Didieji bankrotai: „BCCI” bankas

Tarptautinio banko “Bank of Commerce and Credit International” (BCCI) bankrotas 1991 metais Vakarų spaudoje ilgai buvo vadinamas “amžiaus finansiniu skandalu”, tačiau mums, lietuviams prieš keliolika metų teko ir savo šalyje išvysti bei pajusti net keletą analogiškų finansinių institucijų griūčių, daugeliu aspektų primenančių pačią BCCI avantiūrą. BCCI machinacijos įkvėpė netgi Holivudą – šiųmetinis filmas „The International“ pasakoja istoriją apie bebaimius teisėtvarkos pareigūnus, besiduodančius po visą pasaulį narpliojant piktadarių banko, pavadinto „The International Bank of Business and Credit” machinacijas. Filmas ir sukurtas tikros istorijos pagrindu, tik kertinis tos istorijos pavadinimas – BCCI.

Tai buvo trumpai gyvavęs bankas, sužibęs lyg kometa, tačiau pažadinęs geresnio gyvenimo viltį milijonams Trečiojo pasaulio gyventojų, kuriems BCCI buvo „bankas-Robinas Hudas“, besirūpinantis vargingų šalių vystymu. Banko įkūrėjas Agha Hasanas Abedi buvo poetas ir filosofas, savo mistinę pasaulėžiūrą perkėlęs net ir į tokią nuobodžią veiklą, kaip finansai. Ir jo mistika sukėlė tokius skandalus, kaip „Irangeitas“ ar JAV invazija į Panamą. BCCI bankas tvarkė Pablo Escobaro ir Manuelio Noriegos, Saddamo Husseino ir Palestinos teroristo Abu Nidalo sąskaitas, per jas išplovęs milijardus nešvarių pinigų.

1972 metais įkurtas keliuose tvankiuose kambarėliuose Abu Dabyje, BCCI per keletą metų pavirto į milžinišką finansinę struktūrą su 16 tūkstančių darbuotojų ir 400 biurų 72 pasaulio šalyse. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje BCCI tapo septinta pasaulyje banko paslaugų grupė, veikusi visame pasaulyje. Iš pirmo žvilgsnio tai buvo garbinga institucija – tikra Trečiojo pasaulio svajonė, dirbusi labiau su vargšais, nei su turtingaisiais europiečiais ar amerikiečiais. Tačiau net ir savo šlovės viršūnėje BCCI buvo apgaubtas paslapties šydo, kurį pakėlus paaiškėjo, kad ne viskas buvo taip gražu, kaip atrodė.

Musulmonų bankininkas

BCCI įkūrėjas Agha Hasanas Abedi (1922-1995) gimė neturtingoje šeimoje musulmoniškoje Indijos provincijoje. Jo tėvas tarnavo vietinio radžos dvare, kuriame kartais apsilankantis Abedi, matydamas nesuskaičiuojamus valdovo turtus ir bukaprotišką jų švaistymą favoritams, jau paauglystėje suvokė, kad norint tapti turtingu, būtina tapti reikalingu tam, kas yra turtingas. Po Indijos padalijimo emigravęs į Pakistaną, Abedi, matydamas Britanijos kolonijinių įstatymų griūtį ir stebėdamas naujos valstybės, suvokė antrą pagrindinę gyvenimo taisyklę – visi įstatymai gali būti keičiami, o nepakeičiamus apeiti nesunku, jei esi artimas valdantiesiems. Šios dvi jaunatviškos išvados ir tapo jo pasaulėžiūros pagrindu.

Baigęs anglų literatūros, filosofijos ir teisės studijas Lahorės universitete, 1946 metais Abedi įsidarbino didžiausiame Pakistano „Habib“ banke. Ten jis suprato, kad svarbiausia bankininkystėje – geri ryšiai. Būdamas labai charizmatiška asmenybė, fanatiškai darbštus Abedi greitai darė karjerą. Vienam iš banko klientų – tuomet galingiausiai politinei šalies šeimai Saigolams, Abedi padarė tokį įspūdį, jog šeima paprašė „paskolinti“ Abedi konsultacijoms valdant didžiausią Pakistano tekstilės kompaniją, ir netrukus Abedi įkalbėjo Saigolus įkurti savo banką – „United Bank“, kurio direktoriumi 1959 metais pats ir tapo. Po kelių metų „United Bank“ tapo antru pagal dydį Pakistano banku.

Abedi ambicijos visada siekė toliau, nei vien Pakistanas. Jis atidarė banko filialą šalimais Abu Dabio emyrate tvarkyti ten dirbančių pakistaniečių sąskaitų, ir nujautė ten netrukus prasidėsiantį naftos bumą. 1966 metais Abu Dabio šeichu tapęs Zayedas bin Sultan al Nahyan 1971 metais suvienijo visus tenykščius feodus į Jungtinius Arabų Emyratus, ir abu pagrindiniai Pakistano bankai ėmė varžytis dėl naujojo šeicho palankumo, nes pasirodantys naftos pinigai žadėjo neregėtą pelną juos tvarkančioms finansinėms institucijoms. Atvykęs pirmojo oficialaus vizito į Pakistaną šeichas apsistojo vyriausybės svečių rūmuose, ir pas jį audiencijos atvykę konkuruojantys bankininkai turėjo apsišarvuoti kantrybe belaukiant, kol šeichas išsimiegos ir teiksis juos priimti. Laukti teko ilgai, ir „Habib“ banko vadovas, pritrūkęs kantrybės, išvažiavo. Kai šeichas galų gale pabudo ir liepė pakviesti bankininkus, jo nuolankiai laukė tik vienas Abedi. Taip prasidėjo ilgametė ir tragiška jų draugystė.

Pats JAE įkūrėjas šeichas Zayedas buvo visiškai beraštis beduinas, per vieną perversmo naktį tapęs didžiausių pasaulio turtų paveldėtoju. Tuometiniai emyrai tada nelabai suvokė, kaip surėdytas pasaulis už jų valdomų dykumų, tačiau šalia buvo Abedi. Jis tai žinojo, kad arabų šeichai neturi daug šansų išgyventi grobuoniškame Vakarų pasaulyje, juoba kad tie ir išvis nelabai išmanė, ką veikti su siurbamais iš žemės pinigais. Kaip ir kiekvienas doras beduinas, pats šeichas Zayedas niekada nešvaistė pinigų savo reikmėms, tačiau neįtikėtinai dosniai juos leido leisti savo pavaldiniams, pasirašydamas „čekius“ šimtams tūkstančių dolerių net ant tualetinio popieriaus lapelių. Žmogui, uždirbančiam iš pradžių 750 milijonų, o po kelerių metų – ir 10 milijardų dolerių per metus, skaičiai nekėlė jokių emocijų. Apie jo svitos išlaidumą sklido legendos (per dvi savaites vizito į Ispaniją metu šeicho svita išleido 20 milijonų dolerių, nors savo reikmėms šeichas skyrė vos 400 dolerių, už kuriuos nusipirko du jam patikusius šuniukus, ir visą gyvenimą didžiavosi tuo, kad nusiderėjo jų kainą nuo tūkstančio dolerių…), tačiau Abedi tokiam šeicho artimųjų išlaidavimui nesipriešino. Tapęs šeicho turtų vadybininku, Abedi puikiai suvokė, kad beraščiam valdovui iš tiesų nėra jokio skirtumo, kaip tie pinigai tvarkomi, ir svarbiausia – neprarasti jo pasitikėjimo. Todėl jis visada dosniai apdovanodavo visus karališkųjų šeimų narius ar apmokėdavo jų pramogas ir medžiokles. Dažnas net nesuprasdavo, už ką jam yra mokama, tačiau visada žinojo, kad tai daro Abedi.

BCCI gimimas

Pakistane po eilinio perversmo nacionalizavus visus šalies privačius bankus, Abedi išvyko į JAE, jau turėdamas planų įkurti savo banką ir tarnauti islamui, susiduriančiam su grobuoniškomis Vakarų finansinėmis struktūromis. Jis paprašė šeicho Zayedo paskolinti jam du su puse milijono dolerių įstatiniam kapitalui, ką lengvai ir gavo. Siekdamas ir prestižinio partnerio iš Vakarų, Abedi sutarė ir su „Bank of America“, tuo metu agresyviausiu Amerikos banku, veikusiu Irane ir Pakistane. Amerikiečiams sandoris su Abedi reiškė bilietą į arabų naftos rinką, o Abedi savo ruožtu įgijo ir leidimą veikti Vakaruose. „Bank of America“ oficialiai įsigijo 30 procentų Abedi steigiamo banko, ir 1972 metų rugsėjo 21 dieną keliuose Abu Dabyje išnuomotose kambarėliuose pradėjo veikti „Bank of Commerce and Credit International“ – BCCI.

Dabar Abedi turėjo savo banką ir šiek tiek pinigų. Trūko tik klientų. Tam, kad jų būtų pritraukta, Abedi pradėjo skelbti, kad pagrindiniai pasaulio arabai yra jo klientai, nors tai nebuvo visiškai tiesa. Po kelerių metų paskelbtame banko akcininkų sąraše išties figūravo kelios dešimtys garsių arabų pavardės, tačiau tos akcijoms jiems buvo tiesiog padovanotos. Taip BCCI netruko pasidaryti aktyvus žaidėjas kovoje dėl naftos dolerių, į kuriuos gviešėsi pagrindiniai pasaulio bankai. Plūstelėjęs pelno srautas atnešė į Vakarų Europą ir naujai iškeptus arabų turtuolius, kurie pradėjo pirkti namus ir prabangius automobilius, leisti vaikus į prestižines mokyklas ir švaistyti pinigus kazino. BCCI tapo pagrindiniu jų pagalbininku. Oficialiai Abedi visada skelbė, kad BCCI buvo tarpininkas tarp naftą eksportuojančių šalių ir technologiškai išsivysčiusio pasaulio, tiltas į kitas besivystančias šalis. Tai skambėjo tauriai ir buvo nuolat pabrėžiama per visą keliolikos metų banko istoriją, todėl bankas buvo nuoširdžiai laukiamas visose Trečiojo pasaulio šalyse, juoba kad Abedi niekada negailėjo pinigų labdarai ir plėtros projektams finansuoti. Kelerius pirmuosius veiklos metus BCCI augo dvigubai ir trigubai kasmet. Tokį spartų BCCI augimą sąlygojo siekis didinti kompanijos turtą, o ne pelną. Didelių pirminių savo plėtros išlaidų BCCI tiesiog neturėjo kuo padengti, ir sėkmingos veiklos pagrindas buvo tiesiog kompanijos augimas.

Skirtingai nuo tradicinių pasaulio bakų, BCCI turėjo neįprastą ir sudėtingą struktūrą, vėliau lyginamą su voratinkliu, sudarytu iš begalės holdingo kompanijų, padalinių, biurų ir „paralelinių bankų“. Voratinklio centre tūnojo pats Abedi, kuriam tiesiogiai atskaitingi buvo 250 banko direktorių ir biurų vadovų, kurių paskyrimai buvo daromi favoritizmo ir asmeninių kontaktų pagrindu (Abedi visada skatino savo tautiečių iš Pakistano karjerą pasaulio bankininkystės rinkoje, ir 80 procentų BCCI vadovų buvo pakistaniečiai). Skirtingai nuo tradicinių korporacinių bankų struktūrų Abedi sukūrė sudėtingą buhalterijos, raštvedybos ir audito sistemą, kuri tarnavo vienam tikslui – išvengti įvairių valstybių apribojimų kapitalo judėjimui. Pats Abedi apie įstatymus taip kalbėjo: “vieninteliai nekintami įstatymai yra gamtos dėsniai. Viskas kita yra reliatyvu.“ BCCI pati turėjo savo žvalgybos tarnybą, protokolo departamentą (užsiimantį klientų pramogomis ir valstybės tarnautojų papirkinėjimu), savo diplomatus ir logistikos kompanijos bei prekybos namus.

Abedi uoliai skatinama nuomonė, kad BCCI įkūrė ir palaiko turtingi arabų šeichai, daug prisidėjo prie sėkmingos ir sparčios banko plėtros. Tikrovėje tai buvo elementari „Ponzi“ schema, pagal kurią savo klientų indėlius bankas naudojo veiklos išlaidoms padengti, užuot juos investavęs. Iš tiesų niekada neturėdamas skelbiamo kapitalo, BCCI apsimetė, kad jis buvo ir naudojo akcininkų reputaciją šiam įsitikinimui palaikyti, taip viliodami naujus indėlius į banką. Tam reikėjo klastoto buhalterines knygas, ir popieriuje skelbiamą pelną sukelti iš indėlių. Tuos indėlius savo ruožtu finansavo kiti indėliai, kurių reikėjo vis daugiau ir didesnių, norint išlaikyti augimo tempą. Auganti popieriuje pinigų masė padėjo gauti kreditus ir indėlius iš kitų pasaulio bankų. Klastoti buhalterines knygas padėjo minėtoji sudėtinga struktūrą, holdingo kompanijos Liuksemburge bei Kaimanų salose, ir be perstojo stumdant pinigų mases iš vieno filialo į kitą, slepiant tikrąją banko padėtį, taip pat pasinaudojant politine įtaka ir papirkinėjant auditorius bei valstybės pareigūnus. Vienas didžiausių musulmoniško bankininkystės triukų buvo „Hundi“ principo įdiegimas Vakarų pasaulyje: banko filialas vienoje šalyje galėjo priimti pinigus iš kliento vietine valiuta ir atiduoti tokią pat sumą kita valiuta kitoje šalyje. Per BCCI filialus buvo pervesta milijardai dolerių, ir šimtai klientų išvengė užsienio valiutos keitimo ar išvežimo taisyklių, sudarydavusių keblumų darantiems verslą su tokiomis šalimis, kaip Nigerija arba plaunantiems nešvarius pinigus.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje BCCI tapo didžiausiu užsienio banku Afrikos žemyne, kur primityvi bankų sistema leido klestėti kyšininkavimui, ko BCCI niekada nesibodėjo sėkmingai įveikiant konkurentus. BCCI taip pat tapo pirmuoju užsienio banku, atidariusiu savo filialus komunistinėje Kinijoje. „BCCI ne vien bankas, BCCI – tai aistra“, – mėgdavo kartoti Abedi, pateisindamas nuostatą nebijoti taisyklių ir naudoti visas įmanomas priemones, siekiant įsigalėti rinkoje. Jis reikalavo vieno – lojalumo, pats būdamas lojaliu visiems klientams ir visada surasdamas pinigų, kai jų prisireikdavo. Skatindamas didelius pavaldinių atlyginimus ir asmeninę iniciatyvą Abedi sakydavo, kad „bankininkas, kuris nepraturtėjo pats, nepraturtina ir savo banko“. „Jo akyse vienu metu švietė ir Dievas, ir velnias“, – taip jo požiūrį po BCCI griūties apibūdino vienas iš jo pavaduotojų.

Banko žlugimas

Tokia neįprasta bankininkystės praktika ir klestinti korupcija apie 1976 metus išgąsdino Abedi partnerius amerikiečius, pradėjusius vengti dalyvavimo banko plėtroje. Aštuntajame dešimtmetyje spartus ir paslaptingas BCCI augimas sukėlė kai kurių finansinių institucijų susidomėjimą bei įtarimą. Po truputį į paviršių pradėjo kilti dideli BCCI nuostoliai dėl negrąžinamų paskolų ir nešvari buhalterija.

1983 metais Abedi ištiko širdies smūgis ir nuo to laiko jis buvo prikaustytas prie invalido vežimėlio. Infarktas pažeidė ir jo balso stygas, nuo tol Abedi sunkiai kalbėjo, tad liko nebylus viso skandalo, kuris buvo beprasidedąs dėl jo kūrinio, liudininku.

Amerikiečiai buvo pirmieji, ėmęsi atidžiau įvertinti BCCI veiklą. 1980 metais Panamoje atidarytas banko filialas jau ilgus metus pumpavo iš JAV gaunamus pinigus už prekybą narkotikais ir tvarkė Kolumbijos kartelių bei Manuelio Noriegos asmenines sąskaitas. 1988 metų rudenį Amerikos Muitinė paskelbė pirmuosius įtarimus, kad BCCI filialas Panamoje su M.Noriegos pritarimu plauna Kolumbijos narkotikų kartelių pinigus. Apie keturiasdešimt banko darbuotojų buvo sulaikyti, ir Anglijos Muitinė taip pat atliko kratą Londono būstinėje. Paaiškėjo, kad 1983 metais įsigytas bankas Kolumbijoje su filialais Medeline bei Kali miestuose – pasauliniuose prekybos kokainu centruose gaudavo pinigus iš banko filialų JAV, kur juos sėkmingai legalizuodavo. Daugelis banko darbuotojų Panamoje vėliau paliudijo, kad į jų filialus maišais buvo gabenami tokie grynųjų pinigų kiekiai, kad maišai su jais mėtėsi tiesiog biurų koridoriuose, nes jiems suskaičiuoti užtrukdavo keletą dienų.

Amerikiečių duomenimis, BCCI paversdavo už narkotikus gaunamus pinigus į vertybinius popierius ir padėdavo į JAV filialuose esančias sąskaitas. Tada pinigai iškeliaudavo į banko filialus kituose šalyse, ir tai įgalindavo narkotikų prekeivius juos ramiai pasiimti. Tokią schemą iš esmės buvo sunku įrodyti, ir tik po dviejų metų trukusio tyrimo Vašingtone, Majamyje ir Tampoje, vieno garsiausių JAV prokurorų Roberto Moganthau pastangas apvainikavo sėkmė. 1990 metais buvo įrodytas konkretus 32 milijonų dolerių išplovimo atvejis, iškelti kaltinimai dėl papildomų 3 milijardų dolerių už narkotikus gautų pinigų plovimo, ir devyni BCCI vadovai Amerikoje stojo prieš teismą.

Amerikiečiai paėmė iš banko devynis tūkstančius dėžių dokumentų, kuriuose surado gijas vedančias į visus „įmanomus žmogaus sukurtus nusikaltimus“, tokius, kaip terorizmas, ginklų prekyba, branduolinių technologijų pardavimas (ne be BCCI pastangų Pakistanas sukūrė savo atominį ginklą), prostitucija, nelegali imigracija ir prekyba narkotikais. Nepaisant to, kad BCCI padėjo ir Centrinei žvalgybos agentūrai finansuoti Nikaragvos „kontras“ ar parduodant Iranui ginklus, tuo pačiu, JAV prokurorų duomenimis, vien Amerikoje BCCI turėjo tris tūkstančius klientų, kurie buvo ieškomi kaip nusikaltėliai, ir „kiekvieno jų istorija buvo įspūdinga“.

Atrodė, kad po skandalo JAV kitos šalys irgi turėjo susizgribti, tačiau BCCI ir toliau tęsė savo veiklą. Tačiau nuostolių dėl kitokio pobūdžio finansinių machinacijų jau nebebuvo įmanoma nuslėpti. Negrąžinamos paskolos arabų klientams kėlė Europos finansinių priežiūros institucijų įtarimą, ir netrukus buvo pradėta reikalauti iš BCCI parodyti tikrąją finansinę padėtį. Skubiai reikėjo kapitalo, ir 1988 metais BCCI vadovai kreipėsi į JAE emyrą šeichą Zayedą prašydami paskolos. Tačiau šeichas tenorėjo kalbėti tik su savo draugu Abedi. Paralyžuotas Abedi buvo atgabentas iš Londono į JAE, kur BCCI įkūrėjas vos apversdamas liežuvį paprašė Zayedo paskolos bankui gelbėti. Jam šeichas negalėjo atsakyti. Blogoms paskoloms nurašyti emyras pervedė 2 milijardus dolerių, perimdamas ir banko kontrolę. Tačiau jau buvo per vėlu. Paties Zayedo įsakymu atliktas vidinis BCCI auditas parodė, kad nuo pat 1977 metų bankas dirbo nuostolingai, išdalinęs milijardus neaiškių paskolų, kurių atgauti beveik nebuvo jokių galimybių. Paskutinį smūgį sudavė ir naujienos apie vieno garbingiausių klientų – Gokalų brolių kompanijos, kadaise buvusios didžiausia laivybos kompanija pasaulyje bankrotą, nusinešant viltis atgauti iš jų beveik pusantro milijardo dolerių paskolą.

1991 metų pradžioje spaudžiant amerikiečiams, Anglijos Bankas pradėjo tyrimą dėl BCCI veiklos pažeidimų, apie kuriuos pranešė vienas iš aukštų BCCI pareigūnų, sutikusių bendradarbiauti su teisėsauga. Tų pačių metų viduryje viskas buvo aišku, ir 1991 metų liepos 29 dieną Anglijos bankas sustabdė BCCI veiklos licenciją. Netrukus tokiu pavyzdžiu pasekė ir kitos šalys.

Anglijos banko tyrimas parodė atskleidė daugiau bėdų, nei vien paprastas pinigų plovimas. Vienas iš labiausiai sukrėtusių atradimų buvo tas, kad BCCI banko viduje rastas dar vienas neoficialus bankas, BCCI vardu išskolinęs nedidelei arabų grupelei 800 milijonų dolerių, dėl kurių kreditoriams net nereikėjo pasirašyti jokių popierių, ir klausimas dėl jų galimybės kreditą grąžinti nebuvo net keliamas. Praėjus dešimčiai dienų po banko uždarymo, visos kitos šalys pranešė atradusios tą pačią schemą „bankas banke“, paremtą ta pačia struktūra. Paaiškėjo, kad visi BCCI indėliai, daugiausia iš Azijos smulkiųjų verslų buvo išsiurbiami arabams ir mėtomi po visą pasaulį. Dauguma kreditų atiduota klientams, kuriais niekas nei domėjosi, nei iš kurių tikėjosi tuos kreditus atgauti. Pavyzdžiui, vienam jų, Saudo Arabijos piliečiui Ghaithui Pharaonui buvo suteikta kreditas, 100 milijonų dolerių viršijantis bankam leidžiamą ribą skolinti privačiam asmeniui. Tačiau tai buvo bent jau tikras žmogus. 150 miljonų dolerių kreditas buvo išduotas 1989 metų pabaigoje kažkokiam A.R.Khalilui, kurio nei parašo, nei sąskaitos, nei kontakto net nebuvo rasta. Paaiškėjo, kad nuo 1987 metų niekas iš BCCI darbuotojų su minėtuoju A.R.Khalilu išvis net nebuvo su juo kalbėjęs. Taip dėl tokių machinacijų kažkur išnyko 13 milijardų BCCI akcininkų dolerių (pats šeichas Zayedas dėl BCCI avantiūrų prarado penkis milijardus).

Pats banko įkūrėjas Abedi išvyko į Pakistaną, kuris atsisakė jį išduoti tiek JAV, tiek Didžiajai Britainijai. Kas jis buvo? Islamo pasaulyje ir Azijoje Abedi buvo didvyris, įrodęs, kad arabai per kelerius metus gali sukurti milžinišką finansinę instituciją ir kaip lygūs su lygiais dalyvauti pasauliniuose versluose. Nors dėl BCCI bankrutavo begalės smulkiųjų azijiečių ir arabų verslų, tačiau Abedi vis tiek nusipelnė tenykščių žmonių pagarbos dėl gebėjimo apie pirštą apsukti daugelį europiečių ir amerikiečių. Pats Abedi, taikiai miręs 1995 metais apsuptas šeimos, visada žinojo – pagrindiniai gero verslo mechanizmai – turto auginimas ir tikėjimas. Svarbiausia, kad klientai tikėtų ir neišsibėgiotų, ir būtų iš ko finansuoti jų reikmes. Bet kokia kaina. Visa kita – tik detalės.