Kaip Stephenas Kingas pasidarė Stephenas Kingas

(Straipsnis spausdintas 1999 metais)

Kadaise Stephenas Kingas, paklaustas, kas yra jo skaitytojai, sakė: “Tie padorūs piliečiai, kurie, pravažiuodami autoavariją autostradoje ir matydami grobus, stengiasi pristabdyti ir bent akies krašteliu žvilgelėti į reginį”. Likimo ironija, bet tai atsitiko ir jam pačiam. Žmona visada nerimavo dėl jo saugumo, ir, paties rašytojo žodžiais, “nubaido visas šmėklas nuo manęs”, tačiau jai nepasisekė to padaryti dabar – Stepheną Kingą partrenkė neatsargiai vairuojamas mikroautobusas.

Savo 37-iose knygose numarinęs begalę herojų, kai kuriuos iš jų pasmerkęs netgi nežemiškoms kančioms, rašytojas pats jau ne kartą buvo susidūręs su mirtimi akis į akį. Pirmą kartą, eidamas žiūrėti lavono, turėjo pasikabinti rankomis už geležinkelio tilto turėklų (aprašyta jo apsakyme “Kūnas”), kitą kartą – bežaisdamas su draugais matė, kaip jo bendraamžį partrenkė traukinys (nelaimingojo likučius teko sudėti į pintą krepšį), kurį aprašė savo autobiografinėje knygoje “Makabriškas šokis”. Stepheną Kingą yra grasinę susprogdinti maniakas su savo darbo bomba (tai, beje, įvyko po to, kai jis paskaitė to paties Kingo siaubo romanų).

Tačiau net ir tokie atvejai, net ir gulintį ligoninės lovoje rašytoją žavi tokie išgyvenimai. Mirtis, arba bent jau su ja susiję jausmai tapo Kingui pragyvenimo šaltiniu, nes noras paskaityti apie tai, “kokie blogi dalykai nutiko kitiems žmonėms, mano knygų herojams”, jam sukrovė milijonus.

Pats Stephenas Kingas šiaip ar taip sveikata nepasižymi – jis nešioja akinius, kurių stiklai yra tokio storio, kaip, anot paties rašytojo, – “Coca-Cola” butelių dugnai”, turi problemų dėl antsvorio, buvo įpuolęs į depresiją ir kurį laiką visai nesirodė žmonėms, ir, svarbiausia, su mielu noru reklamuoja savo baimių sąrašą – kuriame taip pat yra ir aukščio, ir vorų, ir tamsos baimė. Anot jo paties mielai skleidžiamų mitų, jis miega tik šviesoje, naktį niekada neina į tualetą ar vonią, kitais žodžiais, gyvena savo paties susikurtame baimės pasaulyje. Tačiau žmona Tabitha, beje, taip pat rašytoja, išleidusi tris knygas, šiuos gandus neigia.

Didysis Kingas

Jungtinėse Amerikos Valstijose vargu ar atsirastų žmogus, neskaitęs Stepheno Kingo knygos ar nematęs pagal jas pastatytų filmų. Jau bene penkiolika metų jis yra labiausiai perkamas rašytojas pasaulyje ir pats garsiausias siaubo romanų ir apsakymų autorius žmonijos istorijoje. Net tarp JAV pramogų verslo atstovų, Stephenas Kingas yra dvyliktas daugiausiai uždirbantis asmuo, vien per 1997 metus gavęs daugiau kaip 30 milijonų dolerių. Nuo 1974 metų pasaulyje 65 kalbomis yra atspausdinta virš 100 milijonų jo knygų, nuo 1985 metų jos leidžiamos ir Lietuvoje. Žmonės skaitė ir tebeskaito jo 33 romanus, penkis trumpų apsakymų rinkinius ir vieną mokslinę studiją apie siaubo knygų stilių.

Stepheną Kingą galima mylėti, galima jo neapkęsti ir niekinti. Galima jį vadinti tuščiu rašeiva, galima žudyti žmones pagal jo knygose aprašytus scenarijus, galima jo knygų bijoti ir galima iš jų juoktis. Neįmanoma viena – sumenkinti jo reikšmės, nustelbti jo didybės.

Daugelį Stepheno Kingo gerbėjų, kritikų ir netgi siaubo žanrui abejingus žmones visada domino, kur glūdi tokių romanų sėkmės paslaptis. O, anot jo, jokios paslapties nėra – Stephenas Kingas parduoda TAI, nuo ko žmogus sustingsta iš baimės, ir vis tiek TAI perka toliau…

Karjeros pradžia

Stephenas Edwinas Kingas gimė 1947 metų rugsėjo 21 dieną Portlende, Meino valstijoje. Ši gimtoji valstija, kurioje jis su šeima ir dabar gyvena, yra tapusi beveik visų Stepheno Kingo knygų veikimo vieta. Jo tėvai dažnai kivirčijosi, ir kai Stephenui buvo dveji metai, tėvas išėjo naktį pirkti cigarečių, ir niekada nebesugrįžo. Nuo to laiko niekas jo nebematė gyvo.

Motina su Stephenu ir įsūnytu vyresniuoju jo broliu Deividu pradėjo migruoti tarp buvusio vyro ir savo giminių namų Indianoje, Masačiusetse ir Meine. Galų gale jie apsistojo Meino miestelyje Durhame, kur Stephenas pradėjo lankyti mokyklą. Ten įvyko ir pirmasis siaubingas įvykis, kurį išgyveno būsimasis rašytojas – jo neatsargiai ant bėgių žaidžiantį draugą partrenkė ir sumaitojo traukinys. Nelaimingojo gabalus reikėjo tiesiog surinkti į krepšį. Jis pats šio įvykio neatsimena, apie tai jam pasakojo motina, tačiau scenos įsivaizdavimas yra aprašytas S.Kingo knygoje “Danse Macabre”.

Šiaip vaikystė nebuvo kažkuo ypatinga. Daug kartų žurnalistai stengėsi surasti rašytojo vaikystėje kažkokį momentą ar elementą, nulėmusį S.Kingo vaizduotę ir aistrą siaubo romanams.

S.Kingas: “Man nieko nebuvo nutikę kažko neįprasto vaikystėje… neskaitant tėvo dingimo. Aš buvau normalus vaikas. Vienintelis dalykas, erzinęs mano motiną, buvo tai, kad aš labai domėjausi Čarliu Starkweatheriu, garsiu Nebraskos žudiku penkiasdešimtaisiais metais, rinkau straipsnius apie jį. Aš pareiškiau savo mamai, kad studijuoju jo veidą tam atvejui, kad galėčiau atpažinti tokį žmogų gatvėje, ir užleisti jam kelią. Tokias akis kaip to žudiko dabar aš pastebiu daugelio žmonių akyse. Kažko trūksta jų žvilgsnyje. Tą patį, beje, esu pastebėjęs ir savo akyse.”

Nors jau nuo 1954 metų Stephenas rašinėjo vaikiškus apsakymus, tikroji aistra rašymui sužibo 1959 metais, kai jis rado savo tetos palėpėje dėžę su senais fantastikos ir siaubo žurnalais. Tie skaitiniai patiko Stephenui, ir jau tais pačiais metais žurnale “Comics Rewiev” buvo atspausdintas jo pirmasis apsakymas “Aš buvau nepilnametis kapinių vagis” (“I was a teenage grave robber”). Pirmasis profesionalus kūrinio pardavimas įvyko 1967 metais, kai siaubo žurnalas “Startling Mistery Stories” išspausdino jo apsakymą “Stiklinės grindys” (“The Glass floor”).

Stephenas Kingas baigė vidurinę mokyklą 1966 metais ir pradėjo studijuoti Meino universitete Orone. Ten bibliotekoje jis susipažino su savo būsimąja ir vienintele žmona Tabitha Spruce, su kuria susituokė 1971 metais.

1970 metais tapęs anglų kalbos ir literatūros bakalauru, Stephenas Kingas apsigyveno su mylimąja išnuomotame namelyje ant ratų, ir, negavęs darbo pagal specialybę, pradėjo dirbti skalbykloje. Vėliau jam teko padirbėti ir valytoju, jai – kavinėje padavėja, kol galų gale, Stephenas Kingas gavo mokytojo vietą.

Kingų šeimyna neuždirbdavo daug pinigų nei iš Stepheno darbo, nei iš Tabithos stipendijos, ir sunkiai sudurdavo galą su galu. Kai kada jis parduodavo savo apsakymus siaubo ar pornografiniams žurnalams, tačiau dar daugiau jų būdavo atmetama. To meto apsakymai vėliau buvo surinkti ir išleisti atskira knyga “Naktinė pamaina” (“Night Shift”), kuri iškart tapo bestseleriu.

O tada tai buvo nepripažinti kūriniai. S.Kingas rašė visur ir visada, kur tik nugriebęs laisvesnio laiko. Daug savo kūrinių sunaikindavo, ir, pasak legendos, pirmojo bestselerio “Kerė” (“Carrie” – lietuvių kalba 1994 metais) apie mergaitę, turėjusią telekinetinių savybių, juodraštį žmona Tabitha išžvejojo iš šiukšlių dėžės, kur S.Kingas, įtūžęs dėl eilinio atsisakymo ją spausdinti, buvo išmetęs. Žmona įkalbėjo Stepheną pasiųsti “Kerę” dar į vieną leidyklą.

Netrukus iš ten atėjo dviejų su puse tūkstančio dolerių avansas. Ir vieną 1973 metų sekmadienio rytą paskambino leidyklos redaktorius ir pranešė apstulbusiam S.Kingui, kad “Kerės” leidimo teisės yra perkamos už 400 tūkstančius dolerių.

Stephenas Kingas: “Aš kaip paklaikęs išbėgau į lauką nupirkti žmonai dovanos. Tą dieną buvo atidaryta tik vienintelė parduotuvė, kur nupirkau jai feną plaukams džiovinti. Įteikiau dovaną, ir kitą dieną pranešiau, kad nuo tol mes galėsime atsidėti tik rašymui”.

Išleista 1974 metais, “Kerė” iškart tapo bestseleriu. Po dviejų metų pagal šią knygą buvo pastatytas to pačio pavadinimo filmas su Sissy Spacek, Johnu Travolta ir Nancy Allen. Nuo to laiko į Kingų namus atėjo nuolatinė šventė – 1975 metais bestseleriu tapo “Zalės valda” (“Salem’s Lot” – lietuvių kalba 1996 metais), 1977 metais – “Švytėjimas” (“The Shining” – lietuviškai 1992 metais). Šį filmą režisuoti ėmėsi pats Stanley Kubrickas, madingas to meto režiserius. Knygos pasipylė kaip iš gausybės rago – “Dvikova”, “Tylos zona”, “Uždegančioji žvilgsniu”.

Aštuntajame dešimtmetyje S.Kingas pradėjo spausdinti knygas Richardo Bachmano pseudonimu, norėdamas pažiūrėti, kaip bus perkamos geros nežinomo rašytojo knygos. Nors stilius ir siaubo specifika nebuvo pasikeitę, Richardo Bachmano romanai nebuvo populiarūs. Kartais recenzijose jis buvo vadinamas “Stephenu Kingu be sąžinės” už neva tai akivaizdžiai kopijuojamą įžymiojo rašytojo stilių. Ir tik vėliau, paaaiškėjus, kad tai yra pats S.Kingas, prisidengęs slapyvardžiu, visos R.Bachmano knygos tapo bestseleriais. Šios istorijos pagrindu S.Kingas 1989 metais išleido knygą “Tamsioji pusė” (“The Dark Half” – lietuvių kalba 1997 metais).

S.Kingas: “Richardas Bachmanas buvo blogas žmogus, nors kažkuria prasme mes buvome kaip dvyniai. Džiaugiuosi, kad jis mirė. Tai mano apsivalymas.”

Tačiau rašytojas neatmeta galimybės, kad atsitiks tai, apie ką jis rašė savo knygoje “Tamsioji pusė’ – R.Bachmanas pakils iš kapo ir pareikalaus atsiskaityti už visus šlovės metus.”

Kaip kuriami mitai

Nors S.Kingas galėtų gyventi bet kurioje pasaulio dalyje, vis tiek jo mylimiausia vieta yra Bangoro miestas Meino valstijoje. Čia jis savo lėšomis atstatė miesto biblioteką, turi radijo stotį. Labai mėgsta žaisti beisbolą, ir prie savo namų yra pastatęs milijono dolerių vertės Mažosios Lygos stadioną. Stephenas Kingas mėgsta roko muziką, ypač Bruce Springsteeną, ir daugelyje savo knygų cituoja jo dainų tekstus. Pats jis nuo 1992 metų dainuoja ir groja bendraamžių grupėje “Rock Bottom Remainders”, su kuria kartais išvažiuoja gastrolių.

Išskyrus savo gimtadienį, Liepos 4-ąją ir Kalėdas, S.Kingas rašo kasdien po keturias valandas. S.Kingas: “Idėjos ateina, ir jas reikia tik išlieti, štai ir viskas”.

Nepaisant mitų apie jo asmenines paranojas ir visa ko baimę, jis mielai bendrauja su prie jo namų vartų besibūriuojančiais gerbėjais. Žmona dėl to truputį pergyvena ir kaip taisyklė paneigia daugelį mitų, sukurtų apie Stepheno Kingo gyvenimo būdą.

Tabitha King: “Žurnalistai dažnai klausia, ar teisybė, kad S.Kingas naktimis miega prie šviesos, niekada neina naktį į tualetą, bijodamas pabaisų ten, ir jis pats visa tai noriai patvirtina. Stephenas teigia, kad iš tikrųjų visi žmonės bijo to paties, vaiduoklių ir t.t., todėl jo knygos yra tokios populiarios. Tačiau taip nėra. Visa tai tik mitai, kuriuos sukūrė pats Kingas”.

Ji turi teisę tai sakyti. Kartu išgyvenusi su Stephenu Kingu 27 metus, ji pati yra rašytoja, išleidusi septynias knygas apie vyrų ir moterų konfliktus, visų jų veiksmas taip pat vyksta Meino valstijoje. Kartu jie išaugino tris vaikus.

S.Kingas: “Būdama šalia manęs, Tabitha nuvaro visas pabaisas”.

Stephenas Kingas mėgsta su draugais ir žurnalistais detaliai padiskutuoti temomis apie tai, kaip jaustųsi ir elgtųsi žiurkė, patekusi į žmogaus burną. Kuo skiriasi S.Kingas nuo žmogaus, užmušusio ir suvalgiusio savo žmoną, po to draugiškai besišnekučiuojančio su kaimynais? Kuris iš jų yra keistesnis?

S.Kingas: “Žmonės mane vadino keistuoliu visą gyvenimą. Pirmąją savo gyvenimo pusę man net nereikėjo stengtis, todėl galima teigti, kad esu keistas iš prigimties. Mano manymu, tame slypi ir keistumo esmė. Aš niekada nesakyčiau garsiai, kad jaučiuosi kitoks negu visi, tačiau žmonės taip kažkodėl mano. Tai nėra situacija, kai žmonės, turintys galimybę pažinti mane iš arčiau , vėliau galvotų, kad aš mažiau keistesni, negu jie įsivaizduoja, tačiau įvyksta atvirkščiai – iš tikrųjų žmonės stengiasi pasitvirtinti sau, kad aš esu nenormalus. Todėl dabar, jeigu jie man liautųsi tvirtinę, kad aš esu keistas, pradėčiau galvoti, kad esu iš tikrųjų nenormalus.

Tačiau nemanau, kad aš esu vienintelis toks. Įsivaizduokite, kad jūs surinkote visus keistuolius į vieną negyvenamą salą (pavadinkime ją Manhetenu…). Tai reiškia, kad jūs viename griežtai apibrėžtame plote turėtumėte visus poetus, rašytojus, dailininkus, komikus, muzikus ir diskžokėjus. Tačiau nė vienas iš jų nė nemanytų, kad aplinkiniai yra keistesni ar nenormalūs… Visus tuos žmones mes galime patalpinti Taims skvere Niujorke, ir niekas vėl jų neatskirs nuo aplinkinių, nes ten jų dauguma.

Aš praleidau daug laiko bestudijuodamas šį “keistas-normalus” santykį. Ir galų gale priėjau išvados. Viskas priklauso nuo to, kur jūs laikote savo griaučius.

Dauguma žmonių, besimaskuojančių kaip normaliais ir sveikais piliečiais iš esmės nelabai kuo skiriasi nuo savo bjauriausių kaimynų. Jie tik geriau slepia savo griaučius spintose. Kiekviena mažiausia silpnybė, nukrypimas, trūkumas ar individualumo kibirkštis yra uždaroma toje spintoje, kol vieną dieną ta spinta pasidaro tokia perpildyta to asmens gabalais, kad jis miršta. Dvi savaites niekas to nepastebi, kol lavonas nepradeda smirdėti. Kaimynų šuo prisišaukia policiją, visi eina į laidotuves ir neturi ką pasakyti apie velionį, nes tas mažas šiknius nepadarė nieko tokio, apie ką vertėtų kalbėti.

Aš tikiuosi, kad paliksiu draugams ir artimiesiems kai ką pakalbėti apie mane.”

(Ištrauka iš interviu su S.Kingu):

Ar jums kada rūpėjo jūsų psichinė būklė?

S.Kingas: “Kai buvau vaikas, daug apie galvodavau apie savo psichinę būklę. Dabar man tai irgi rūpi. Vaikystėje viename filme mačiau išprotėjusią moterį, ir nuo to laiko manau, kad išprotėti yra labai lengva.”

Ar jūs kada lankėtės pas psichiatrą?

S.Kingas: “Ne. Niekada nėjau, nes jutau, kad užuot mokėjęs psichiatrui 80 dolerių į valandą kad jis nuimtų nuo tavęs baimę ir nerimą, verčiau tas baimes aprašyti popieriuje, ir gauti už tai užmokestį.”

Kritikai teigia, kad nors jūs ir esate labiausiai perkamas rašytojas, jūsų knygose nėra to, kas gali jiems patikti, jos yra tiesiog banalios. Ar tai nežeidžia jūsų kaip kūrėjo?

S.Kingas: “Be abejo, žeidžia, bet tam sunku paprieštarauti. Bet kuris rašytojas, neigiantis kritikų pastabas, atrodys kaip kvailys. Aš negaliu to daryti. Tai yra teisybė. Kadaise sakydavau, kad esu “literatūrinis mėsainis su keptomis bulvėmis”. Nors tai ne visai šekspyriška, tačiau to nesiginu. Viskas, ką aš galiu pasakyti, atsakydamas kritikams, kurie dažnai sako, kad mano darbai yra nejaukūs kartais kamuojantys skaitytoją, ką gi, aš tai žinau, ir darau visą ką geriausią su tuo, ką turiu.”

Kai kurie skaitytojai perėmė patį blogiausią iš S.Kingo romanų – galios demonstravimo ir mirties viešpatavimo žavesį. Devintojo dešimtmečio viduryje paauglys moksleivis Oregone, perskaitęs S.Kingo romaną “Įtūžis” (“Rage”), kuriame aprašoma istorija apie protiškai nestabilų vaiką, atsinešusį pistoletą į mokyklą, nušovusį mokytoją ir laikiusį visą klasę įkaitais, padarė tą patį.

S.Kingas: “Vienintelis dalykas, dėl kurio aš gailiuosi per visą savo karjerą, tai yra tai, kad aš parašiau ir atspausdinau knygą “Įtūžis”. Joje mano moralas buvo tas, kad jeigu tokio tipo žmonės nepadaro vienokio nusikaltimo, jį būtinai padarys kitokiu būdu anksčiau ar vėliau…”

Prieš kelis metus vienas paklaikęs gerbėjas įsiveržė į S.Kingo namus pro langą ir grasino susprogdinsiąs bombą, kuri, kaip paaiškėjo, buvo netikra. Tačiau ne namų saugumo problema parūpo Tabithai. Tas gerbėjas buvo skaitęs S.Kingo romanus ir atėjęs tiesiai pas jį.

Tabitha King: “Aš bijau dėl jo saugumo, kad tik neatsitiktų tai, kas atsitiko Johnui Lennonui. Stephenas yra labai žinomas, o pasaulyje gyvena tike kvailų ir piktų žmonių. Jis yra savo populiarumo vergas.”

Tačiau asmeniškai S.Kingas nesijaučia kažkuo apribotas. Jis mielai bendrauja su prie namų stypsančiais gerbėjais, dalija autografus ir mielai su jais fotografuojasi.

S.Kingas: “Aš vis dar jaučiuosi vaiku. Gyvenimas neiščiulpė viso džiaugsmo iš Stepheno Kingo”.

Stephenas Kingas nešioja akinius labai storais stiklais ir serga katarakta, kas reiškia, kad kažkada ateityje jis apaks. Tačiau, jo paties žodžiais, nors dabar jis mato labai blogai, tačiau svarbiausia, kad galėtų įžvelgti, kas dedasi jo namų kampuose ir po lova.

Iš kur stephenas kingas semiasi idėjų?

Jei S.Kingas nebūtų studijavęs anglų kalbos ir literatūros, jis būtų visai kitoks rašytojas – greičiausiai netgi ne toks populiarus. Jo knygos parašytos ne vien gyvenimiškos patirties pagrindu. Dauguma jo knygų detalių ir scenų yra perimtos ir perdarytos iš kitų autorių kūrinių.

Pavyzdžiui, knygoje “Tas” (“It” – lietuviškai 1998 metais), mikčiojančio Bilo Denbro kartojama frazė, padėjusi atsiginti nuo vaiduoklių – “Jis kelia kumščius prieš baslius, ir vis tiek mato vaiduoklius”, prisakyta kartoti jo mamos, kad išsigydytų mikčiojimą, paimta iš Siodmako scenarijaus kinofilmui “Donovano smegenys”. Amerikiečių rašytoja Keit Vilhelm kažkada parašė ploną siaubo knygelę “Kopija”, kurioje vaikui ranką nutraukė padaras, išlindęs iš paprasčiausios rozetės sienoje. S.Kingas panaudoja ne tik šią detalę toje pačioje knygoje “Tas” – klounas Penivaisas nutraukia Džordžo Denbro ranką, bet ir tai, kad klounas žmogėdra gyvena kanalizacijos vamzdžiuose.

S.Kingas: “Neviltis” (“Desperation”) – yra geriausia knyga, kurią aš parašiau per paskutinius 15 metų. Jos idėja gimė Oregone, per kurį aš vairavau savo dukters automobilį iš koledžo.

Aš važiavau per mažą miestelį rytų Oregone, esantį dykumos pakraštyje. Buvo lietinga diena, vairavau centrine gatve, kuri buvo absoliučiai tuščia. Nebuvo automobilių, nebuvo jokio žmogaus ant šaligatvių, jokių veidų kavinėse. Pirma mintis, atėjusi man į galvą, buvo tokia – kur dingo visi žmonės? Antra mintis – jie yra visi negyvi. Aš taip pagalvojau, nes esu, kas esu, ir negaliu pabėgti nuo savęs.

Ir taip staiga jau turiu naujos knygos idėją. Jeigu jie visi negyvi, tada, kas juos nužudė? Ir balsas mano viduje sako: “šerifas išprotėjo ir visus išžudė. Galbūt išskyrus keletą gyventojų, kurie išsibėgiojo ir dabar slepiasi, o jis jų ieško”. Tačiau veiksmą reikia perkelti į Nevadą, pačią bjauriausią JAV valstiją, kurios dykumose nieko nėra, išskyrus Las Vegasą, Reno ir dar kelis miestukus. Iš tikrųjų ten karaliauja tuštuma, absoliuti dykuma.

Ir aš pasakiau sau – įsivaizduok, kad tu turi tą miestelį, tą nežymų miestelį, mirusią vietą dykumoje. Atvesk čia visus žmones – ir po to pagalvojau, kad išprotėjęs šerifas nėra pats geriausias variantas. Ir teko sukurti mirties priežastį iš naujo – aš pradėjau tiesiog kurti tokio miestelio gyvenimą, neturėdamas aiškaus plano, kuo tai baigsis, pradėjau kurti personažus, leidau jiems gyventi ir stebėjau jų gyvenimą, laukdamas, kas įvyks. Ir tada atsitiko daug baisių dalykų, kurie patys išsiliejo popieriuje.”

Prieš dešimt metų Stephenas Kingas į šį klausimą apie savo idėjos kūrimo principus atsakinėjo, kad visų pirma jis keliuose puslapiuose aprašo siužetą, kurį paslepia kuriam laikui – kartais vienam mėnesiui, kartais – metams. Kai ateina reikiamas laikas, jis tiesiog ištraukią seną juodraštį, nupučia nuo jo dulkes, sėda ir parašo eilinį bestselerį. Dauguma S.Kingo knygų būna rašomos penkis ar ilgiau metų. Laikas yra skaičiuojamas nuo siužeto sugalvojimo pradžios.

Su Stephenu Kingu galima kalbėti apie daugelį dalykų. Jo galima paklausti apie jo alter-ego – susikurtąjį rašytoją Richardą Bachmaną, galima klausti apie S.Kingą – režisierių, S.Kingą – scenaristą, prodiuserį ir aktorių. Galima klausti apie jo roko grupę, apie žmoną ir tris vaikus, apie praeitį ir ateitį, bet svarbiausia, kas domino visus jo skaitytojus ir kritikus, kas iš tikrųjų gąsdina patį siaubo romanistą?

S.Kingas: “Tai, ko bijotės ir jūs patys. Viskas, kas gąsdina bet kurį žmogų.”

Tabitha King: “Aš manau, kad labiausiai skaitytojams S.Kingo romanuose patinka tai, kad jis parodo skaitytojui pasaulį, kuriame jūs gyvenate, žmones, kuriuos jūs pažįstate, ir jeigu jiems atsitinka kas nors keisto – ką gi, pasaulis yra labai keista vieta…”

(Ištrauka iš interviu su S.Kingu):

Kai jūs parašėte tiek daug knygų, ar dar yra malonumo būti spausdinamam ?

S.Kingas: “Visas malonumas spausdinti naują knygą pasibaigė išleidus “Dvikovą” (“The Stand” – lietuviškai 1996 metais). Įdomiausia ir smagiausia būna tik tada, kai baigi rašyti ir ji priklauso tik tau. Niekas nebaksnoja į nugarą ir nesako “pakeisk tą, pakeisk aną”. Tačiau po to tenka atiduoti savo knygą leidėjams, t.y. žmonėms, kuriems ji nepriklauso. Aš atsimenu tą dieną, kai gavau pirmąją suredaguotą “Kerės” kopiją, vėliau – ištaisytą ir suredaguotą “Zalės valdą”, – ir buvo malonu sėdėti ir jas skaityti. Tada man tai patiko, dabar tai jau nebebūtų taip malonu. Per daug žmonių stovi man už nugaros.

Aš esu pasiekęs tokį rašymo lygį, kad šiais laikais jau niekas mano tekstų neberedaguoja. Kur sėda penkias tonas sverianti gorila? Ten, kur nori. Todėl man darosi vis svarbiau ir svarbiau ne klausyti redaktorių komentarų, bet paprastų žmonių nuomonės ir patarimo. Ir jeigu jų patarimuose yra racionalaus grūdo, aš keičiu sceną, nors ir nenorėčiau to daryti. Rašant “Tominokerius” (“Tommyknockers” – lietuviškai 1996 metais) aš ignoravau žmonių patarimus, todėl knygoje yra padaryta daug klaidų. Bet rašant “Mizerę” (“Misery” – lietuviškai 1997 metais), klausiau patarimų, ir rezultatas buvo geras.

Stephenas Kingas vadina “Mizerę” savo geriausia knyga ir kalba apie pagrindinę veikėją Anę Vilkes, kaip labiausiai vykusį personažą su pasididžiavimu – “Ji baisi, ar ne?” Dar viena mėgiamiausia rašytojo knyga – “Reikalingi daiktai” (“The Needful Things”). S.Kingas taip pat didžiuojasi ir “Kapinių pamaina” (“Four After Midnight” – lietuviškai 1994 metais).

S.Kingas: “Kristina” (“Christine”) buvo mano blogiausia knyga, labiausiai iškritikuota ir mažiausiai perkama. Aš padariau kažkokią didelę klaidą, tačiau dar ir dabar nesuprantu, kas blogo yra toje knygoje.”

Ankstesnėse S.Kingo knygose personažai šaukėsi Dievo pagalbos kovoje prieš pragaro jėgas ir laimėdavo. Paskutinėse jo knygose Dievas tampa neatsiejama pagrindinių veikėjų dalimi. Kodėl?

S.Kingas: “Dievo paveikslas mano knygose skiriasi, nes tai priklauso nuo žmonių, apie kuriuos rašau. Aš nesu Dievo stenografistas. Buvau labai kritikuojamas dėl to, kad Dievo įvedimas mano knygose atgraso daug skaitytojų, ir pats pasakojimas tampa nebeįdomus. Tačiau aš kartais pagalvoju sau – žmonės iš tikrųjų nebeturi problemų su vampyrais, demonais, vilkolakiais ir ta kompanija – visi žino, kaip galima nuo jų apsiginti, kaip jie elgiasi, ir jų keliamus pavojus. Tačiau jeigu prie tų žmonių prieitų vaikinas, kuris jų sausainius ir sardines paverstų į duoną bei žuvis ir išdalintų penkiatūkstantinei miniai – tada tie žmonės turėtų su juo problemų ir pasimestų.

Kaip buvo rašoma daugelyje knygų apie vampyrus – krikščionybė tapo geriausia gynybą nuo velnio kėslų. Vampyras artėja prie jūsų, jūs iškeliate kryžių ir sakote “pasitrauk, velnio išpera”. Ir vampyras pasitraukia. Tačiau argi neįdomu, iš kur ir kokia jėga slypi tame kryžiuje, tame paprastame kryžiuje, kurį galima pasigaminti iš paprastų dviejų pagalių? Kokia jėga stovi už kryžiaus? Taip pat Biblija ir joje aprašomi dalykai?

Man atrodo, kad kuo daugiau aš apie tai galvoju, ir rašymas suteikia galimybę sufokusuoti savo mintis ties šiais klausimais, tuo labiau tai priverčia mane galvoti apie dalykus, kuriems šiokią dieną tiesiog neturi laiko. Dauguma siaubo rašytojų, rašančių apie antgamtines jėgas, labiau koncentruojasi ties velniu ir jo keliamais pavojais, o aš norėjau sukurti pagarbią baimę Dievo galiai, nusiminimui – taip pat…”

Pasižiūrėjęs filmą “Švytėjimas” su Džeku Nikolsonu pagrindiniame vaidmenyje, S.Kingas pasakė režisieriui S.Kubrikui – “labai įdomus filmas, tačiau kas atsitiko su ta knyga, kurią aš parašiau?”

S.Kingas: “Skirtumas tarp knygos ir filmo buvo tik tai, kad Stenlis Kubrikas buvo ateistas. Jeigu filmo kūrėjas yra ateistas, jis negali iš tikrųjų tikėti į velnio egzistavimą. Todėl ir kuriant šį filmą, jis išėjo ne pagal mano idėją.”

1989 metais S.Kingas pasirašė kontraktą su “Viking Press” leidykla keturioms knygoms už 35 milijonus dolerių. Tačiau 1997 metais jis nutraukė kontraktą su šia leidykla (po 18 bendradarbiavimo metų) ir paskelbė, kad pasirašys sutartį su bet kuriuo leidėju, kuris duos 17 milijonų dolerių už jo naujausią knygą “Kaulų maišas” (“Bag of Bones”, išleista šių metų rugpjūčio 30 dieną).

Netrukus jis sudarė sutartį su “Simon and Schuster” leidykla, kuri duos S.Kingui 8 milijonus dolerių už šią tūkstančio puslapių knygą, taip pat pusę pelno už pardavimą, taip pat pusę pelno už dviejų sekančių knygų pardavimus – studiją apie rašymo teoriją ir trumpų apsakymų rinkinį. Taip pat šiuo metu jis ruošia savo knygos “Desperation” scenarijų.

Nepaisant to, kad S.Kingui nėra lygių vaizduojant pabaisas tiek žmogiškuosius, tiek antgamtinius, jo knygos niekada nebus pritaikomos teatrinei scenai. Tą patį jis tvirtina ir savo literatūriniuose komentaruose.

Rašytojas kategoriškai atmeta kaltinimus, kad S.Kingo pavarde kūrinius iš tikrųjų rašo ir spausdina keli rašytojai. Sykį S.Kingas buvo išspausdintas ant “Time” viršelio su prierašu “King, Inc.” Įtarimas kyla dėl labai didelių tekstų apimčių ir paprastam rašytojui sunkiai aprėpiamos informacijos srautų bei detalių tiek iš kriminalistikos, tiek iš istorijos, medicinos, biologijos, technikos ar psichologijos. S.Kingas yra labai produktyvus rašytojas, (kurgi ne, nesunku rašyti, kai žinai, kad už kiekvieną tavo parašytą puslapį bus sumokėtas 10 tūkstančių dolerių avansas), ir tokius kaltinimus jis paneigia argumentuodamas tik jam būdingu stiliumi, pastebimu beveik visose knygose.

S.Kingas: “Aš pamenu, kaip Kurtas Vonegutas pasakė per savo penkiasdešimtmetį – “jaučiuosi kaip vaikinas, užkopęs ant stogo ir permetęs koją per stogo atbrailą – sėdi apžergęs savo sėkmę, ir tėra vienas kelias – žemyn”. Tačiau nemanau, kad mano gyvenimo stogas jau pasiektas.”

Buvo laikai, kai S.Kingas norėjo pasinerti į melancholiją ir vienatvę. Jis netgi buvo paskelbęs 1992 metais, kad daugiau neberašys, tačiau negalėjo pasislėpti nuo savęs ir nuo savo sukurtų personažų. Taip pat jis negalėjo atsisakyti savo misijos – vesti savo skaitytojus į tamsiąją žmogaus esybės pusę.

Juk jis – siaubo romanų rašytojas.