Kaip turi, o ir gali atrodyti tikras vadovas

Jau seniai žinoma, kad tinkama apranga paverčia vyrą tikru vyru. Bet ar tinkama apranga paverčia tikrą vyrą tikru vadovu? Nes tai, kad vilkite juodą aptemptą megztinį, mėlynus džinsus ir baltus sportbačius, dar nereiškia, kad jau esate Steve Jobsas. O ir tai, kad pasirišate kaklaraištį ar užsisegate nepigų laikrodį, nebūtinai pelno Jūsų pavaldinių pagarbą ar baimę.

Apie įvairius vadovavimo kolektyvui/įmonei stilius ar manipuliavimą pavaldiniais prirašyta nemažai knygų. Tačiau absoliuti dauguma literatūros apie vadovo aprangą pastaruosius dvidešimt metų nuolat ir nuobodžiai kartoja tuos pačius supelijusius stereotipinius patarimus: „vilkėk kostiumą“, „privalai būti tvarkingai susišukavęs“, „tavo aksesuarai turi atitikti tavo statusą“ ir pan. Skalsu kalbos, kaip sako liaudis. Nes tuos pačius dvidešimt pastarųjų metų Lietuvos valstybės, valstybinių tarnybų ar verslo įmonių vadovai, sėkmingai evoliucionavę nuo raudonų švarkų ir baltų kojinių iki smokingų bei „Rotary“ ženklelių atlapuose vis dėlto žūt būt stengėsi nuolat įrodinėti, kad tie pamokymai – ne jiems, ir atsegta viršutinė marškinių sagutė apykaklėje, vos priveržtoje kumščio dydžio kaklaraiščio mazgu (tipiškas ilgalaikių Lietuvos premjerų simbolis), anstvoris (Pramonininkų konfederacija) ar plaukeliai, styrantys iš nosies šnervių bei ausų (užteks ir veidrodžio) – tai norma. Nusikamavę rūstūs veidai, reti ūseliai, beformės kelnės ir odinės striukės –nejaugi šiame pasaulyje svarbiausia tik tai, kad mums patiems patinka?

O kokiu, tiesą sakant, norite atrodyti?

Tekstai apie privalomas lyderio savybes nuolat byloja apie tai, kad vadovas savo pavaldiniams (o daugumoje atvejų, ir klientams) turi atrodyti „patrauklus“, „geras“, „lengvai prieinamas“, „protingas“, „sėkmingas“, „patikimas“, „darbštus“, „brandus“, „draugiškas“, „profesionalus“, „dinamiškas“, „kūrybingas“, „organizuotas“, „jaunatviškas“, „urbaniškas“, „gebantis“, „efektyvus“, „galingas“, „ambicingas“ ir pan. Iš pirmo žvilgsnio, visiškai teisingai. Visada atviros kabineto durys, neįpareigojantis plepėjimas su valytojomis korporacinių vakarėlių metu, padrąsinanti ranka ant jaunesniojo kolegos peties, laiku ištartas buhalterijos „pelytės“ vardas, prakaituotas pusnuogis kūnas, tampant virvę darbuotojų vasaros šventėse, girtos blevyzgos pataikūnų apsuptyje – šie tradiciniai triukai, be abejo, daro bet kurį vadovą „lengvai prieinamu“, „geru“ ir „patraukliu“. Tarsi motyvuoja pavaldinius stengtis uždirbti didesnius pelnus ir nevogti sąvaržėlių. Tarsi sudaro „komandos“ regimybę, neišduodančios vadovo net bankroto metu.

Tačiau, gerai pasvarsčius, asmeninis vadovo patrauklumas ar madingos „žmogiškosios elgesio normos“ ir yra didžiausia bėda. Nes visos aukščiau išvardintosios yra tipiškiausios gero samdinio savybės. Tame ir slypi pagrindinis daugumos Lietuvos vadovų išvaizdos konfliktas – nes praktiškai visi jie yra kilę iš samdinių, geriausiu atveju, iš paprastos liaudies. Padariusų sėkmingą karjerą, o taip. Savo laiku nepabijojusių imtis rizikos ir laimėjusių, tebūnie jie pašlovinti. Investavusių daug į išsilavinimą ir savišvietą. Tikėjusių savo vizija ir patraukusių paskui save daug pasekėjų. Kitais žodžiais, žmonių, kurie vakar buvo „niekuo“, ir savo pastangų dėka tapusių „viskuo“.

Tačiau ar gali geras generolas savo apranga bei elgesiu kada nors priminti aplinkiniams, kad jis kadaise taip pat buvo eilinis? Ar gali imperatorius būti lengvai prieinamas ir dalintis savo draugyste su pavaldiniais „feisbuke“? Ar gali tvirtas prezidentas būti „patikimas“ ir „brandus“? „Galingas“, bet ne „dominuojantis“? „Protingas“ ir „kūrybingas“, lyg tai būtų jo pavaldinių prerogatyva tai spręsti? Kaip gali oligarchas būti „sėkmingas“, nesigirdamas savo turtais ir pasiekimais, kitais žodžiais, nebūdamas „pagyrūnu“? Prieš kelis šimtus italų filosofas Macchiavelli pranašavo, kad „žmogiškosios karaliaus savybės neišvengiamai veda į jo žlugimą“, o „pavaldinių meilė ‚gerajam‘ valdovui – pagrindinė valdovo nuopolio sąlyga“ – ir kaip į vandenį žiūrėjo.

Pažvelkite, progai pasitaikius, į didžiųjų kompanijų įkūrėjų ar anų laikų didžių valstybių vadovų portretus – ar daug ten rasite besišypsančių, „šiltų“, „kūrybingų“ ir „lengvai prieinamų“? Pamenu, kaip prieš penkiolika metų vartydamas vienos didžiausių pasaulio aviakompanijų „British Airways“ metinę ataskaitą, buvau sužavėtas kompanijos tuometinės direktorių valdybos nuotrauka – keliolika mielų senukų, smagiai besišypsančių į objektyvą ir atrodančių taip, it ką tik grįžusių iš pasivaikščiojimo po parką su savo anūkais. „Tik neapsigauk“, – sakė man tada vienas tų pačių britų konsultantas, kuriantis eilinę Lietuvos civilinės aviacijos strategiją, – „visos šios jų šypsenos maskuoja žiauriausius pasaulyje ryklius, ir kiekvienas iš jų turėjo sulaužyti kažkam stuburą, kad patektų į tą nuotrauką“. Ir gyvenimas nuolat tik patvirtindavo šiuos jo atsainiai ištartus žodžius. Kelias į viršų yra sunkus, bet dar sunkiau yra išlikti toje viršūnėje.

Kaip kas atrodo

Vadovus pagal išvaizdą galima suskirstyti į keturis tipus. Pirmas, tradiciškiausias ir pats konservatyviausias – „veiklus vadovas“. Tai didžiųjų korporacijų ar politinių darinių vadovai – daug keliaujantys, pasirodantys pasaulio galingųjų forumuose, geriantys arbatą su karalienėmis. Jie, kaip paprastai, vilki jiems siūtus tamsius kostiumus, žaidžia golfą, skraido korporatyviniais lėktuvais, važinėja limuzinais, juos nuolat supa didelis būrys asistentų, ir per valandą jie vidutiniškai uždirba du tūkstančius dolerių ar eurų. Neretai jie yra verslo dinastijų palikuonys, tačiau ne ką retesnės tarp jų ir „sėkmės istorijos“ apie kelią iš pačios apačios. Tačiau tokiose aukštumose jie nelinkę prisiminti varganos praeities, jei tokią ir turėjo. Daugelis jų išvis niekada nėra patyrę jokių vargų, kostiumą ir kaklaraištį jie pradėjo vilkėti dar nė nepradėję eiti į mokyklą, ir dažniausiai savo misiją jie įžvelgia išlaikyti „ne tokių laimingųjų“, kaip jie patys, darbo vietas. Juk kalbame apie korporacijas, kuriose visame pasaulyje dirba milijonai žmonių. Atitinkamai tokių vadovų elgesys „ne tokių laimingųjų“ atžvilgiu iš išorės yra rūpestingas ir geranoriškas (nes būtent jiems tenka pasirašyti kompanijų reorganizacijos ar restruktūrizacijos planus, kurių dėka yra atleidžiami dešimtys tūkstančių darbuotojų). Man yra tekę susidurti su Nyderlandų elektrotechnikos giganto „Philips“ korporacijos prezidentu labai žmogiškomis aplinkybėmis ir patirti vieną svarbiausių pamokų savo gyvenime. Kompanijos būstinėje Amsterdame, tuščioje kavinėje tas prezidentas, olandas, kalbėjosi su kompanijos finansų vadovu, taip pat olandu, žinoma, olandiškai. Man užėjus į kavinę, ir būnant nuo jų už gerų dešimties metrų, abu olandai automatiškai persijungė į anglų kalbą, nes per šimtą metrų jau dvelkė, kad aš esu „rusas“, nors ir neturintis į juos jokio reikalo, tačiau akivaizdžiai nekalbantis olandiškai, tačiau elementarus padorumas (o aš tikiu, kad jiems jis buvo įgimtas) reikalavo, kad jie tarpusavyje kalbėtų man galimai suprantama kalba…

Antras tipas, pastarųjų kelerių dešimtmečių fenomenas, atsiradęs Ronaldo Reagano prezidentavimo laikais, įgavęs antrą kvėpavimą pastarajame amžiuje – tai vadovas – „žaidėjas“. Ir anais laikais, ir šiandien tai yra jauni veržlūs žmonės, kadaise vadinti „japiais“, o mūsuose – „spekuliantais“, „makleriais“ ar „komersantais“. Būtent jiems skirti ultramadingi „espresso“ aparatai, įmantriausi elektronikos „gadžetai“, naujausi greitaeigiai automobiliai ir gražiausios merginos. Jie taip pat vilki nepriekaištingą aprangą, svarsto apie galimybę skristi į Mėnulį, leidžia sau nesirūpinti planetos tarša ar klimato atšilimu, nebent tai yra tinkama priemonė pinigui uždirbti. Tai žmonės, apie kuriuos Karlas Marxas rašė: „jei tokiam kapitalistui pasiūlysi 300 procentų pelną, jis jo ir sieks net nebodamas kartuvių grėsmės“. Plebėjų akimis, tai yra žiaurūs žmonės, dažniausiai net neatjaučiantys masių lūkesčių, nors būtent tokio tipo vadovai ir yra tikriausias „kapitalizmo kraujas“, daugiausiai naujų darbo vietų sukuriantys veikėjai, tiek savo vartotojiškumu, tiek naujų verslų steigimu. Iš okupacijos gniaužtų išsivadavusioje Lietuvoje jie kadaise buvo patys populiariausi vadovai, parodę mums, kaip atrodo ryškūs spalvoti švarkai, kompiuteriai, „Mercedes“ automobiliai, plytos dydžio mobilieji telefonai ir atnešę į visuomenę terminus „menedžeris“ bei „komercijos direktorius“. Šiandien mūsuose tai jau nykstanti rūšis, kaip nykstantis ir pats naujas verslas, reikalaujantis rizikos, greičio ir paprasčiausios drąsos.

Trečias tipažas – „vadovas su charakteriu“. Tai dažniausiai spalvingos asmenybės – Steve Jobsas, Billas Gatesas, Richardas Bransonas, IKEA vadovas Ingvaras Kampradas ir kt. Niekinantys kostiumus bei kaklaraiščius, nors ir galėtų turėti pačius brangiausius pasaulyje. Puikiai išnaudojantys savo paprastumą legendoms kurti, dėl ko patinka masėms, tačiau po kaimietiška išore ir akinukais tradiciškai slypi žiaurus plėšrūnas, nesibodintis paremti neonacių partijos ar išsižadėti savo geriausio draugo dėl politinės bei finansinės įtakos. Kas jau kas, bet jie tai žino, kas yra skurdas, jie žino, kad verslas – tai karas, ir žiaurus karas, o versle draugų nebūna – tik partneriai.

„Vadovai su charakteriu“, mano manymu, šiandien labiausiai dominuojantis tipas ir Lietuvos verslo vadovų tarpe. Dažno jų kelias į viršų yra apipintas legendomis, ir iš esmės jiems mieliausia būti arti liaudies. Mane patį kadaise įkvėpė vieno iš „McDonald’s“ korporacijos vadovų Fredo L. Turnerio istorija, tiesa, jo istorijos pradžia. Priimant jį į darbą korporacijos būstinėje (pradėjo jis savo karjerą nuo paprasto virėjo vienoje iš kompanijos užkandinių), tuometinis „McDonald’s“ vadovas jam trumpai nupasakojo vidines elgesio taisykles: kaklaraištis – privalomas, marškinių rankovių atsiraitoti negalima, kojų ant darbo stalo nekelti, darbo vietoje nerūkyti (tai buvo gūdūs 1960-ieji). Po pirmojo pusvalandžio savo darbo korporacjos būstinėje, Fredas Turneris sedėjo susikėlęs kojas ant stalo, be kaklaraiščio, atraitotomis marškinių rankovėmis, rūkydamas jau trečią cigaretę. Tačiau jo darbo tempas ir stilius buvo tokie įkvėpiantys, jog po keliolikos metų būtent jis pavertė „McDonald’s“ pasauline kompanija ir tapo korporacijos vadovu. F.Turneris visada mėgo pozuoti su kokia nors kepimo liže rankose naiviems žurnalistams, pabrėždamas savo šaknis „apačioje“, tačiau būtent jis sukūrė efektyvią valdymo sistemą, kurios dėka šiandieninio „McDonald’s“ darbuotojai neturi jokių galimybių susiburti į kokią nors profsąjungą ar kitais būdais pasipriešinti korporacijos valiai.

Man pačiam yra tekę matyti ir girdėti kalbantį „Virgin“ grupės įkūrėją bei savininką, aukščiau minėtąjį Richardą Bransoną. Nepaisant jo kulto, charizmos ir kilmės, tikrovėje tai yra žmogus, kuris mūsuose būtų vadinamas „kaimiečiu“ – ir jo hipiška natūra akivaizdi daugeliu veiksnių – tiek manierose, tiek išvaizdoje, tiek kalbose. Tačiau verslas yra žiauri pramoga, todėl galbūt šios savybės ir yra svarbiausia?

Ir, galų gale, paskutinis tipažas – pastarojo meto fenomenas, tai, ką Vakarų spauda vadina „atsitiktiniais milijardieriais“ – „dot.com“ karta – „Facebook“, „Napster“, „Google“, „eBay“ ar panašių interneto kontorų įkūrėjai. Iš pirmo žvilgsnio, jie yra geriausias įrodymas, kad vadovu gali būti bet kas – nepriklausomai nuo to, ką jis vilki, ar kokį gyvenimo būdą gyvena. Kompiuterinių žaidimų konsolė jiems atstoja golfo ar polo lazdas, pripučiamas čiužinys – patogiausią rankų darbo lovą, o šlepetės – aligatoriaus odos batus. Tačiau tikrovėje tokius vaikinus supa visokiausio plauko patarėjai, savo patirtimi padedantys išlikti versle, nes verslas „atsitiktiniams milijardieriams“ dažniausiai tėra tik antraeilis dalykas, palyginus su galimybe patiems kurti kažką naujo, bet ne pinigus. Būtent todėl juos tiksliau būtų vadinti „įkūrėjais“, o ne „vadovais“.

Žinoma, esti ir tokie vadovų tipažai, kaip Rusijos oligarchai, arabų naftos dinastijų palikuonys ar naujai iškepti Indijos bei Kinijos milijardieriai, tačiau tiek savo apranga, tiek elgesiu ar daiktais dažniausiai jie seka Vakarų pasaulio madomis. Žinoma, esti ir tarpinių variantų, tačiau neišvengiamai kiekvienas vadovas nuolat dreifuoja į šias pagrindines kategorijas.

Kiekvienas iš tų tipažų turi savų pranašumų ir trūkumų, ypač priklausomai nuo šalies ar sociumo ypatumų. Ir vis dėlto juos visus be išimties vienija gerai suvokiama nuostata – tikras vadovas negali turėti draugų. Tai žinojo tiek Vytautas Didysis, tiek Napoleonas, tiek Stalinas, tiek Aristotelis Onassis. Iš esmės visi geriausi pasaulio vadovai atitiko Friedricho Ničės apibrėžtą antžmogio tipą – kuriam neegzistuoja nei moralė, nei etika, netgi įstatymai. Nes kaip sakė serialo „Simpsonai“ herojus milijardierius Burnsas (kažkodėl lietuviškoje versijoje atkakliai vadinamas Degėla): „jei nori pasiekti sėkmės versle, privalai savyje užmušti tris demonus: Šeimą. Religiją. Draugus.“ Todėl gero vadovo įvaizdis prasideda nuo paprastos paradigmos – išdidžios vienatvės.

Vadovo išvaizda

Įvaizdis yra viena svarbiausių rinkodaros priemonių, o apranga yra viena svarbiausių investicijų visiems gyvenimo atvejams – nuo formalių renginių iki laisvadienių. Apranga ir išvaizda kalba už Jus dar prieš tai, kai ištariate pirmąjį žodį. Vienas žodelis „apranga“ iš tikrųjų atspindi daug ką – tai Jūsų pozicija, laikysena, protas, socialinis-ekonominis lygmuo, požiūris į aplinką, moralinis veidas ir išsilavinimas.

Geras vadovas vilki tik jam siūtus drabužius, bet tikroji prabanga yra ne audinio blizgesys ar kaina. Tikroji prabanga yra tai, ką turite tik Jūs, ir niekas kitas pasaulyje. O tikrasis stilius yra tai, kas yra skirta tik Jums. Kai kiti žmonės sako, kad tai, ką vilkite, darote ar vartojate „jau nebemadinga“, geras vadovas jiems tik atlaidžiai nusišypso, nes būtent geras vadovas tas madas ir kuria, o samdiniai jomis tik seka.

Korporacinio vadovo išvaizdos kanonai susiformavo dar XIX amžiuje Anglijoje, pramoninės revoliucijos metu. Būtent tada gimė ne tik gausybė naujų verslų, bet ir ištisa verslininkų karta, kurie norėjo atrodyti tokie pat rūstūs, kaip ir tie verslai, kuriems jie vadovavo. Juoba kad tokiose veiklose, kaip bankininkystė, laivininkystė, metalurgija, tekstilė, transportas nebuvo nieko linksmo ar žaismingo. Vyriškos aprangos puošnumas bei spalvingumas, aristokratijos tarpe dominavęs iki XVIII amžiaus pabaigos Prancūzijos revoliucijų, visiškai netiko prieš juos kovojančiai buržuazijai, gebėjusiai mobilizuoti taip pat blankiai apsirengusias mases. Prie to prisidėjo ir XIX amžiaus viduryje Anglijos karalienės Viktorijos paskelbtas gedulas dėl savo mylimo vyro princo Alberto mirties, trukęs visus metus. Juodai vilkintys buržujai tada galutinai suvokė, kad tamsios spalvos apranga yra pati solidžiausia ir rimčiausia (savo turtus jie bevelijo demonstruoti puošdami savo žmonas, meilužes bei būstus).

Nes nuo tų laikų geras vadovas visada savo apranga bei elgesiu demonstravo ne ką kitką, bet valdžią. Kontrolę. Kryptį. Ramybę laikinų sunkumų akivaizdoje. Discipliną. Atsakomybę.

Ir, žinoma, sėkmę.

Nes, pavyzdžiui, gerų teisininkų biurai yra visada prabangūs, o pačių teisininkų apranga tradiciškai yra tamsi bei kokybiška. Tai simbolizuoja didelius uždirbamus pinigus, kurie visada susiję su laimėjimais teismuose, kitais žodžiais, tik su „pergale“. Taigi, daug uždirbantis asmuo yra „laimintis“ asmuo. Argi ne tai yra mūsų įkvėpimas?

Todėl vadovų orbitoje pastaruosius du šimtus metų apranga ir yra vienoda, nes ji yra simboliška. Pavyzdžiui, trijų dalių kostiumas (su liemene), Vakaruose angliškai taip ir vadinamas – „Power suit“ – „Galios eilutė“. Sakysite, nebemadingas? Bet nebemadingas kieno tarpe? Turbūt tik tiems, kuriems mados ir yra kuriamos. Dvieiliai kostiumai? Šiais laikais dažniausiai juos galima išvysti tik Reagano laikų kino filmuose. Tuometiniams „japiams“ tokio kirpimo kostiumai ne tik reiškė, kad jiems pasiūti sunaudota daugiau brangios (žinoma, ir kokybiškos) medžiagos, bet ir darė kiekvieną jaunuolį vyresniu, kitais žodžiais, savo protiniais sugebėjimais „lenkiančiu laiką“. Tačiau jau seniausių laikų dvieilis kostiumas visada buvo ir šiais laikais išlieka valdžios statuso simbolis (įvertinkite laisvalaikiu, kokie kariškiai nešiojo ir teenešioja dvieilius švarkus – tik karininkai), tačiau su jais reikia būti atsargiais. Jei esate storas, su tokiu švarku atrodysite dar storesnis. Tamsūs kostiumai? Su jais karšta ir nepatogu. Tačiau tamsus kostiumas yra visada galingesnis ir paslaptingesnis, nei šviesus (ką jau nuo seno žinojo visi rimti klerikalai, paklauskite savęs, kodėl viduramžiais dvasininkai taip mėgo vilkėti juodus drabužius, nors ir būdami turtingiausiais žmonėmis savo rajonuose?). Juoba su tamsiu kostiumu atrodysite lieknesnis (ar rimtai gali atrodyti storas vadovas ar kariuomenės vadas – kaip tokio sudėjimo asmuo gali pasirūpinti Jūsų investicijomis, jei negali pasirūpinti savo kūnu?). Nes geras vadovas niekada nesistengia pataisyti savo figūros gerai pasiūtu drabužiu – tam yra sporto salė.

Visada būtina suvokti, kad bet kurioje aprangoje, o ypač vadovo, visada svarbiausia yra tinkamas dydis. Samdiniai dažniausiai savo kostiumus perka didensius nei priklauso – „ant išaugimo“ arba visiems metų laikams – kad po laisvai kabančiu švarku būtų pakankamai erdvės ir megztiniui pasikišti. Todėl suprantama, kad geras samdinys visada galvoja, kad su savo apranga turės plaukioti ar rąstus tampyti. Bosui paprasčiau – jis daugiausiai laiko praleidžia sėdėdamas už stalo, kartais – už savo automobilio vairo, todėl pernelyg dideli drabužiai jam nėra aktualu.

Sakoma, kad geras vadovas niekada nesirengia taip, kaip kažkas kitas. Iš dalies tai tradicija turėti savo uniformą, savo etiketę, savo prekės ženklą. Ne veltui tokią turi tiek Steve Jobsas, tiek Billas Gatesas, tiek Richardas Bransonas. Nuo rankų darbo kostiumų iki KFC restoranų įkūrėjo pulkininko Harlando Sanderso balto kostiumo su juoda juostele vietoje kaklaraiščio. Nes vadovui sunkiau yra dėl to, kad į jį visi ir visada žiūri ar bent jau kreipia dėmesį. Todėl ir apranga turi atitikti liaudies lūkesčius, pateisinti pavaldinių viltis. Nes geras vadovas yra įkvėpimas ir sektinas pavyzdys. Todėl savo apranga atrodantis patogiai ir laisvai. Atminkite, žmonės viską pastebi. Jie užuodžia blogą kvapą iš Jūsų burnos, jie mato plaukus, styrančius iš Jūsų nosies šnervių bei ausų, jie pastebi nevalytus batus ir nukramtytus nagus. Jie pastebi viską – ką darote, kaip valgote, ką geriate, kaip šypsotės ar klausote kitų. Jie jaučia, jei Jūs bijote su jais kalbėti ar juos valdyti. Jie jaučia, jei Jūs nežinote, ką darote, ar nežinote, kaip tai padaryti. Jie nori matyti Jus aiškiai dėstantį savo mintis. Sugebantį priimti toli siekiančius sprendimus. Pasitikintį savimi. Drąsų ir nebijantį nuspręsti. Pažįstantį žmones, kas, kaip sakoma, verčia Jus dar labiau tikėti savimi.

Taigi, jei Jums dar tik šviečia kažkur tolimoje kalno viršūnėje Laimės žiburys, atminkite auksinę gero samdinio taisyklę: „renkis taip, kaip Tavo boso bosas“. Viršūnėje galėsite atsipalaiduoti, tačiau dabar kiek pasistenkite – ir ką gali žinoti, galbūt vieną dieną Jūsų portretą taip pat kas nors nutapys Kompanijos galerijai. Rūstaus ir nesišypsančio.