvaigždė. Tačiau šiandien svarbiausia bet kuriam pasaulio žmogui – kad Tave pastebėtų – nežinomų herojų laikai baigėsi. Šiandien žvaigžde gali tapti bet kuris mūsų – tam užtenka ir „YouTube“, net nebūtina patekti į didįjį ekraną – argi Monika Šalčiūtė nėra žinomesnė Lietuvoje nei Robertas de Niro? Nes šou verslo ekspertai žino – nėra tokio dalyko kaip blogas viešumas, yra tik bloga viešumo vadyba. O kiekvienas ekrano ar šou verslo žvaigždė vis tiek bus matomas, o tas, kuris nematomas, savęs žvaigžde laikyti dar negali. Bet jau jeigu ji prasimušė į visuomenės dėmesio centrą, svarbiausia, kad elgtųsi atitinkamai pagal taisykles, kurioms jau beveik šimtas metų. Ir tos taisyklės yra būtinos, nes, kaip pasakyta Talmude, „norėdamas turėti tai, ko dar neturi, turi daryti tai, ko dar nedarei“…

O kur geriau gali tai padaryti, jei ne Holivude – „svajonių fabrike“, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų? Holivudas buvo, yra ir bus svarbiausias pasaulinės pop kultūros gravitacinis centras. Tiesa, angliškai kalbančios pop kultūros (štai Tau ir pirma pamoka – mokykis anglų kalbos). Ir siekti karjeros Holivude visada yra kažkaip padoriau nei vaidinti „Domino“ teatre ar didžiuotis pasiekimais „Jantarnaja volna“ Jūrmaloje bei Milano operoje, kurioje retas mūsų apsilankys. Bet štai naujausią Holivudo filmą pažiūrėsime visi.

Todėl mes nuolat džiaugiamės ir didžiuojamės žiniomis apie lietuvių bandymus siekti Holivudo laimės žiburį. Kaskadininkai, dainininkės, visažistės, šokėjos, masažuotojai, statistai – deja, visa tai tik juodadarbiai, ir kol kas tik vienintelė Rūta Lee-Kilmonytė šviečia šioje tamsioje biomasėje kaip saulutė. Nė vienam lietuvių aktoriui dar nėra pavykę pasiekti išsvajotojo holivudiškų A ir B kategorijų statuso (kai honoraras už filmą nėra mažesnis nei trys milijonai dolerių, aktoriui dar priklauso filmo pelno dalis, jo veidas patenka ant žurnalų viršelių ir filmą lydinčių suvenyrų – tampa „parduodančiu“, jis tampa nacionalinių projektų atstovu, o jo dalyvavimo televizijos šou ir renginiuose taksa viršija 50 tūkstančių dolerių). Tačiau ten, kaip ir „Eurovizijos“ konkurse – laikinos mūsų nesėkmės dar nereiškia visiškos nesėkmės. Jei Jūs dar ne ten – tai dar nereiškia, kad niekada ten ir nebūsite. Mes laukiame, mes meldžiamės, o būsimiesiems žvaigždėms linkime pasiruošti tam Holivudo žvaigždžių mokymo kursui, per kurį neišvengiamai teks pereiti, norint patekti į šlovės Olimpą.

Svarbiausia, žinok, kad tai įmanoma. Kino industrija dėl ekonominių priežasčių negali sustoti gaminti filmų, negana to, ji yra priversta gamint vis daugiau filmų, todėl aktorių atitinkamai reikės vis daugiau ir daugiau. Užsieniečiai aktoriai yra pigesni nei vietiniai, todėl dėl tų pačių ekonominių priežasčių jie irgi tampa vis reikalingesni.

Žinia, tą patį žino ir latviai bei mongolai – ir visi braunasi į Holivudą su ta pačia gyvuliška energija. Deja, Holivudas yra labai konkurencinga rinka, ir čia reikia turėti netgi tos metafizinės sėkmės… Bet svarbu ir tą rinką išmanyti. Todėl Tau pasisekė, mano drauge – skaityk šiuos patarimus įdėmiai. Skaityk! Dauguma atvykėlių Holivude daro tą pačią klaidą – jie mano, kad viską gali pasiekti patys. Vėliau, tiesa, supranta, kad tai buvo neįmanoma – tik jau būna vėlu, o pinigai išsekę, o ir gražiausi metai prabėgę… Todėl lik su manimi.

Pradžiai – žvaigždžių atsiradimo istorija

Ekrano žvaigždės atsirado daug vėliau nei pats vaidybinis kinas. Ankstyvoje kinematografo eroje, iki pat trečiojo XX amžiaus dešimtmečio aktoriai varžėsi filmuotis kine. Dėl dviejų priežasčių – kultūrinėje terpėje tada dar dominavo teatro scena, ir filmavimasis kine buvo laikomas nuopoliu, mat pats kinas tada buvo nebylus, o vienu pagrindinių tuometinių aktoriaus meistriškumo ženklų buvo jo balsas. Antra, kinas buvo laikomas skurdžių proletarų pramoga, dėl to aktoriai nenorėjo gadinti savo reputacijos. Savo ruožtu kino filmų prodiuseriai taip pat vengė žvaigždžių kulto, kad susireikšminę aktoriai nepradėtų prašyti didesnių atlyginimų. Todėl ir žiūrovai net nežinojo aktorių pavardžių ir vadindavo juos savo sukurtomis pravardėmis – „Mažoji Merė“, „Biografo mergina“ ir pan.

Tačiau laikui bėgant paaiškėjo, kad visuomenė vis dėlto domisi aktoriais ir nori žinoti, kas jie tokie. „Universal“ studijos įkūrėjas Carlas Laemmle pirmasis pradėjo kurti savo turimų aktorių įvaizdį, skleisti apie jas gandus ir kaitinti publikos vaizduotę. Tam puikiai pasitarnavo ir XX amžiaus pradžioje atsiradusi kino pramonei skirta spauda, ir iš pradžių rašiusi apie kino filmų siužetus, bet greitai suvokusi, kad aprašinėti aktorių gyvenimą yra kur kas pelningiau.

Ekrano žvaigždžių sistemą suformavo tas pats C.Laemmle, išradęs vieną paprastą schemą. Bet kuris kinas yra kuriamas remiantis trimis aspektais – taip, kaip jį mato režisierius, aktorius ir žiūrovas. Režisierius tradiciškai buvo menininkas, žiūrovas – tiesiog eilinis beraštis plebėjas, o štai veikėjas ekrane tapo pagrindiniu elementu filmo emocijoms perteikti. C.Laemmle suprato, kad efektyviausia priemonė žiūrovams įsijausti į ekrane rodomą vaizdą buvo padidinti aktoriaus emocijas – baimę, džiaugsmą, pyktį, klastą, kančią ir t.t. Tai buvo vadinama „reakcijos kadru“, ir būtent jis padėdavo žiūrovams išgyventi veiksmą ekrane kartu su aktoriumi. Salė aikčiodavo, salė verkdavo, salė ūždavo ir plodavo būtent per „reakcijos kadrus“, ir visiems atrodydavo, kad aktorius ekrane yra ne tik artimas draugas, bet net šeimos narys, gal net ir daugiau nei šeimos narys – meilės, užuojautos ir pasididžiavimo objektas.

Atkreipkite dėmesį į XX amžiaus pirmosios pusės Holivudo filmų vaidybą. Egzaltuotos emocijos, dideli planai, ilgi kameros užlaikymai ties aktorių bučiniais ar Drakula, kandančiu kaklą, ar kenčiančios aktorės veidu, kuriuo galų gale dar ir nurieda riebi glicerininė ašara. Marilyn Monroe ir Greta Garbo buvo geriausi tokių „reakcijos kadrų“ pavyzdžiai. Taip pradėjo rastis aktorių tipažai, lemiantys pačių filmų tematiką ir nuotaiką. Jei jau kaubojus ir kareivis, kaip John Wayne, tai kaubojus ar kareivis visuose filmuose. Jei meili kvailutė kaip Marilyn Monroe, tai tokia ji ir buvo daugumoje filmų. Jei jau „femme fatale“ kaip Greta Garbo ar Marlen Dietrich, tai „femme fatale“ ji ir bus. Nes juk naivu būtų tikėtis, kad Chuckas Norrisas ar Arnoldas Swarzeneggeris staiga imtų vaidinti Hamletą ar galantišką SS karininką, o Michaelas Douglas – elgetą? Pirmosios XX amžiaus pradžios Holivudo studijų vadovų požiūriu, aktorius niekada negalėjo tapti personažu, jis tegalėjo būti tik tipažu.

Ir, svarbiausia, tas pats C.Laemmle užčiuopė tikrą „aukso gyslą“ – ekrano žvaigždės kur kas greičiau nei rašytojai ar politikai sugebėdavo parduoti žiūrovams viltį, sutampančią su „amerikietiškąja svajone“ – kad viskas yra įmanoma. Būtent ši „auksinė“ Holivudo kūrybos taisyklė ir padėjo amerikietiškams filmams užkariauti visą pasaulį. Nepriklausomai nuo savo klasinės priklausomybės ir santaupų, kiekvienas žiūrovas suvokdavo, kad jis gali tapti bet kuo – milijonieriumi, atletu, lovelasu, o moterys gali ištekėti už turtingiausio ir gražiausio, ir net kiauliaganys gali pelnyti princesės meilę. Žmonės norėjo tuo tikėti, ir bent jau valandos trukmės pasaka ekrane šiek tiek praskaidrindavo nykius jų gyvenimus.

Todėl ir pats žvaigždės asmeninis gyvenimas natūraliai pavirto tos svajonės ekrane pratęsimu. Senaisiais laikais, kai aktoriai priklausydavo studijoms, būtent studijos kurdavo žvaigždėms ne tik jų įvaizdį bei tipažą, naujus, lengvai ištariamus ir nežydiškus vardus, bet ir naujas biografijas. Ši sistema su išlygomis veikia lig šiol (atkreipkite dėmesį, kiek daug dabartinių aktorių, dainininkų ar sporto žvaigždžių yra kilę iš „neturtingos šeimos“, „augo gatvėje“, jų „daug draugų žuvo, tapo narkomanais arba pateko į kalėjimą“, tačiau jie „turėjo svajonę“, „sunkiu darbu išsiveržė iš geto“ ir tapo tuo, kuo yra dabar – taigi, viskas šiame gyvenime yra įmanoma ir mažas žmogus gali tapti dideliu).

Todėl studijos žvaigždžių sistemą pradėjo remti įvaizdžiu, o ne aktoriniais sugebėjimais (nors senais laikais visiems Holivudo aktoriams vaidybos, balso ir šokių pamokos buvo privalomos). Ir net šiandien savęs galima paklausti – ar visi populiarieji A klasės aktoriai yra išties geri aktoriai? Taip, jie telegeniški, jie atrodo „sexy“ ir pan., bet tai dar nereiškia, kad jie moka gerai vaidinti. Režisieriai dažniausiai nori, kad aktorius gerai atrodytų ir dar būtų talentingas, tačiau ne visada pavyksta rasti tokią idealią kombinaciją. Pavyzdžiui, man nuo pat vaikystės patiko danų aktorė Brigitte Nielsen, kuria aktore būtų sunku pavadinti – ekrane ji atrodė „sexy“, mėsinga ir gašli, tačiau vaidinti niekada taip ir neišmoko. Bet tai netrukdė jai vaidinti šalia tokių ekrano grandų kaip Sylvesteris Stallone (už kurio ji ir buvo ištekėjusi keliems mėnesiams) ar Eddie Murphy. Mat, sąvoka „talentingas“ Holivude turi kiek kitokią prasmę nei Tau buvo bandyta paaiškinti Raseinių dramos būrelyje. Holivude yra kur kas svarbiau būti „pakankamai talentingu“, nes jokiame televizijos seriale ar filme negali savo talentu užgožti to serialo ar filmo „parduodančių“ žvaigždžių. Tiesiog žinok – vaizdas Holivude yra svarbesnis nei talentas, nes būtent vaizdas, o ne Tavo gebėjimai įsijausti uždirba daugiau pinigų.

Tačiau atgal prie istorijos – taigi, žvaigždė visada turėjo būti siekiamybė, bet ne pernelyg nutolusi nuo savo tipažo ekrane. Pirmojoje XX amžiaus pusėje moterys turėjo elgtis kaip damos, ir niekada neišeiti iš namų be makiažo ar stilingos aprangos. Vyrai turėjo elgtis kaip džentelmenai, o šeimyninė ir elgesio moralė netgi buvo numatoma standartiniuose kontraktuose (gal pagaliau tokius pasirašys ir mūsų krepšininkai ar kiti atletai, grįžtantys su medaliai, taip pagaliau suvoksią, kaip jie turi atrodyti ir elgtis). Studijos netgi pradėjo žvaigždes rengti (buvo laikai, kai aktoriai vaidindavo vilkėdami savo drabužiais). Marilyn Monroe ekrane buvo naivi lėlytė, tokia ji turėjo būti ir viešumoje, Elisabeth Taylor ekrane dvelkė prabanga, tokia ji ir turėjo būti viešumoje, Clarkas Gable ir Rudolphas Valentino buvo širdžių ėdikai ekrane, tokie jie buvo ir viešumoje. Žiūrintiems į tokias žvaigždes norėjosi turėti viltį, kad įmanoma tokiais tapti, ir Holivudas tą viltį eksploatavo iš visų jėgų.

Karalius mirė – tegyvuoja karalius!

Žvaigždžių samprata pradėjo keistis septintajame dešimtmetyje, kaip pasikeitė ir pačių filmų pobūdis. Mat, pasikeitė ir pats žiūrovas. Pokarinio „vaikų bumo“ karta Amerikoje jau nebežinojo, kas yra badas, karas, ligų epidemijos, o taip pat – heroizmas, vidinė kova ir filosofinės paieškos. Būtent tokie žiūrovai lėmė, kokį kiną Holivudas jiems turi gaminti – tokį, kokį jie teikėsi žiūrėti. O jų vaikai – dabartiniai žiūrovai pradėjo diktuoti naujas taisykles. Globalizacija, internetas ir augantys informacijos srautai lėmė greitesnį gyvenimo tempą, tuo pačiu – ir suvokimo greitį. Abstrakcionizmas, greitas montažas, MTV, išplaukęs vaizdas pro lekiančio lėktuvo arba traukinio langą – toks yra šiandieninis kinas, nes būtent taip šiuolaikinis žmogus mato pasaulį. Jis jau nebesėdi ant ežero kranto ir nebežiūri į tykiai besileidžiančią saulę, svarstydamas, kur gi slypi gyvenimo prasmė – tokioms pramogoms yra reikalingas laikas, o turėti laiko – reiškia būti elito dalimi, jei ne finansinio, tai bent jau intelektualinio.

Didieji pasaulio pokarinės kartos režisieriai – Kurosawa, Bergmanas, Fellinis, Orsonas Wellsas buvo individualistai. Būtent jie atnešė į kiną tai, kas anksčiau buvo būdinga tik prozai – subjektyvų santykį su realybe. Jie kūrė ieškojimo ir herojiškų poelgių kupiną meną, ir kadaise Europos kino apologetų ypatingai nedomino, ar kinas bus pelningas, ar ne. Tačiau Fellinio žiūrovai išmirė, ir su jais išnyko filmai su bloga pabaiga, kurioje herojai žūsta, o siekiama moteris kažkur išvyksta. Kadaise tai buvo įmanoma net Holivude – tik nebe šiais laikais. Gėris turi triumfuoti, o finalas turi būti rožinis ir optimistinis (galiausiai, taip lengviau gauti PG-13 reitingą, kuris atveria kelią į didžiąsias užsienio rinkas, o filmai su bloga pabaiga tradiciškai gauna R reitingą, kas apriboja jo distribuciją).

Taip pat keitėsi ir ekrano žvaigždės samprata.

Apie 1960 metus Holivudo žvaigždės vis aršiau pradėjo reikalauti kūrybinės laisvės ir personažų įvairovės. Atsiradusi televizija paveržė diktatą iš didžiųjų studijų, ekranuose vietoje egzaltuoto maivymosi atsirado laisvesnės vaidybos, paremtos „Stanislavskio metodu“, ir apie 1970 metus C.Laemmle sukurta „žvaigždžių kūrimo“ sistema žlugo. Bet niekur neišnyko. Tiesiog vietoje didžiųjų studijų Holivudo žvaigždžių įvaizdžiu užsiėmė talentų agentūros, tokios kaip „William Morris Agency“, „International Creative Management“ ar „Creative Artists Agency“, iki šių dienų išaugusios į milžiniškus kūrybinius ir rinkodaros konglomeratus.

Žinoma, nė vienas šou verslo magnatas nė akimirkai nesuabejojo, kad būtent žvaigždės yra tas esminis katalizatorius, padedantis pritraukti žiūrovus į kino sales. Talentų agentūros netgi sugalvojo išplėsti žvaigždžių ratą, į vaidybinio kino ekranus perkeliant kitų veiklų spartuolius, pavyzdžiui, sportininkus ar dainininkus (beje, nepaisant retų išimčių, tokia schema vis dėlto nepasiteisino, ir jei jau sieksite karjeros Holivude, verčiau jau turėkite savo aiškią specializaciją).

Talentų agentūros, skirtingai nuo didžiųjų studijų, visas kylančias aktorių žmogiškąsias problemas – narkotikus, alkoholį, neištikimybę, iškrypimus ar skyrybas, sprendžiančias žurnalistų papirkinėjimu, pradėjo tvarkyti subtiliau – ne kontraktuose numatytomis represijomis, o mokydamos savo klientus, kaip atrodyti, elgtis ar kalbėti viešumoje. Ir jeigu jau pasirinkote savo gyvenimo kelią būtent Holivude, pasiruoškite šiems išbandymams, pro kuriuos praėjo jie visi, kurių gretas ruošiatės papildyti ir Jūs…

Pasiruošimas tapti žvaigžde

Taigi, sveiki atvykę į Holivudą! Giliai įkvėpk – štai jis, tas Holivudo kvapas – drėgnų pelėsių, daug kartų okeano vėjo permerktų ir išdžiovintų kilimų, sūraus smėlio, gėlių ir smogo tvaikas – jei jį užuodi, vadinasi, esi vos per kelis žingsnius nuo Olimpo.

Pradžiai, kiekviena būsimoji žvaigždė turi suvokti vieną paprastą Holivudo ir meniškumo santykio taisyklę – „Visų pirma tu esi verslas, ir tik po to – menas“. Ir kuo greičiau ji tai suvoks, tuo lengviau bus susitaikyti su Holivudo kasdienybės realijomis. Mat, čia siekiama ne suvokti žmogaus egzistencijos prasmę (turėsime iki valios laiko tam klausimui išgvildenti numirę), o kaip suteikti žmonėms malonumą, nes, kaip sakydavo senovės išminčiai, „gyvenimas yra duotas tam, kad pajustum iš jo malonumą“. Anot Marcuso Loewo, MGM studijos sukūrėjo, „mes parduodame ne filmus, o bilietus į kino teatrą“. Holivude vertinama tik tai, kas bus perkama – veidas, balsas, judesiai, įvaizdis. Nes visas originalumas šiandien – tai, kas perkama. Būtent Holivude ir atsirado frazė „jei tai perka, vadinasi, tai menas“. Žinoma, iš pirmo žvilgsnio skamba kraupiai, tačiau iš tikrųjų tai nėra blogai. Nieko asmeniška, vien tik verslas – tai svarbu atsiminti, gaunant neigiamą atsakymą – ir nebūtina iškart žudytis. Aktorius Holivude – tai didelė korporacija, o ne koks ubagas, po eilinio spektaklio Kluonio teatre troleibusu grįžtantis į savo skurdų būstą Justiniškių gete. Tokią korporaciją sukurti (suburti visą gaują asistentų, stilistų, konsultantų) – nelengvas uždavinys, kaip paprastai, juo užsiima studijos, todėl aktoriaus parinkimas yra didelės svarbos sprendimas.

O štai žmonės visada darė klaidą įsivaizduodami, kad Holivudas myli kiną. Deja, Holivudas visada mylėjo tik pinigus.

Antra, pasikeisk vardą. Kad ir koks ambicingas ar talentingas aktorius bebūtum, tokia neištariama pavardė kaip Arbačiauskas ar Žalakevičius tik atgrasins pirkėjus. Pažiūrėk į Juozą Statkevičių- pasidarė Joseph Statkus. Sėkmės nepasiekė, tačiau bent jau suprato, kaip veikia pasaulis, tiesa, per vėlai. Ir ieškok unikalaus vardo. Kadaise aš pats vadinausi „Johhny Baracuda“ ar „Penktadienis, TryliktO“, tačiau šais laikais tai jau skamba banaliai.

Trečia, iškart mokykis kalbėti trumpai ir iš esmės. „Šiame pasaulyje tik du dalykai yra per trumpi: tai tavo gyvenimas ir tavo penis. Visa kita yra per ilga“, – sakoma Holivude, kur mokėjimas pasisiūlyti ar įteigti yra pasiekęs neregėtas aukštumas. Laikas – pinigai, genialumas – tai paprastumas – Holivude šios tiesos suvoktos iki tobulybės. Stebėk pašnekovą – jei jis nenusiėmė akinių nuo Saulės arba juos užsidėjo Tau kalbant – vadinasi, Tu jo jau nebedomini – tai irgi istorinė Holivudo tradicija. Niekas neturi laiko skaityti Tavo genialaus scenarijaus, tiesą sakant, niekas jo net nenori skaityti dėl juridinių priežasčių. Bet gerą idėją visi yra pasiruošę išklausyti. Kartoju, gerą.

Ketvirta, venk su kuo nors pyktis ir ką nors kritikuoti. Holivude niekas nesipyksta, o ir šiaip Holivudas nemėgsta negatyvios kritikos – ir jei jau išdrįsti ką kritikuoti, būk mielas ir siūlyk savo alternatyvą, žinoma, geresnę. Pasakyti, kad kažkas yra „niekalas“ gali tik A kategorijos žvaigždės ir prodiuseriai, likusieji tokios teisės neturi. Nenustebk išgirdę Holivude sakant, „mano filmai atnešė du milijardus dolerių pajamų, o kiek uždirbo paties menas?“ Čia meno matas – tai filmo pajamos ir pelnas.

Penkta, nesitikėkite įsigyti draugų. Holivudo draugystės taisyklė yra paprasta ir elementari – kai Tau sekasi, turi daug draugų, kai nesiseka – draugų nėra. Labai sėkmingi draugauja tik su labai sėkmingais, mažiau sėkmingi – su mažiau sėkmingais. Lūzeriai su lūzeriais – jokių kitų draugų pas juos būti ir negali. Jei „Google“ paieškos sistemoje įvedus Tavo vardą nepasirodo daugiau kaip 10 tūkstančių žinučių, vadinasi, Holivude esi niekas ir čia net negyveni.

Šešta, skubėk įsigyti draugų. Holivudas yra santykių biznis. Būti „pakankamai talentingu“ ir daug dirbti yra tik banalus minimumas. O štai rasti reikalingus žmones, būti kviečiamam, eiti ten, kur esi kviečiamas, dalyvauti vakarėliuose, patekti į sprendimų priemėjų akiratį ir dar atrodyti tinkamai – svarbiausia gyvenimo Holivude sudedamoji dalis (pusė Los Anžele gyvenančių žmonių bando patekti į “sistemą”, ir pasiseka retam, pavyzdžiui, tik Tau). Mat, Holivudas yra tikras turgus – čia kiekvienas bando save parduoti kitam. Kitais žodžiais, susipažinti ir padaryti įspūdį (ne surauktu lietuvišku snukiu, o ne!) – savo gražiu elgesiu, nuolankumu, kompromisais, pasiryžimu eiti dar toliau, patikimumu, mokėjimu palaikyti pokalbį. Tik ne palaižūniškumu. Holivude sakoma: „jei tu esi mano fanas, aš su tavimi ir elgsiuosi kaip su savo fanu“ – kitais žodžiais, kaip su sau nelygiaverčiu šūdu. Neaikčiok sutikęs Nicole Kidman, nesiveržk fotografuotis su Bradu Pittu, tegu jie eina prie Tavęs ir naršo Wikipedia, ieškodami Lietuvos. Holivude iš principo yra gerbiami kažką veikiantys žmonės, ir nesvarbu kur, Laose ar Lietuvoje. Kaip jau minėta, talentas yra ne pati svarbiausia dalis, o štai sunkus darbas yra vertinamas, kaip ir visur Amerikoje. Būk „kažką veikiantis“ ir turėk savo istoriją – tik tada užmegsi reikalingų santykių, o santykiai Holivude atveria duris, santykiai veda prie galimybių, santykiai reiškia „viską“. Holivudas yra santykių industrija, kaip jokia kita vieta pasaulyje. Kodėl? Nes būtent čia labiausiai reikia pasitikėjimo (kad, pavyzdžiui, neužgersi kaip koks žinomas Lietuvos aktorius), nenusišnekėsi ir padarysi viską, ko reikia – pinigams uždirbti.

Septinta, laikykis „trijų A“ taisyklės – negaišk laiko ieškodamas neegzistuojančių draugų, bet iškart ieškok kitų svarbiausių žmonių savo gyvenime – teisininko, finansisto ir agento („Attorney, Accountant, Agent“). Holivudas niekada nesitiki, kad būsimoji žvaigždė turės reikiamą juridinį ar buhalterinį išsilavinimą, nesitiki ir to, kad ką nors pažinos šiame svajonių mieste ar suvoks, kaip veikia kino industrijos sistema. Sakoma, kad vidutiniškai trunka metus, kol atvykėlis perpranta Holivudo žaidimo taisykles. Bet pagrindinės yra paprastos – turi būti matomas (judėk ir visur lankykis), gerk ne degtinę, o mineralinį vandenį (ir ne alų, kaip esi įpratęs savo Kaišiadoryse), visada šypsokis (piktas ir nepatenkintas gyvenimu žmogus yra silpnas žmogus). Ir svarbiausia – niekada nepamiršk, kad kūrybingumas ar meniškumas čia reiškia mažiausiai.

Aišku, nemanyk, kad rasti agentą yra lengva. Įtakingi agentai domisi tik “parduodamais” r patikrintais žmonėmis ir Tau, tokiam kaimiečiui iš Žagarės laiko vis tiek neskirs. Nes laikas – pinigai, o Tu dar nieko niekam neuždirbai. Neeikvok energijos, laiko ir pinigų, siuntinėdamas savo nuotraukas ar dalyvaudamas peržiūrose. Svarbiausia, bet kokia kaina patekti į vidinį ratą ir daryti tai, ko iš Tavęs reikalauja “perkantys” žmonės. Holivude visi nori biznio ir tam reikalinga strategija. Užgniaužk savo “ego” ir klausyk, ką sako senbuviai.

O jie Tau visada pasakys “aštuntą” taisyklę – kiekvieną dieną turi būti vis geresnis.

Devinta, pažink savo tipažą ir visada jo laikykis. Ekrane Jūs galite būti raumeningas „kuilys“, nekaltas „berniukas“, aršus „kovotojas“, išmintingas „mokytojas“, suktas „burtininkas“ arba „avantiūristas“, pokvailis, bet mielas „storulis“, akiniuotas „žiniukas“. Moterims dar paprasčiau būti aistringa „kale“, nuobodžia „mokytoja“, nelaiminga „vieniše“, bukagalve „namų šeimininke“. Tačiau išvaizdos standartas egzistuoja, ir nenuostabu, kad Los Andžele kiekvienais metais padaugėja picerijų bei sporto salių – gyvenimo tempas greitas, o gera išvaizda – Holivudo manija. Todėl Amerikoje nėra paprasta rasti aukštos kategorijos aktorių, sutinkančių vaidinti šampūno nuo pleiskanų reklamoje – vien mintis apie tai, kad ekrano žvaigždė gali turėti pleiskanų neigiamai įtakoja jo įvaizdį.

Taigi, jei esate vyras, pabandykite įvertinti, ar atitinkate Holivude galiojantį ekraninio grožio standartą.

Tenykščiai vyriško grožio šablonai remiasi jau antikos graikų žinota formule – idealus vyro kūnas turėjo būti aštuoni jo galvos dydžių ploto. Ūgis – pageidautina 180-195 centimetrai. Kelnių juosmens apimtis turi būti dviem dydžiais mažesnės nei švarko dydis. Suimkite pirštais odą ant savo strėnų ir išmatuokite liniuote tarp pirštų laikomą riebalų kalnelį – jis turi būti mažesnis nei 3 centimetrai. Jūsų dubens apimtis turi būti mažesnė už krūtinės apimtį mažiausiai 15 centimetrų.

Jūsų veidas yra greičiau pailgais nei apvalus. Laikant galvą tiesiai, ant Jūsų sprando nesusimeta rinkės. Savo „anfas“ fotografiją fotošopu perskelkite per pusę ir sudarykite naują portretą iš dviejų dešiniųjų arba kairiųjų pusių – gautas veidas turėtų būti panašus į Jūsų. Veido oda, žinoma, yra švari ir be spuogų. Atstumas nuo apatinių plaukų iki tarpuakio turi būti lygus atstumui nuo tarpuakio iki viršutinės lūpos. Jūsų smakro plotis yra ne trumpesnis nei penki centimetrai. Laikydamas galvą tiesiai, pridėkite pieštuką prie apatinės lūpos ir smakro apačios – pieštukas turi būti griežtai statmenas grindimis. Pažvelkite į veidrodį laikydamas galvą tiesiai – Jūsų šnervių beveik nematyti. Atstumas tarp Jūsų akių turi būti lygus vienos akies ilgiui.

Plaukai tankiai ir tolygiai dengia viršugalvį. Plaukai, augantys ant Jūsų sprando neturi siekti nugaros plaukų. Jūsų dantys yra balti – nepriklausomai nuo to, nuosavi jie ar įstatyti. Jūsų vidurinysis (didysis) pirštas turi būti ilgesnis už Jūsų delną. Nagų forma turi priminti ovalą, o ne kvadratą.

Žinoma, ne visi garsūs aktoriai atitinka šiam šablonui, tačiau čia ir vėl prasideda tipažo klausimas. Jūs galite būti nuplikęs žemaūgis storulis kaip Danny De Vito ar turėti „kiškio lūpą“ kaip Joaquinnas Phoenixas, kuriems taip pat sekasi gyvenime, ir žinoti, kad nebūtina būti gražiu, bet būtina būti žavingu. Mat, grožiui dar galima atsispirti, tačiau žavesiui – niekada. Vieno garbingo prodiuserio žodžiais tariant, „iš esmės aktoriai ekrane turi taip, kad juos matantys vyrai ir moterys masturbuotųsi galvodami būtent apie tą personažą“. Geras operatorius ir kompiuteriai padarys viską, ką reikia (filmuojant žemaūgį Tom Cruise visi baldai, esantys kadre yra pagaminami sumažinti vienu ketvirčiu, o aukštas aktorius šalia jo eina specialiai išrausta tranšėja – kad T.Cruise atrodytų pakankamo ūgio) – tačiau pirminis standartas būti privalo.

Bet nenusiminkite, jei esate negražus ir nepatrauklus. Holivude yra dvi puikios profesijos, idealiai tinkančios kiekvienai pradedančiajai žvaigždei. Tai „pakaitalas“ („stand-in“) arba dubleris. „Pakaitalu“ kiekvienas Jūsų ir turi daugiausiai šansų tapti, ypač jei esate panašus į tikrą žvaigždę ūgiu ir sudėjimu, odos atspalviu ir plaukų spalva – mat, pagal „pakaitalą“ filmavimo aikštelėje yra reguliuojamas apšvietimas ir kamerų fokusas (beje, netgi atsižvelgiant į aktoriaus nosies ilgį ar iš kurios pusės filmuojamas jis atrodo seksualiau beigi grėsmingiau), „pakaitalas“ atlieka visą žvaigždės programą, ir išvis daro viską, ką sako režisierius arba operatorius. Tikras žvaigždė į aikštelę ateina tada, kai joje jau yra atidirbta su „pakaitalu“. Netgi antro plano aktoriai turi teisę į „pakaitalą“, ir tai nėra bloga profesija, juoba kad už ją yra mokama apie šimtą dolerių per dieną. Tiesa, kartais tenka pagulėti sniege arba mėšlo krūvoje tą visą dieną, tačiau ko tik nepadarysi vardan šlovės? „Pakaitalo“ kadre nebūna, o štai dubleris jau yra filmuojamas asmuo. Dubleriu gali būti bet kuri Jūsų kūno dalis – rankos ir kojos, krūtys ir plaukai, ūsai, o ir net mokėjimas šokti. Dubleriai yra reikalingi – gal žvaigždė nenori dalyvauti sekso scenoje, išsirengti nuoga… Pavyzdžiui, Jūsų pamėgtame „Pretty woman“ filme ne Julia Roberts grojo pianinu Richardui Gere – tai darė jos dublerė. Kuria galėjote būti Jūs.

O jei nesate panašus į jokią tikrą žvaigždę nė viena savo kūno dalimi ar net eisena, ieškokite C ir D kategorijos studijų – taip vadinamųjų „schlokmeisterių“ (jidiš kalba – „niekalo gamintojų“). Tenesuklaidina Jūsų toks paniekinantis pavadinimas, nes nuo jų savo karjerą yra pradėję daugelis žinomų aktorių – Sharon Stone ir Sylvesteris Stallone, Rogeris Mooreas ir Chuckas Norrisas. „Schlokmeisteriai“ gamina C kategorijos filmus, kurie iš esmės yra blokbasterių kopijos – jei „Oskarą“ laimi Oliverio Stone „Būrys“, jie sukuria „Delta Force“, jei populiarus tampa „Terminatorius“, jie skubiai susuka „Eksterminatorių“. Tokią komercinę makulatūrą sukurti kainuoja nedaug ir ji netgi nėra skirta JAV rinkai. JAV rinkoje – tik du šimtai milijonų žiūrovų, o štai visame pasaulyje – trys milijardai, ir tokių filmų pardavimas Lotynų Amerikoje, Afrikoje ar Azija atneša nemažai pelno (savo laiku tokie filmai vaizdo juostose buvo užplūdę ir mūsų rinką, tiesa, dabar juos galima išvysti ir kai kuriuose Lietuvos televizijų programose). Visiems gerai, išskyrus, žinoma, ambicingus aktorius, bet ką padarysi – už kažką valgyti tai reikia? Vadovauja tokioms kompanijoms tradiciškai žydai, vadinami „Bad News Jews“ („Blogas naujienas nešantys žydai“), mat, jų pasirodymas horizonte reiškia, kad „Oskaro“ dar teks palaukti. Ir, beje, lietuvaitės, nesuglumkite jų pavadintos keistu mūsų ausiai žodžiu „šiksa“ – mat, tokiu iš pirmo žvilgsnio užgauliu žodžiu jidiš kalboje vadinamos visos nežydės moterys, o Holivude – dažytos blondinės.

Na, o jei esate per prastas ir „schlokmeisteriams“, belieka paskutinė viltis – įtikti aptarnaujančiam žvaigždžių personalui. Holivude kirpėjas, visažistas ir virėjas yra itin svarbūs asmenys, ir nuo jų priklauso daug kas, pavyzdžiui, žvaigždės nuotaika. Holivude netgi egzistuoja terminas „virėjų kinematografas“, apibūdinantis viską, kas pradėjo savo kelią į ekraną aplinkiniais keliais, o ne per studijas. Nes tie žmonės bendrauja su žvaigžde tiesiogiai, todėl per juos taip pat galima pasiūlyti savo scenarijų, nuotrauką ir paslaugas (tiesa, garantijos, kad tai bus perduota žvaigždei, niekada nebus, kaip nebus garantijos, kad Jūs neabejotinai patiksite kuriai nors iš jų).

Ką turi žinoti ir mokėti žvaigždė

Pirmosioms XX amžiaus „pop-žvaigždėms“ Charlie Chaplinui ir Mary Pickford net saldžiausiuose sapnuose niekada nebūtų prisisapnavę dabartinių žvaigždžių populiarumo mastai. Nes šiandien populiarumas – ne lemties užgaida, bet didelės organizacijos ir sistemos darbo rezultatas. Kinofilmų rinka yra globali, ir kuo ji didesnė, tuo sudėtingiau joje yra ką nors parduoti. Todėl nenuostabu, kad kiekviena šou verslo žvaigždė turi savo strategiją, kurią kuria ir prižiūri didelė specialistų komanda, atitinkamai planuojanti patį žvaigždės judėjimą bei įvaizdį reikiamu momentu.

Kaip atrodė ankstesniųjų laikų žvaigždės? Bet kuriuo atveju, nuobodžiai. Kaip atrodė Frankas Sinatra? Klerkas, na, kartais po darbo atsipalaidavęs klerkas. Kaip atrodė „bitlai“ ir „Rolling Stones“? Irgi klerkai – švarkeliai, kaklaraiščiai, išlygintos kelnės. Šiandieniniai žvaigždės yra kitokie – skusti, tatuiruoti, su auskarais. Mat, šiame postmodernizmo pasaulyje pasitikėjimas savimi ir agresyvumas – esminės savybės, būdingos žmogui, siekiančiam sėkmės.

Tačiau kiekvienas tatuiruotasis vis tiek privalo kartais apsivilkti smokingą ir aplankyti savo tėvus Kalėdinei vakarienei. Atminkite, žvaigždės įkūnija savyje ne vien įvaizdį, bet ir simbolius bei vertybes. Kurias neišvengiamai reikės deklaruoti viešumoje. Pavyzdžiui, skiriantis su žmona pabrėžti, kad „beprotiškai gerbiate ir mylite vienas kitą, todėl kartu nusprendėte suteikti vienas kitam erdvės“. Pasisakote prieš karą Afganistane, tačiau žavitės „mūsų vyrų žygdarbiais, atliekamais ten“. Važinėjate gigantiškos talpos variklio džipu, tačiau kiekvieną rytą „nerimaujate dėl ozono skylės“.

Ypatingą vietą žvaigždės gyvenime užima gerbėjai, bendravimas su kuriais turi savo niuansų. Pradžiai būtina atminti, kad Europoje žmones traukia kuklumas, bet Amerikoje – spindesys, kurį patys amerikiečiai vadina “flash”. Gerai atrodyti ir elgtis yra privaloma, nes pirkėjai stebi visada. Su gerbėjais, aišku, reikia elgtis maloniai, nes visi žmonės šiame pasaulyje ieško šilumos ir pritarimo. Nereikia vengti bendravimo niekada, nes iš esmės yra pravartu ir naudinga, kai verslininkai bendrauja su menininkais, o menininkai – su verslininkais. Turite būti malonus, įdomus, stilingas, ir, svarbiausia, į nieką kitą nepanašus. Trumpiau, charizma yra privaloma.

O žmonės bendravimą su žvaigždėmis atsimena ilgam. Jie pasakoja apie žvaigždes vieni kitiems, nes patys nori tokiais būti. Pasakodamas kitiems apie bendravimą su žvaigžde, tarsi pats atsistoji su žvaigžde į tą pačią gretą…

Bendraujant su gerbėjais ir žiniasklaida rekomenduojama kalbėti ir į klausimus atsakinėti kuo trumpiau (būtina išmokti apie penkiasdešimt tipinių standartinių frazių, tinkamų visiems atvejams, pradedant „God bless you“ ir baigiant „You‘ll be there“). Išvis žvaigždės kalbėjimas viešoje erdvėje – galvos skausmas kiekvienam atstovui spaudai (Amerikoje vadinamam „publicistu“) – dar prieš dvidešimt metų standartiniuose kontraktuose A ir B kategorijos žvaigždėms buvo draudžiama dalyvauti televizijos ar radijo viktorinose, idant savo žinių trūkumu nesugadinti reikiamo įvaizdžio. Bet kuriam žvaigždei visada sudėtinga apsispręsti, ar jis remia ar smerkia Nelsono Mandelos išvadavimą, karą Afganistane, Kioto protokolą, galų gale, įvykius Maidane ir kartais standartinių frazių su palinkėjimais „taikos visoje žemėje“ neužtenka (žinoma, paprasčiau, jei žvaigždė jau yra įsitraukęs į planetos išsaugojimo ar ozono skylės mažinimo darbus bei kitokias labdaringas akcijas, ir tai rekomenduojamas padaryti kuo greičiau).

Žvaigždėms patariama iš gerbėjų neimti dovanų (ne tiek dėl sabotažo, kiek dėl ateityje galimų pretenzijų vengimo), fotografuojantis rekomenduojama gerbėjus apkabinti, bet niekada nesifotografuoti su jais sėdint (pagal egzistuojančią teoriją, sėdintis žmogus visada atrodys blogiau nei stovintis, ir beje, jei norite su savo herojumi ar mylimąja atrodyti nuotraukoje artimesni ir tikrais draugais, fotografuokitės būtent sedėdami vienas šalia kito. Beje, atminkite, nuotrauka „anfas“ – tai globėjiškas ir draugiškas vaizdas, o štai nuotrauka profiliu – kur kas didingesnis, imperinių „monetų“ atvaizdas – pasirinkite, kuris Jums arčiau širdies…).

Ir, žinoma, visada šypsotis, gerbėjams dėkoti ir linkėti sekmės.

Ypatinga vietą instrukcijose užima intymūs santykiai su gerbėjomis. Jei jau likimas suvedė žvaigždę su patrauklia gerbėja (ar gerbėju) į jaukų viešbučio kambarį, pirma taisyklė – jokių nuotraukų ir jokių garso įrašų. Panaudotą prezervatyvą kuo skubiau užrišti ir kišti į savo džinsų kišenę – kad neliktų jokių su genetika susijusių skysčių, kurie gali būti panaudoti dirbtiniam apvaisinimui (prisiminkite kad ir Borisą Beckerį, kurio juodaodė meilužė sugebėjo pastoti vien patenkindama jį oraliniu būdu).

Pasiruošk Holivude egzistuojančiai „dviejų parašų“ sistemai. Vieną parašą Tau teks dalinti gerbėjoms, antrą naudoti tik pasirašant oficialius dokumentus (matyt, tai padaryta po to, kai garsusis NBA žvaigždė Shaquillas O‘Nealas, dalindamas autografus sugebėjo pasirašyti sutartį su Šilutės „Olimpo“ komanda). Ir išvis, žvaigždėms rekomenduojama niekada gerbėjams nepasirašinėti vardu ir pavarde (tokia kombinacija skirta tik oficialiems dokumentams).