Ar košerinis alkoholis – geriau?

Kaip patys pastebite, Lietuvoje tampa vis kažkaip madingiau ir madingiau ant stalo statyti košerinio vyno ar košerinės degtinės butelius. Kaip paprastai – svečiams pavaišinti. Kaip paprastai – gavus tos gėrimus lauktuvių iš Izraelio. Kaip paprastai – gana nebrangiai įsigijus jų ir Lietuvoje.

Taigi, kas tas košerinis alkoholis?

„Gerk vyną savąjai širdžiai pradžiuginti“ – kadaise mokė žydus karalius Saliamonas. Iki to vakaro, per kurį Jėzus su savo šalininkais kilnojo Gralio taurę, Izraelio žemėje alkoholio vartojimo istorija siekė jau tris tūkstančius metų. Ir kas iš to išėjo?

Pas lietuvius ir musulmonus viskas paprasta – alkoholiui NEEEE!!! Pas pravoslavus – taip pat – ne Niutono binomas: gerti galima, o tie, kas atsižada vyno, rizikuoja būti apšaukti donatistų erezija. Apie tai, kaip ateistams ir pagonims kilnoti taureles net ir kalbėti neverta. O štai pas judėjus – vienos problemos! Gerti jiems tarsi ir nedraudžiama, tačiau ne viską, kas tik po ranka papuola, o tik košerinius gėrimus.

“Košerinis”, kaip ir pats žinai, reiškia “švarus”. Kitais žodžiais, bet koks košerinis daiktas – valgis, gėrimas, apranga – tai daiktas, pagamintas laikantis griežtų Toros (žydiškos Biblijos, Lietuvoje vadinamos Senuoju Testamentu) nurodymų ir reikalavimų. Pavyzdžiui, Tavo mėgiamas karbonadas su sūriu – nekošerinis patiekalas, nes pažeidžia Toros priesaką “nevirsi ėriuko mėsos jo motinos piene” ir t.t.

Košerinių gėrimų ir maisto mada paplūdo po pasaulį iš Niujorko – kartu su jidiš kalbos žodeliais, sutinkamais ir Tavo paties leksikone (“nu, jo”, “štiš”, “bachūras”, “nachaliavu”, šucheris” , “šacher-macher” ir pan. – yra šiame portale visas tekstas apie jidiš kalbos įtaką lietuvių kalbai) ir žydiška pasaulėžiūra, plačiai taikoma sėkmingam versle ir gyvenime. Nes, savaime suprantama, tai, kas madinga Niujorke – madinga ir visame pasaulyje, ir štai net ir Lietuvoje imi į rankas taurę, kurioje esančiam skysčiui gerti ne Tau, kaip gojui, suteikė leidimą išmintingiausi pasaulio rabinai. Tačiau Tau, nepriklausančiam Abraomo palikuonių genčiai ir nė kiek nelaukiančiam Mesijo atėjimo, šioje temoje įdomus tik vienas aspektas – ar košerinis yra skanesnis už įprastą, ar atvirkščiai? Ką gi, pasiaiškinkim.

Vynas

Tam, kad vynas būtų košerinis, būtina, kad jo gamybos procese prie jo nesiliestų nežydai. Izraelyje šį nurodymą lengvą vykdyti, tačiau beveik neįmanoma visame likusiame pasaulyje. Tačiau tokiems atvejams egzistuoja bent jau minimalus reikalavimas – kad tokio vyno gamyboje dalyvaujantys žydai sektų Toros nurodymais. Pvz., vienas iš tų nurodymų prisako septynmetį žemės eksploatavimo ciklą – pagal jį, kiekvienerius septynerius metus žemei reikia duoti metus pailsėti. Rugių ir bulvių atžvilgiu toks nurodymas atitinka agronomijos kanonus, tačiau vynuogės yra visai kitokia agrokultūra, nei bulvės ar rugiai. Vynuogės auga ir veši be pertraukos šimtus metų, ir Toros nurodymai jų visai negraudina. Išeitį iš šio paradokso žydai rado su aškenazietišku sumanumu: septintaisiais savo eksploatavimo metais Izraelio vynuogynai yra perduodami kultivuoti arabams, kurie surenka derlių ir saugo jį iki kitų metų. Vyndariui žydui belieka tik surinkti vynuoges iš tų vynuogyno dalių, kurios nepatenka į “lemtingą” septynerių metų apribojimų matricą.

Kuo košerinis vynas gali pradžiuginti vartotojo širdį? Net pats vargingiausias ateistas ir pagonis sutiks su tuo, kad griežti kontrolės reikalavimai auginant vynuoges ir sterili technologinių gamybos priemonių švara eina kokybei tik į naudą. Tačiau būtina beširdiškai konstatuoti, kad pagrindinis izraelietiškų vyndarių produktas – ekonominės klasės “širpotrebas”, malšinantis tik troškulį ir smalsumą, tačiau jokiu būdu ne aistrą grožiui… Pigu ir pernelyg saldu, ane?

Viskis

Tradiciškai košerinio viskio nebūna, nes, kaip paprastai, viskis yra brandinamas senose statinėse nuo chereso ir portveino – o tai yra visiškai nekošeriniai gėrimai. Kas savo ruožtu reiškia, kad visas ten subrandintas gėrimas yra tinka tik gojams gerti. Net ir viskio gamyboje įprasti daugkartinio naudojimo ąsočiai ir samčiai sukelia natūralų drebulį kiekvienam apipjaustytajam. Tačiau tikro tikėjimo išpažinėjams kompanija “Glenrothes” išleidusi vieno salyklo viskį “Alba Reserve”. Laikomas ir brandintas jis buvo naujose statinėse, išpilstytas atskiroje technologinėje linijoje ir viskas buvo padaryta taip čiki-piki, kad net Londono rabinai nerado, prie ko prikibti. Net ir gojams jis patinka, internete galima rasti daug banalių šabloniškų jo skonio apibūdinimų, tipo, turi “šviežių gėlių aromatą”, “juntami slyvos, vanilės ir ąžuolo tonai” – vis tai, kas rašoma tokiais atvejais. Tačiau rimti vyrai žino – toks viskis iš principo yra retas dalykas.

Beje, buvo bandyta gaminti ir “Johnnie Walker” košerinį viskį, tačiau tą “švarumo” licenciją Izraelio rabinatas atėmė – išmintingi vyrai į tokius dalykus, kaip Toros nurodymų laikymasis žiūri kur kas rimčiau, nei abejingieji Škotijos daryklų darbininkai.