Apie tikėjimą iš esmės (XII): ko dar nespėjo padaryti mūsų popiežius?

Žinau, žinau. Jūs visi žavitės dabartiniu popiežiumi Pranciškumi I – o ir sunku būtų juo nesižavėti! Jis toks žmogiškas, kuklus, artimas ir paprastas. Jis – “savas” kiekvienam.

Skirtingai nei prieš jį buvę popiežiai, jis atsisakė vilkėti šermuonėlių kailiukais pamuštą popiežiaus mantiją. Užuot palaiminęs šv.Petro aikštėje susirinkusią minią, jis paprašė tos mnios palaiminti jį patį – skirtingai nei prieš jį buvę popiežiai. Jis atsisakė važinėti šarvuotame „Mercedes“ limuzine, ir vietoje to pats vairuoja paprastą „Ford Focus“ – skirtingai nei prieš jį buvę popiežiai. Jis nusprendė negyventi prašmatniuose popiežiaus apartamentuose Apaštalų Rūmuose, o gyvena bendrabutyje ir valgo „su visais“ bendroje valgykloje – skirtingai nei prieš jį buvę popiežiai. Jis su žmonėmis kalba paprasta liaudiška kalba, užuot vartojęs ankstesniųjų popiežių pamėgtą pompastišką ir įmantrų leksikoną. Jis pats rašo laiškus ranka ir pats skambina telefonu, užuot įsakęs savo sekretoriams „sujungti jį“ su kuo tik beprisireiktų – skirtingai nei prieš jį buvę popiežiai. Jis yra pirmasis popiežius istorijoje, pavartojęs terminą „gėjus“ vietoje oficialioje Vatikano terminologijoje naudojamų vartojamo „homoseksualistai“ arba „tie, kenčiantys nuo potraukio savo lyties asmenims“. Jis kalba su ateistais, bando juos suprasti – skirtingai nei prieš jį buvę popiežiai. Jis bando konsultuotis ir suvokti „tikrąsias“ pasaulio katalikų mintis apie gyvenimą neususituokus, kontracepciją, abortus, skyrybas ir tos pačios lyties asmenų santuokas – skirtingai nei prieš jį buvę popiežiai. Jis pareikalavo reformuoti kunigų mokymą, kad jie, jo žodžiais tariant, netaptų „mažosiomis pabaisomis“. Jis duoda interviu žiniasklaidai. Per Didijį Ketvirtadienį jis plovė kojas kaliniams, moterims ir musulmonams (skirtingai nuo ankstesniųjų popiežių, mazgojusių kojas tik kunigams) – tuo, beje, pažeisdamas liturgines taisykles, nurodančias, kad plauti galima tik vyrų kojas. Jis laiko mišias savo rūmų valytojams, sekretoriams ir saugumo agentams, skirtingai nei ankstesnieji popiežiai, kviesdavę turtingus ir įtakingus asmenis į savo privačias koplyčias. Savo gimtadienio pusryčių proga jis buvo pasikvietęs keletą Romos benamių pavalgyti kartu (pavalgę tie benamiai vis dėlto sugrįžo į gatves, nes buto popiežiaus rūmuose vis tek negavo). Jis instruktavo kuriją ir nuncijus skirti vyskupais asmenis, kurie yra pamaldūs ir dorovingi, skirtingai nei ankstesneji popiežiai, skirdavę vyskupais asmenis pagal ištikimybę doktrinai ir demonstravusius oratorystės įgūdžius. Savo pirmajame paskelbtame dokumente „Evangelii Gaudium“ jis paskelbė tikėjimo mokymo autoritetais ne tik popiežių ir Tarybas, bet nacionalines Vyskupų konferencijas, ko joks popiežius istorijoje nebuvo daręs. Ta proga taip pat buvo paskelbta, kad nacionalinės Vyskupų konferencijos turi laisvę daryti pareiškimus ir tikėjimo doktrinų klausimais, nors ankstesnieji popiežiai stengėsi sumažinti Vyksupų konferencijų įtaką ir reikšmę. Jis paragino nebeskirti mirties bausmių – tai, beje, darė ir ankstesnieji popiežiai. Jis pasisakė prieš tuščią klerikalizmo propagavimą, kaip smerktiną pavyzdį pateikdamas popiežiaus Benedikto XVI „Kunigo metų“ inicatyvą. Jis išreiškė nepalankumą ankstesniųjų popiežių palankumu mišias laikyti lotynų kalba, o taip pat pasisakė prieš „senamadiškas“ liturgines apeigas. Senovinės tradicijos pavyzdžiu jis save vadina „Romos vyskupu“, o ne Pontifiku, kaip ankstesnieji popiežiai. Mat, tuo pačiu jis dar pareiškė decentralizuosiąs Bažnyčios valdymą, sumažinant popiežiaus rolę – to niekada nereikalavo prieš jį buvę popiežiai. Jis pareiškė, kad Bažnyčios prioritetas yra padėti vargšams. Jis pareiškė, kad Bažnyčiai reikia mažiau kalbėti apie kontracepciją, abortus ir tos pačios lyties asmenų santuokas, skirtingai nei ankstesnieji popiežiai, kurie su tais klausimais susijusias problemas vadino Bažnyčios prioritetu. Jis paskelbė mastąs apie radikalias reformas Vatikane, ko niekada neskelbė keturi pastarieji popiežiai. JAV gėjų ir lesbiečių žurnalas „Advocate“ jį paskelbė „Metų žmogumi“ – ir lig šiol nė vienam popiežiui šis žurnalas nebuvo suteikęs tokio garbingo laimėjimo. Jis pagreitino kanonizavimo (paskelbimo šventaisiais) tvarką – buvęs popiežius Jonas Paulius II, kurį ne vienas Jūsų esate net matę ir girdėję, tapo šventuoju 2014 metais (o tas matęs, kuris supranta, ką išties reškia “šventojo” titulas, galėtų sau drąsiai pasakyti, jog “gyvenimas nusisekė”), kitas popiežius Paulius XI ir Motina Teresė bus kanonizuoti dar šiais metais. (Tiesa, yra dar toks sąrašėlis krikščionybės autoritetų ir kankinių, laukiančių kanonizavimo į šventuosius dar nuo 700-ųjų metų, bet nieko, palauks… Juoba kad kam jie rūpi? Yra už juos svarbesnių asmenų, kuriuos dar daug kas atsimena).

Jis dar apie kažką užsiminė. Ir suteikė vilties. Ir dar kažką pasakė. Ir vėl pasakė. Ir pažadėjo. Ir vėl pasakė. Tuo pačiu dar ir pranešė. Ir įsidėjo savo nuotrauką į „Instagram“ – ko niekada nedarė prieš jį buvę popiežiai.

Nemažai, ar ne?

Kas toliau? Tatuiruotė? Auskaras bamboje?

Reikia nulenkti galvą prieš šį popiežių ir jo aktyvumą – nebūtų jėzuitas, puikiai suvokiantis viešųjų ryšių svarbą! Bėda tik ta, kad šiais globalios žiniasklaidos laikais, visi naujojo popiežiaus pasiekimai yra lyginami su buvusiųjų popiežių veikla ir pažiūromis. Ir tai automatiškai daro buvusius popiežius šaltais, arogantiškais gobšuoliais, kokius mes atsimename iš istorijos pamokų apie viduramžius.

O jie niekada nebuvo tokie! Benediktas XVI, Jonas Paulius II (na, ir dar kažkas prieš jį, kurio vardo Jūs jau net nebeatsimenat, jau nekalbant apie tai, ką jis veikė ar nuveikė!) irgi turėjo savo veiklas bei pasiekimus. Benediktas XVI visada atrodė išsilavinęs mokslininkas, skyręs daug dėmesio katalikiškojo mokymo doktrinoms ir teisingiems liturginių tekstų vertimams. Jonas Paulius II vsada atrodė protingas filosofas, siekiantis supažindinti kuo daugiau pasaulio su katalikų tikėjimu. Gi Pranciškus I atrodo tik kaip geras aktorius, daugiausiai dėmesio skiriantis vargšams ir nekatalikams. Žinoma, nėra taip jau blogai daug galvoti ir kalbėti apie vargšus ir nekatalikus. Tačiau egzistuoja nedidelė problema. Ir ne vien tai, kad dabartinis popiežius truputį per daug kalba arba kalba apie tokius reiškinius, kaip klimato kaita. Tai, be abejo, svarbu, tačiau nelabai padeda skleidžiant katalikiškąsias tiesas arba išties nuveikiant tai, ką jis yra pasišovęs daryti. Pavojingiausia yra tai, kad Pranciškus I nelabai įžvelgia skirtumą tarp savo asmenybės ir Šventojo Sosto. Ankstesnieji popiežiai, ypač Benediktas XVI visada stengėsi savo asmenines pažiūras „palikti stalčiuje“ ir susitelkti ties popiežiaus pareigomis. Jie negalvojo, kad būti popiežiumi dar reiškia ir „būti savimi“ – ko reikalauja, ką apkalba ir vertina visa nūdienos pasaulio visuomenė. Todėl buvusiųjų popiežių protokolinės ir liturginės ceremonijos buvo atliekamos pagal nustatytą tvarką, popiežių dokumentai buvo rašomi kuo aiškesniu ir neutralesniu stiliumi. Buvusieji popiežiai ofcialioje aplinkoje niekada nekalbėjo apie savo asmenines pažiūras, simpatijas ar antipatijas, ir jie niekada nevadino kandidatų į JAV prezidento postą „ne krikščionimis“…

Aš nujaučiu, ką Jūs pasakysite. Su popiežiumi Pranciškumi Bažnyčia pasidarė žmoniškesnė ir artimesnė. Bažnyčia pasidarė populiaresnė.

Populiaresnė?

Populiaresnė?!