Apie tikėjimą iš esmės (XV): ar Lietuvoje yra bent viena tikra ragana?

Ar nepastebėjai, mano drauge, kiek daug žmonių šalia mūsų yra pasivadinę raganoms, raganiais, burtininkais ar kitokio plauko pagoniškais žiniuoniais? Tai savaime dar nėra blogas ar smerktinas reiškinys, juoba kad daugelis taip pasivadinusiųjų išties siekia padaryt kažką gero kitiems žmonėms ir Lietuvai. Klasikine prasme, būti ragana reiškia turėti ypatingų galių – tokių žmonių visada buvo, visada jų ir bus, nepriklausomai nuo to, kaip jie vadinosi ar vadinsis. Pats matai, kaip visuomenė tas „raganas“ myli (nors nelabai suvokdami, už ką), jų kliedesius, vadinamus pranašystėmis skaito (tuoj pat ir užmiršdami), jų melą toleruoja (t.y., ir vėl skaito, nežinodami, kam to jiems reikia). Gal net ir Tu pats, nusidėdamas Tikėjimui, slapta pas jas apsilankai, paniekindamas Tikėjimą dalyvauji jų pagoniškuose ritualuose ar išduodamas Tikėjimą garbini ir vartoji pagoniškas relikvijas? Nieko baisaus – mums suprantamas Tavo žmogiškos natūros silpnumas ir noras bet kokiais ezoteriniais būdais savo problemas spręsti. Bėda šiais laikais yra tik viena – ar tos taip vadinamosios raganos išties yra tokios, kokiomis sakosi esą? Kaip, tiesą sakant, jos pačios sužinojo, kad yra raganos – juk turėtų būti kažkokie kriterijai ar požymiai būnant bet kuo, ar ne? Ar tik nėra jos banalios apsišaukėlės, lengva ranka sau „raganos“ etiketę užsiklijuojančios – kodėl ne? Žmonės nūnai tamsūs, linkę į misticizmą ir telefoniniams sukčiams pinigus dalinti. Todėl kitą kartą susidurdamas su tais subjektais, save raganomis ar raganiais vadinančius, pritaikyk jiems lengvą testą ir greitai sužinosi, ar tikrai jie tokie – tai labai paprasta patikrinti.

Metodiką, kaip nustatyti, kas yra ragana, sukūrė patys dvasininkai. Tačiau neskubėk pasiduoti masinei psichozei, tikinančiai, kad Bažnyčia tas raganas tik naikino. Ne visai taip – iki pat XIV amžiaus Bažnyčia buvo įsitikinusi, kad raganos išvis net neegzistuoja ir yra tiesiog neišsilavinusių žmonių vaizduotės padarinys, beje, vedantis prie savavališko ir barbariško susidorojimo su visuomenės atstumtaisiais, pavyzdžiui, albinosais. Netgi nepersekiodama žmonių, pasivadinančių raganomis, viduramžių Bažnyčia smerkė tik patį manymą, kad žmogus gali turėti antgamtiškų galių, laikydama tokią idėją prasčiokų fantazijomis arba pagonišku prietaru, su kuriuo reikia kovoti. Ankstyvaisiais viduramžiais kai kuriose valstybėse netgi veikė įstatymai, baudžiantys mirtimi tuos, kurie tikėjo raganų ar vilkolakių egzistavimu. Veikė ir bažnytiniai įstatymai, baudžiantys ne patį raganavimą, o tuos, kurie persekiojo raganas. X amžiuje išleistas „Vyskupų kanonas“ („Canon episcopi“) ne tik pasmerkė raganų medžiokles, bet ir pabrėžė, kad vienintelis šėtoniškas raganų aspektas yra tikėjimas, kad jos egzistuoja. Popiežius Grigalius VII nurodė 1080 metais nurodė Danijos karaliui liautis persekioti įtariamus burtininkus. Popiežius Aleksandras VI 1258 metais buvo uždraudęs dvasininkams tirti kaltinimus raganavimu, nes tai buvo laikoma tik pasaulietinės valdžios prerogatyva, beje, smerktina.

Taigi, tais laikais raganų teismai buvo labai retas reiškinys. Dėl vienos paprastos priežasties – teisinės sistemos ypatumų, kurie lėmė, kad ginčas ar procesas visada vykdavo ne tarp bendruomenės (jos vardu veikiančio kaltintojo) ir kaltinamojo, bet tiesiogiai tarp kaltintojo ir kaltinamojo – o pastarojo kaltės neįrodžius, kaltintojas turėjo atsakyti tokia bausme, kokios reikalaudavo kaltinamajam. Raganavimo faktą arba jos nusikalstamą poveikį buvo ypač sunku teisiškai įrodyti, todėl nedažnas tokiais kaltinimais ir užsiimdavo (ko, žinoma, nepaisydavo paprasti žmonės, naikinę raganas savais būdais). Tačiau būtent tais viduramžiais ir pradėjo rastis pseudomokslinė metodika, kaip neginčijamai įrodyti, kas yra ragana.

Bažnyčios požiūris į raganavimą pradėjo kisti XIV amžiaus viduryje. Iš pradžių, 1320 metais popiežius Jonas XXII leido Inkvizicijai tirti kaltinimus raganavimu, dažniausiai magijos naudojimu blogiems tikslams – kerėjimui, užkalbėjimui ir pan. Būtina pabrėžti, kad oficialiai Katalikų bažnyčia niekada netapatino raganavimo su erezija (ir ši nuostata yra išlikusi iki šių dienų), todėl raganavimas nebuvo laikomas vertas rūsčios bausmės. Tačiau per „Juodosios mirties“ maro epidemiją 1347-1350 metais, sąmokslo teorijos, spėliojančios, kas tą marą atnešė, be žydų ar eretikų labai lengvai rado dar vieną Atpirkimo ožį – raganas. Tokia nuostata gretai prigijo, ir 1484 metais popiežius Inocentas VIII išleido bulę „Summis desiderantes“, smerkiančią raganavimą kaip pavojų visuomenės stabilumui ir faktiškai pradėjusią visuotinę raganų medžioklę, trukusią ištisus du ateinančius šimtmečius.

Ankstyvoji Bažnyčia negalėjo patikėti raganų egzistavimu dėl vieno paprasto įsitikinimo, kad visos antgamtinės jėgos ateina iš Dievo, ir, rodės, neteisinga manyti, kad tokių pat galių gali turėti ne su dievybe susiję daiktai ar asmenys. Tiesa, tokį požiūrį kiek komplikavo pats magijos egzistavimas. Ji nebuvo uždrausta, negana to, savo liturginėse apeigose jos nevengė naudoti netgi patys viduramžių kunigai, todėl netgi pagoniškos (magiškosios) skanduotės buvo gana įprastas reiškinys krikščioniškų maldų bei ritualų metu. Bažnyčia to nesmerkė, nes pati magija niekada nebuvo tikėjimo doktrinų visuma, tai buvo tiesiog kažkas, ko egzistavimu tikėjo visi. Bet tuo pačiu egzistavo ir kur kas svarbesnis klausimas – Gėriui ar Blogiui prisišaukti ji yra naudojama.

Todėl, Bažnyčios požiūriu, problema buvo ne pats magijos egzistavimo faktas, o tai, ką gali su ja padaryti. Ir taip XIV amžiuje išpopuliarėjusi hipotezė, kad žmonės įgyja ypatingų galių būtent sąjungos su Šėtonu dėka, netruko užgožti netgi ankstesnįjį įsitikinimą, kad raganos neegzistuoja, o tas, kas jomis vadinasi, yra tiesiog beprotės. Taip vis dėlto buvo nuspręsta, kad jos egzistuoja, ir savo galias įgyja iš velnio. Tai buvo kardinalus teologinio požiūrio pokytis, lėmęs oficialią pasaulietinės valdžios poziciją – raganas naikinti. Būtent pasaulietinės, o ne bažnytinės. Žinoma, dabartiniai raganiai skubėdami dėl visko kaltinti Katalikų bažnyčią, mėgsta prisiminti garsiąją katalikų vienuolio Heinricho Kramerio knygą „Malleus malifecarum“ („Raganų kūjis“), pasirodžiusią praėjus dviem metams po Inocento VIII bulės – lėkštus pasvarstymus apie raganavimo prigimtį ir žiaurią instrukciją, kaip atpažinti raganą bei ją teisti. Tačiau nelabai mėgsta prisiminti, kad pati Katalikų bažnyčia ta knygą pasmerkė praėjus trim metams po jos pasirodymo (pats H.Krameris niekada nebuvo paskirtas inkvizitoriumi, o amžininkai jį vadino „nukaršusiu balvonu“), o ja daugiausiai vadovavosi pasaulietiniai teismai ir, kokia likimo ironija! – protestantai.

Raganų medžioklės pasiekė savo apogėjų XVI-XVII amžiais, o tai jau, žinia, buvo Renesanso ir Švietėjiško amžiaus epocha, tad neskubėk kaltinti dėl šios akcijos viduramžiško tamsumo. O ir kita svarbi detalė yra ta, kad skirtingai nuo visuotinio įsivaizdavimo, patys uoliausi ir žiauriausi raganų naikintojai buvo ne katalikai, o protestantai.

Kokių tik absurdiškų metodų raganoms atpažinti jie nebuvo išsigalvoję! Šiais laikais grubiai juokaujama, kad Skandinavijoje ir Anglijoje neliko gražių moterų tik todėl, kad ten veido grožis buvo laikomas raganos požymiu, ir tokią moterį reikėdavo sudeginti (katalikiška tradicija reikalavo raganas vaizduoti ir įsivaizduoti kuo bjauresnėmis, kad jos tikra atrodytų bauginančiomis velnio suokalbininkėmis). Olandai turėjo specialias svarstykles, ant kurių vienos lėkštės stodavo kaltinamoji raganavimu, o ant kitos buvo sukraunama tiek Biblijų, kiek kaltinamajai buvo metų – jei kaltinamoji buvo lengvesnė ar sunkesnė už Biblijas, tai jau buvo įrodymas, kad ji yra ragana. Amerikoje buvo madingas vandens testas – surišta kaltinamoji buvo įmetama į vandens telkinį – jei ji plūduriuodavo paviršiuje, vadinasi, buvo ragana (buvo tikima, kad ragana yra atsisakiusi krikšto sakramento, todėl vanduo jos negali priimti), jei grimzdavo žemyn kaip akmuo – tada nekalta.

Tačiau Tu tai gali padaryti kur kas paprastesnėmis priemonėmis, kokias naudojo inkvizitoriai. Pradžiai, tiesiog paklausk jos, iš kur ji pati žino, kad yra ragana, ir kuo ragana skiriasi nuo ne raganos. Ir visada žinok, kad tikra ragana visada neigs esanti ragana, todėl ir reikėjo teismų tokį jos akivaizdų melą įrodyti. O jos išvardintus skirtumus tarp raganos ir ne raganos, įvertink tokiais lengvais paprastais klausimais ir faktais:

Ar ji graži? Jei graži, tada ji jokia ne ragana (nebent Tu nori laikytis protestantiškojo požiūrio). Jei labai negraži – vienas taškas jos naudai.

Kiek kartų ji buvo ištekėjusi? Jei ne mažiau kaip du arba yra našlė, tada dar vienas taškas jos naudai, nes savo buvusį vyrą ji greičiausiai numarino, kaip ir priklauso tikra raganai. Jei vis dar netekėjusi arba pirmoje santuokoje ir turi vaikų, jokia ji ne ragana.

Kaip atrodo jos kūnas? Jei turi galimybę jį apžiūrėti, pirmiausiai įvertink, ar ji turi tatuiruočių. Jei taip, tada dar vienas taškas jos naudai – akivaizdus raganos požymis. Ieškok neįprastos formos apgamų, karpų, randų ar kūno deformacijų. Jei jų yra, tada ji greičiausiai ragana. Tačiau, kad tvirtai tuo įsitikintum, dėl visa ko tuos apgamus ar karpas įpjauk – jei jie kraujuos, jokia ji ne ragana.

Įsižiūrėk jai į akis. Tikra ragana, kaip ir bet kuris šuo, niekada nenulaiko žmogaus žvilgsnio.

Kaip ji elgiasi liūdnomis aplinkybėmis ar žiūrėdama graudų filmą? Tikra ragana, kaip ir bet kuris prakeiktasis, niekada neverkia.

Gal ji Tau galėtų papasakoti savo paskutinįjį sapną? Žinok, kad tikra ragana nieko nesapnuoja (pagal protestantišką versiją – sapnuoja tik juodai baltus sapnus, o ir visada yra daltonikė).

Ir, beje, raganos nieko nesapnuoja dėl to, kad niekada nemiega. Beje, lyg tarp kitko paskambink jai vėlyvą naktį. Buvo žinoma, kad „velniui miegas nereikalingas“, kaip sakė vienas žymus inkvizitorius. Kaip žinia, per parą labai trumpai miegodavo ir Napoleonas Bonapartas, ir Margaret Thatcher (šiaip detalė, lyg tarp kitko…).