Kaip įveikti savo baimę?

Ko bijo beveik visi vyrai?

Daugelio dalykų. Prašyti boso pakelti atlyginimą. Kalbėti prieš auditoriją. Kalbėti su moterimis. Šokti. Mirti.

Tu juk ir pats pažįsti tą jausmą. Tai, kas gąsdino Tave jau prieš daugelį metų, gąsdina ir vėl. Tas jausmas grįžta ir sugrįžta, kad ir kiek save beįkalbinėtum, kad tai visiški niekai, viskas bus gerai! Ir Tu ne vienas. Daugelis narsių žmonių virpina kinkas švirkšto akivaizdoje. Kiti pabėga nuo vorų. Treti nualpsta išvydę kraują. O kur ta ištisa armija bijančių skristi lėktuvu?

Baimė yra baisus jausmas – jis prasideda virpesiu pilve ir kyla aukštyn, gniauždamas kvapą, pašiaušdamas plaukus. Pulsas greitėja, pradeda mušti „švicas” (Volstryto žargonu ir jidiš kalba – „prakaitas“). O Tu juk net ne katalikų riteris, vienišas prieš sužiaurėjusių lietuvių gaują tamsiame skersgatvyje, ir net ne liūtų tramdytojas. Tu – tiesiog paprastas vadybininkėlis, kuriam tereikia pasakyti bosui, kad jo sprendimas neteisingas. Tu – tiesiog nenusisekęs žigolo, kuriam tereikia paprašyti merginos telefono numerio.

Bijoti yra ne vien nepatogu. Tai net žalinga. Baimė, kaip ir ir daugelis mūsų instinktų, su kuriais mes susiduriame kasdien, stabdo mus ir net stumia atgalios – tolyn nuo didesnių atlyginimų, geresnių partnerių, naujų potyrių. O mutavusi į chronišką formą baimė, psichologų pradedama vadinti „fobija“ išvis tampa ir fiziologinio neįgalumo požymiu.

Taigi, kodėl tai atsitinka? Kodėl mes vergaujame savo baimėms?

Ko ir kodėl mes bijome?

Iš šešių taip vadinamųjų pagrindinių žmogiškųjų emocijų – pykčio, liūdesio, nuostabos, pasišlykštėjimo ir džiugesio, baimė yra pati stipriausia, nes būtent nuo jos visada priklausė ir tebepriklauso mūsų išgyvenimas. Mat, jei esi gyvūnas, kurį kažkas persekioja ir medžioja (o tokiu žmogus buvo daugelį tūkstančių metų), neišvengiamai turi išsiugdyti kažkokį jausmą, kuris spręstų tą problemą. Tas jausmas ir yra baimė.

Visi žinduoliai be išimties turi šią stiprią ir labai specifinę ankstyvojo įspėjimo sistemą. Bet kuris baimę jaučiantis gyvūnas – beždžionė, triušis ar žiurkė – nepriklausomai vienas nuo kito demonstruoja absoliučiai tą pačią reakciją į aplinkos pavojų: pagreitėjusį širdies plakimą ir padidėjusį kraujo spaudimą, pašiauštus plaukus/šerius, pagreitėjusį kvėpavimą ir sustingimą vietoje. Smegenys, greičiau per kūną pumpuodamos kraują, deguonį ir streso hormonus paruošia mus kovai arba pabėgimui nuo pavojaus. Tokia reakcija vadinasi „kovok arba bėk“.

Per tūkstantmečius trukusią žmogaus evoliuciją nuo kromanjoniečio iki šiuolaikinio chamo, ši reakcija atrodė tokia pat nekontroliuojama, kaip ir alkis. Tačiau laikui bėgant – ypač šiuolaikinio pastarųjų dviejų amžių komforto pradžioje – intuityvi pašiauštų plaukų/šerių poreikis tapo vis mažiau reikalingas ar būtinas, suvokiant, kad egzistuoja didelis skirtumas tarp tų instinktų, su kuriais mes gimstame ir palyginti saugios bei patogios aplinkos, kurioje augame ir gyvename. Tačiau vis tiek – ir šiandien, kai bijai kam nors paskambinti telefonu, iš esmės išgyveni tą patį jausmą, kurį jautė ir Tavo senovinis protėvis, apsuptas kardadančių tigrų gaujos. O taip – tas jausmas gali padėti, patekus į agresyvių lietuvių prisigrūdusį tamsų skersgatvį, tačiau absoliučioje daugumoje gyvenimiškų ir buitinių atvejų tai sukelia kur kas daugiau problemų, nei jų išsprendžia.

Taigi, iš ko kyla baimės? Juoba kad vos kelios jų atrodo įgimtos. Viena iš tokių „įgimtųjų“ – aukščio baimė, ir to priežastinis šaltinis atrodo gana aiškus („krisi=blogai“). Kita yra triukšmo baimė („šalia – milžiniškas alkanas lokys“) ir pan. Tačiau dauguma kitų baimių yra tik išmokstamos – greitai ir tvirtai – ir jų atsikratyti yra beveik neįmanoma. Ir dar – baimei atsirasti dažnai užtenka vos vieno traumatiško prisiminimo. Užtenka vos vieno prisilietimo ir Tu jau žinai, kad „tai“ kelia pavojų. Kūdikis, kuriam įkando šuo, gal ir neatsimins paties įvykio, tačiau užaugęs greičiausiai jaus baimę šunims. Jau nekalbant apie karį, išgyvenusį kautynes, ir po jaučiantį PTSD, ypatingą nerimo formą, kurią sukelia garsai ir vaizdai.

Galime daugumą tų baimių priežasčių atspėti per evoliucijos prizmę, netgi ir tas, kurios neatrodo tokios akivaizdžios, ar tas, kurias patiriame sąlyginai saugiose aplinkose, pvz., ofise: prašydami pakelti atlyginimą, turėdami kam nors paskambinti telefonu ar priversti prieštarauti savo viršininkui. Visiems atvejams užtenka tiesiog prisiminti savo pirmykščius protėvius, kurių gyvenimas buvo konstruojamas pagal dominuojančią hierarchiją. Žinoti savo poziciją toje hierarchijoje ir jos laikytis buvo saugu, juoba kad saugumas reiškė išgyvenimą, o tai yra pats galingiausias instinktas. Todėl daryti kažką tokio, kas pažeidžia tą hierarchiją buvo ir yra labai rizikinga. Prašyti padidinti atlyginimą yra būtent tai. Kalbant pirmykščių žmonių leksikonu, Tu juk eisi pas dominuojantį bandos gyvulį (savo bosą) ir bandysi iš jo kažką gauti (daugiau pinigų). Evoliucijos istorija moko, kad dažniausiai tokiais atvejais vietoje dosnaus pasidalinimo, gausi per snukį. Tad kam rizikuoti, jei galutinis rezultatas ir taip aiškus?

Ta pati logika taikoma ir viešam kalbėjimui (dažnai laikomam labiausiai paplitusia fobija šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje). Atsistoti prieš didelę asmenų grupę, kuri Tave vertins, iškart juoku, replikomis ar supuvusiais pomidorais Tau pranešdami, kad nepataikei bei susimovei, gali būti prilyginama tam jausmui, kurį jaučia gyvulys, palikęs savo saugią aplinką ir patekęs į nepažįstamą aplinką, kurioje tampi pažeidžiamas ir atviras užpuolimui. Intuityviai mes jau gimstame bijodami stovėti veidu į daugelį žmonių, nes evoliucine prasme tai reiškia, kad mus kažkas medžioja. Todėl kalbantis prieš auditoriją žmogus ir jaučiasi, būtent – „medžiojamas“.

Tačiau absoliuti dauguma baimių neturi jokios konkrečios priežasties ir mokslininkai jas vadina „alogiškomis baimėmis“. Žmonės bijos skristi lėktuvu, nors niekada nėra patyrę aviakatastrofos (sakai, kiti žuvo baisioje aviakatastrofoje? Tačiau dar daugiau žmonių žuvo baisiose autokatastrofose, o Tu juk dėl to nebijai „fūros“?). Žmonės bijo šokti šokį, nors niekada nebuvo primušti už tai, kad, pvz., šoko blogai. Daugelis žmonių bijo gyvačių ir vorų, nors niekada jų niekas neįgėlė, nekando ar ant jų nešnypštė.

Vadinasi, tai tik įsikalbėjimas. Netiesioginė patirtis. Iliuzija. „Užterštas failas“, jei taip jau nori. Svarbus, beje, „failas“. Jo net neįmanoma ištrinti medicinėmis priemonėmis. Tačiau, jei sutinki, kad visos baimės – tai ypatingai senovinė patirtis, nebūtinai turinti prasmę šiais laikais, ir jei sutinki, kad tai – tik įsikalbėjimas, tada žinok, kad visas baimes galima įveikti. Labai jau trims paprastais – tiesiog apgaunant save: