Gyvenimas ne juodai baltas, bet jame vyrauja pusiau komunistinė, pusiau krikščioniška sakmė apie kvailus, baisius ir nedorus elito senjorus pomidorus. Ir dvasingus, kilnius pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Ir politinių stebuklų pasaka - graži, pūkuota, nusivylusiųjų baisingai mėgstama, gudručių ir šiaip naivuolių sukurta. Kokie didvyriai ir nesuprasti genijai gyvena opozicijos stovykloje. Ir kokie niekšai, kvailiai - valdžioje.
Bet štai susiduri kartais konkrečiai, iš arti su kokiu sėkmingu niekšu ir netikėtai pamatai - išsilavinęs, protingas. Dažnai netgi savotiškai įdomus, tiesiog sąmoningai netramdantis savo tamsių instinktų, kuriuos ir tu juk turi. O kartais šiame plokščio egoizmo pasaulėlyje besielgiantis netgi nuoširdžiai.
Ir kitais kartais susiduri su neteisingumo nuskriaustais ir atstumtaisiais, kurie sukuria savo darbu viską ir kurių niekas negirdi, kurie niekam nerūpi. Kuriuos reikia ginti nuo šių pasaulio plėšrūnų. Ir nustebęs pamatai, kokie jie buki, sukti ir primityvūs.
Ir pašiurpsti, kiek daug vergų, mylinčių savo grandines, pavydžių ir išduodančių. Ir kaip jiems patinka gero norintiems klykti "Jūs veržiatės prie lovio!". O po to, kai per minutę niekas nepasikeičia, šaukti "Ant kryžiaus jį!" O po to, kai tą galiausiai prikala, suklaupus jam melstis.
Milžiniškos rankos ir stebinčios akys dykumoje – vaizdinys apie kontroliuojamą erdvę, kurioje mažai kas lieka nepastebėta.
Pasisukiojęs keletą metų "opozicijos pasaulyje", sutikau ne tik nuoširdžių, negailinčių savęs, darbščių, niekada nepavargstančių, pasiaukojančių žmonių. Kartu nustebau, pamatęs iš arti ir durnių, pasipūtėlių, tuščių, save įsimylėjusių "autoritetų". Netikrų pranašų po ėriukų kailiais, parsiduodančių dėl savo palikuonių ir moters. Susireikšminusių vidutinybių, ambicijų ir banalybės po vėliavomis! Ir kiek čia radau paprastų žmonių numirusios vilties.
Globalizmo laikais mažai yra neužvaldytų, nestebimų ir nekontroliuojamų teritorijų. O ten, kur kaunamasi dėl valdžios, pinigų ir įtakos, kontroliuojama praktiškai viskas. Su opozicija kovojama ne tik iš išorės, bet nemažiau ir iš vidaus. Visose šalyse opozicijos stovyklos yra kiaurai valdžios ir specialiųjų tarnybų stebimos, sekamos ir pasiklausomos.
Viduje turi "pakabintų ant kompromato" ir infiltruotų įtakos agentų, kurie reikiamu momentu aktyvuojami. Tai nebūtinai lyderiai, bet visada įtakingi asmenys. Atpažinti juos nesunku – visada kelia nerealius tikslus, o nepavykus - sumaištį, destrukciją ir niekur nevedančias rietenas organizacijų viduje. Socialiniuose tinkluose vis atsiranda nauji ar sukasi seni priedangos portaliukai, kur neršia seni ar naujai iškepti "influenceriai".
Suburia ir kartu apšviečia, suregistruoja aktyviąją nepatenkintųjų dalį - tarnyboms juk reikia jus pažinti asmeniškai! Kartais net sukuria kokias nors butaforines "visuomenines organizacijas" ir net "judėjimus".
O kaip didvyriškai ir išradingai kaunasi dėl autoriteto ir lyderystės! Atkakliai ir nenuilstamai, kasdien kalba apie tai, ką žmonėms labai norisi girdėti, kas visiems skauda! Ir neišvengiamai tampa susijaudinusių feisbuko moteriškių garbinimo objektais.
Minios susiburia aplink įspūdingus simbolius, tačiau sutelkta energija dažnai išsisklaido nepasiekusi jokio tikslo.
Dažniausiai masiniu, taigi primityviu lygmeniu - pasekėjų skaičius čia įvertinimo ir atlygio kriterijus. O reikšmingais momentais jie staiga pakeičia nuomones, ima transliuoti netikėtas, rėksmingai keistas pažiūras su dar keistesniais argumentais. Arba stabdyti iniciatyvas, primygtinai siūlyti pragaištingus ir į pralaimėjimą vedančius sprendimus. Arba banaliai neria į krūmus.
Ir pagal tam tikslui iš anksto susikurtas įtakas sukuria nuomones, reikalingas prie vairo mintančioms grupuotėms. Pasielgia netikėtai, suburtas minias nepatenkintųjų nuveda į susipriešinimo ar abejingumo akligatvius, išsklaidydami visuomenės energiją ir neleisdami sutelkti politinės valios.
Taip yra visame pasaulyje. Galvojate, pas mus ne? Galvokit toliau arba tiesiog nusiimkit dangčius nuo akių ir apsidairykit. Pamatysit įdomių dalykų ir žmonių, dažnai gerai pažįstamų. Sėkmės moksle.
Viskas kuriama ant nuoširdžių žmonių lūkesčių sukeliamo primityvaus tikėjimo, kad galima "momentinė, staigi revoliucija". Revoliucijų nebebus, žmonės, nes nebėra kam jų daryti. Beveik niekas tikrų permainų juk nenori ir nelaukia, nes argi tam kas teiksis paaukoti bent centą ar valandą darbo? Mes geriau žiūrėsim su bokalais teliką ir sakysim, kad jūs ne taip darot, kaip reikia, ar ne?
Ar tai reiškia, kad viskas baigta? Toli gražu ne. Tiesiog reikia atsikratyti pagaliau tų idiotiškų iliuzijų ir dūmų. Priimti pasaulį, savo valstybę, žmones ir save pačius tokius, kokie esam. Žaisti su tokiomis kortomis, kokias gyvenimas mums išdalino. Ir nesitikėti stebuklo, čia ne vaikystės pasaka. Viskas dar galima. Tiesiog supraskim, kad valstybės pokyčiai yra viso gyvenimo darbas, o ne momentinis atsitikimas. O didžiausia bėda ne ta, kad nėra žmonių, kurie pradeda. Didžiausia nelaimė ta, kad tais, kurie tikrai nori pradėti, niekas nebetiki.
Minia juda kartu, bet centras lieka tuščias – tokia ir valstybės kaita be bendro tikėjimo pradedančiaisiais.Gilinkis
Įtraukta į narystęKas programuoja tavo mintis?
Ar esi tikras, kad tavo mintys yra iš tiesų tavo? Ar sprendimai, kuriuos priimi kasdien, yra tavo laisva valia, ar kažkas jau seniai juos suprogramavo? Šis seminaras kviečia pasinerti į istorijos ir dabarties simbiozę,…
Algimantas Rusteika – nepriklausomas geopolitikos analitikas ir komentatorius, daugiau nei du dešimtmečius stebintis tarptautinės politikos dinamiką. Jis analizuoja globalius procesus per Lietuvos ir regiono perspektyvą, padedamas skaitytojams suprasti sudėtingą pasaulinės politikos audinį.
Komentarų (0)
Komentarų dar nėra. Būk pirmas!
Komentuoti gali tik prisijungę vartotojai. Registruokis — ir galėsi pasidalinti savo mintimis apie šį straipsnį.
Registruotis