Ir Tu jau niekada nebebūsi vienas

Žmonėms patinka nekęsti televizijos. Priežasčių tokiai nuostatai – daugiau nei reikia. Išties geriau pagalvojus – televizija visada yra šiek tiek blogis. Ji mums bruka ne tik skausmą ir kraują, tuštybę ar daugiausiai bevertę ES fondų finansuojamą informaciją. Televizija iš mūsų atėmė ir daug gyvenimo malonumų. Nes iš pirmo žvilgsnio, televizijos žiūrėjimas šiais laikais yra žmones izoliuojantis procesas. Kadaise mes šnekučiuodavomės prie bendro vakarienės stalo, dabar mieliau akis laikyti įbedus į ekraną, užuot paskendus pašnekovo žvilgsnyje. Kadaise mes eidavome į kino teatrus visu būriu, žiūrėjome gerus filmus ir visi juokėmės kaip vienas. Dabar trys televizoriai statistiniuose namuose rodo skirtingas programas ir dažniausiai statistinės šeimos nariai žiūri jas atskirai. Kadaise mes eidavome pasivaikščioti po parką vakarais. Dabar nebegalime, nes tuo metu rodomos svarbios rungtynės. Televizija mus privertė gerti alų, ėsti bulvių traškučius, kvailėti ir storėti. Kadaise mes buvome dideli ir gražūs. Dabar likome sukumpę ir trumparegiai – ačiū televizijai.

Kad ir ką gero ta televizija berodytų! Juoba kad dauguma šviesių žmonių turi galimybes ir kruopščiai renkasi, ką žiūrėti per televizorių ar bet kurią kitą informacinės terpės platformą. Aš pažįstu daug asmenybių, kurie per visą sezoną žiūri tik vieną, kokį nors „prestižinį“ šou ar serialą ir nieko daugiau. Kiti žiūri tik sporto varžybas. Yra tokių, kurios žiūri tik laidas, kuriose dalyvauju aš. Kažkas, norėdamas smagiai pasijuokti, žiūri tik „24 valandas“, „KK2“ arba „Pagalbos skambutį“.

Tačiau tikrovė išlieka tokia pat gūdi – beveik visada jie tai daro vieni.

Paradoksalu, bet tame ir slypi visas televizijos grožis. Nes ar Jums niekada neiškilo klausimas, kodėl internetas vartojimo intensyvumu taip ir neįveikė televizijos, kaip kitų pramogų ar informacinės terpės formų – teatro, kino, radijo, laikraščio, žurnalo netgi telefono? Vidutinis Europos Sąjungos gyventojas prie televizoriaus vis tiek praleidžia 30 valandų per savaitę, o tai yra, beje, daugiau nei naršant internetą reikiamos informacijos paieškai, o ką jau bekalbėti apie radiją, laikraštį, kiną ar teatrą – jų vartojimo statistika palyginti su televizija atrodo tiesiog gailiai.

Ir norint būti aktyviu televizijos žiūrovu net nebūtina turėti televizoriaus. Europos Sąjungoje vyresni nei 30 metų žmonės vidutiniškai mato 80 procentų savo norimų televizijos laidų televizoriaus ekrane, tačiau jaunesni nei 30 metų tokį pat kiekį televizijos pamato net ne per savo televizoriaus ekraną. Jaunimas gali nebeturėti „laidų ir dėžės“, o turėti tik reikiamą platformą ir aplinką – tą pačią televiziją galima pažiūrėti pas draugus ar bare, o dažniausiai – planšetėje, telefone ar per kompiuterio ekraną. Žinoma, valdant turinį, atsirenkant norimas laidas, puikiai suvokiant, kad žiūrėti galima bet kur ir bet kada.

Ir televizija populiari ne dėl to, kad mums patinka banalios realybės šou dramos, kitų žmonių nelaimės ir avarijos. Juoba kad televizijos turinys per pastaruosius dvidešimt metų nė kiek nepagerėjo, tiesą sakant, netgi suprastėjo.

Tačiau televizija, kaip ir internetas mums visada dovanoja pačią brangiausią dovaną gyvenime – suvokimą, kad mes nesame vieni. Ekrane mes ne tik matome visą pasaulį ir gausybę žmonių – mes visada žinome, kad kažkas taip pat žiūri tai, ką žiūrime ir mes. Ir išgyvena tas pačias emocijas, kurias išgyveni Tu, ir su kuo bus galima aptarti tai, ką matei Tu (pabandykite kada aptarti su kuo nors straipsnį žurnale ar matytą spektaklį – ne visada juk pavyks tai padaryti). Joks leidinys tokios privilegijos ir tokio pojūčio Jums nesuteiks, o į Tavo telefono skambutį nebūtinai kas nors ir atsilieps.