Apie manieras bendrai

Kiekvieną kartą išgirdęs politikus, dvasininkus ar iškilius visuomenės veikėjus kviečiant „sugrįžti prie amžinųjų (tikrųjų) vertybių (tradicijų)“, suklūstu. Nes kiekvieną kartą tikiuosi išgirsti suprantamą priežastį, kodėl turėčiau tai daryti.

Ir priežasties nematau. Nes pasaulis pasikeitė. Mane mokę vakardienos herojai pasirodė besą korumpuoti chamai. Geri žmonės vos suduria galą su galu. Žodis „džentelmenas“ prarado savo vertę ir vyriškis, pakeliantis savo užpakalį nuo krėslo kiekvieną kartą, kai moteris įeina į patalpą (taip buvo išauklėti visi Britanijos armijos karininkai) šiandien atrodo kaip parodija kažko seno ir nenatūralaus. Paduoti ranką moteriai ant pečių išnešančiai bulvių maišą iš rūsio – turbūt jau ir politiškai nekorektiška.

Kadaise Aristotelis taip buvo apibrėžęs pagrindinius elegantiško vyro požymius: „lėta eisena, tyli kalba, iškilmingi gestai“. Šiandien toks vyriškis atrodytų kaip parodija, nes šiandien, kaip moko „stiliaus žinovai“: „kuo žmogus bukesnis, tuo lėčiau jis vaikšto“.

Kas dėl to kaltas? Galbūt feminizmas, atėmęs iš mūsų galimybę pasirūpinti silpnesniais už save. Galbūt internetas, panaikinęs mūsų gyvenimo intymumą ir taktiškumą. Galbūt galimybė greitai praturtėti ir būti priimtam į golfo klubą. Galbūt pasirinkimo gausa ir Kalėdinio apsipirkimo karštinės, sunaikinusios mūsų saiko jausmą. Galbūt atviros sienos ir kabelinė televizija.

Bet ar tai tragedija? Mus nuo pat vaikystės mokę tėvai, partija, bažnyčia ir mokykla (dabar – dar ir žiniasklaida) visi it susitarę tvirtino, kad elgtis reikia „gražiai“, „pagal etiketą“, žadėdami kaip atpildą sėkmingą karjerą, populiarumą tarp aplinkinių ir pagarbą visuomenėje. Tačiau niekada nepaaiškino, kodėl. O šiais laikais, kai elgtis laisvai ir iššaukiančiai tapo vidinės laisvės požymiu, išauklėti žmonės dažniausiai miega vieni…. Ar tai tragedija? Priimta manyti, kad taip. Tačiau visada sveika atsigręžti į etiketą, padorų elgesį ir manieras, ir pabandyti įvertinti, iš kur jie atsirado. Nes klausimas „kodėl“ visada buvo kur kas sudėtingesnis atsakyti, nei klausimas „kaip“.

Etiketas

Etiketas yra baisus terminas. Jį išmanantis niekada nesijaus patogiai kompanijoje tų, kurie etiketo neišmano, ir atvirkščiai. Nemokantys etiketo taisyklių tam tikroje aplinkoje gali padaryti netinkamą (ir ypač klaidingą) įspūdį apie save, o jį išmanantys kitoje aplinkoje gali atrodyti pernelyg manieringi ar dirbtiniai.

Nepatogumas ir dirbtinumas – dvi blogiausios etiketo savybės. Etiketas nepatogus tuo, kad jo taisyklės nuolat kinta, išnyksta ar atsiranda, ir jis gali būti visiškai skirtingas įvairiose pasaulio dalyse ar visuomeninėse grupėse (užtenka vien prisiminti Aziją ir jų elgesio reikalavimus). Antra, etiketas niekada nebuvo natūralus žmonių tarpusavio santykių rezultatas. Tai paradigma, atsiradusi tik XVII amžiuje, ir tik vienos visuomeninės-socialinės klasės tarpe… Kaip kodeksas, įtakojantis mūsų elgesį, jis ir buvo modifikuojamas, atsižvelgiant į istorinės-socialines aplinkybes, galų gale, politinį korektiškumą ar panašius Naujausių laikų išmislus.

Taip, elgesio kodeksai buvo kuriami jau nuo seniausių laikų. Pirmasis atsirado Egipte dar 2400 metais prieš mūsų erą (jo autorius – egiptietis reikšmingu vardu – Ptahotepas), ir buvo jis skirtas faraonų pavaldiniams, mokant juos, kaip elgtis rūmuose ar faraono akivaizdoje. Panašūs kodeksai buvo kuriami ir antikos Graikijoje, ir Romoje, ir Kinijoje – ir visi iki vieno jie buvo skirti žmonėms, pavaldiems aristokratijai ar monarchams (su atskiromis taisyklėmis aristokratams, mokant juos manierų, skiriančių nuo prastuomenės), kitais žodžiais – skatinantys nuolankumą ir paklusnumą.

Etiketas, kokį mes pažįstame šiandien, atsirado XVII amžiaus Prancūzijoje, karaliaus Liudviko XIV dvare. Rūmuose besitrinantys ir per dienas nieko neveikiantys didikai ištisai sukdavo galvas, kaip įveikti juos apėmusį nuobodulį. Eilinis jų žaidimas, pavadintas „kurią šakutę naudoti“, ant lapelio surašant įsivaizduojamas taisykles, kaip turi elgtis idealios visuomenės (žinoma, aukštuomenės) žmonės, tapo ištisiniu elgesio kodeksu. Iš to kilo ir pats etiketo pavadinimas, nuo prancūziško žodžio „etiquette“ – „bilietas“, kuriuo buvo vadinamas popieriaus lapelis, ant kurio buvo surašomos taisyklės, kurios vėliau virto socialinio elgesio norma ir iš Prancūzijos paplito po kitų šalių karalių dvarus (beje, vienintelėje tų laikų Rusijoje etiketas nerado monarchijos pritarimo, nes nei rusų didikai, nei dvasininkai niekada nesiteikė būti pernelyg ceremoningi ar atitrūkę nuo liaudies – etiketas Rusijos dvaruose atsirado tik su Petro Didžiojo reformomis). Žinoma, ir lig tol įvairių šalių rūmuose egzistavo elgesio taisyklės, tačiau jos buvo daugiau ritualinės ir besiskiriančios viena nuo kitos. Prancūzų sukurtas etiketas sėkmingai suniveliavo aukštuomenės elgesį.

Galbūt ir pernelyg drąsu tai būtų tvirtinti, tačiau iš esmės etiketas tapo veltėdžių dirbtinai sukurtos elgesio taisyklės (jų autorius Liudvikas XIV, nors ir pats etiketą, „kurią šakutę naudoti“, iki pat gyvenimo pabaigos maistą valgė tik pirštais…). Todėl kiekviename istorijos tarpsnyje etiketas ir kito priklausomai nuo kintančių gyvensenos aplinkybių (skirtingai nei Biblijoje ar Talmude išdėstyti gyvensenos principai): 1500-1900 metais Europos vaikus „etiketo pamokose“ mokė, kaip tinkamai klūpoti nubaustiems, tylėti, kai ant jų rėkiama, daryti kniksus ar lankstytis, ir įvairiausių niekų, pavyzdžiui, kaip panaudoti peilį vietoje dantų krapštuko. Laikui bėgant žmonės privalėjo sekti vis sudėtingesniais taisyklių dariniais. Daugelis jų dabar atrodo kvailai ir taip, it būtų sukurti žiauriausioje islamo fundamentalistų šalyje. Pavyzdžiui, dar XIX amžiuje Europos jaunuolis negalėjo kalbėti su mergina, jei jie nebuvo tinkamai supažindinti. Padoriuose namuose pietaujant kvietiniuose pietuose nebuvo galima pasigardinti savo maisto druska ar pipirais, nes tai buvo laikoma įžeidimu virėjui ir t.t.

Pavarčius 1952 metais išleistą ir klasika tapusį amerikietės milijonierės, save visą gyvenimą vadinusios „etiketo žurnaliste“ Amy Vanderbilt „Etiketą“, kuris savo apimtimis nenusileidžia nei Markso „Kapitalui“, nei pilnai Lenino biografijai, suvoki, kaip iš tiesų šiandien yra pasikeitęs mūsų gyvenimas. „Etikete“ yra ir ne vien tokių patarimų aukštuomenei, kaip elgtis su negrais-tarnais, kaip elgtis okeaninio lainerio rūkomajame ar prisiekusiųjų teismo salėje. Atrodytų, it „Etiketas“ būtų sukurtas žmonėms, ištisas dienas geriantiems arbatą, žaidžiantiems golfą, besilankantiems vakarėliuose ir vadovaujantiems didelėms korporacijoms, o kiek tarp mūsų yra tokių? Tokių apimčių etiketo taisyklių tinkamai išstudijuoti neužtektų net kelerių metų, o ką jau bekalbėti apie tų taisyklių pritaikymą!

Tačiau aukštuomenė niekada nesudarė absoliučios daugumos visuomenėje, ir kiekvienos revoliucijos metu – jakobinai ar bolševikai tuo pačiu kovojo ne tik su elitu, bet ir jo elgesio normomis. „Manieringas“, t.y., besilaikantis etiketo taisyklių žmogus buvo nepatikimas ir atstovaujantis „socialiai svetimą“, priešišką klasę (paklauskite išmanančiųjų, ką nusikaltėlių žargone reiškia žodis „maniernas“…). Tačiau tuo pačiu „neišauklėtas chamas“ sulyg kiekviena epocha kėlė aristokratijai dar didesnį pasibjaurėjimą, kaip klasinis priešas – būtent asmens elgesys ir sąlygoja tokią pat nuostatą šiandien. Aš suprantu, kad mums visiems norisi būti laikomais „aukštuomene“ ir kuo toliau nutolti nuo prastuomenės – ir etiketas yra kaip tik sukurtas būtent tam. Tik laikytis jo yra neišpasakytai sunku, jei išvis įmanoma, jau nekalbant apie tai, ar reikia. Pačiai Amy Vanderbilt etiketo išmanymas nepadėjo išspręsti savo asmeninio gyvenimo problemų, ir ji, kaip ir kitas „žmonių mokytojas“ Dale Carnegie, nusižudė…

Gi Anglijos darbininkų dar Pramoninės revoliucijos laikais sukurtos elgesio šeimoje ar gatvėje taisyklės, tarp kurių yra tokios, kaip „niekada nesuduok moteriai“, „niekada neskųsk nei priešo, nei draugo“, „niekada neperženk piketo linijos“ ar „nieko jiems nieko nesakyk („jie“ – tai policija, žurnalistai, statistikos ar socialiniai darbuotojai) yra kur kas artimesnės ir aiškesnės bet kuriam iš mūsų. Nėra tos taisyklės surašomos storose knygose, nes pagrįstos jos ne dykaduonių sugalvota pramoga, o tikru gyvenimu. Tokios taisyklės ir sudaro mūsų visų manierų pagrindą.

Gero elgesio manieros

Manieros mūsų elgesyje atsirado kitokiu būdu, nei etiketas. Jos niekada nebuvo kuriamos ir turėjo tik simbolinę, religinę, dažniausiai – praktinę reikšmę. Jau priešistoriniai žmonės, pradėję bendrauti tarpusavyje, greitai išmoko elgtis, kad būryje visiems būtų patogu.

Manieros yra dažnai suvokiamos kaip mandagumas, tačiau tai ne visai teisinga. Mandagumas savo prigimtimi yra veidmainiškas. Pasakymai „malonu Jus matyti“ ar „sėkmės“ ne visada atitinka tikruosius galvoje turimus palinkėjimus. O juk tokiomis dviprasmybėmis yra persunktos visos mandagios frazės. Žodžiai „prašau“ ar „ačiū“ atsirado mūsų kalboje kaip pagarbos ir dėkingumo išraiška. Tačiau jos turi ir atvirkštinę prasmę, ir net frazė „kuo galiu Jums padėti?“ iš esmės reiškia „nešdinkis iš čia, liaukis žiopsojęs“ (o užrašas „Ačiū, kad nerūkote“ yra tikra pseudo-mandagumo parodija).

Mes augome mokinami nelaikyti alkūnių ant stalo, prisidengti delnu burnas, kai žiovaujame, spausti rankas žmonėms, ir būti mandagiam su visais, su kuriais tik susitinkame. Žinojome, kad reikia atiduoti pagarbą aukštesnio laipsnio karininkui, žinojome, kad reikia atsistoti prieš pareigūną (kuriam, beje, mokame algą ir kuris dirba mums), pakelti tostą prie vaišėmis nukrauto stalo. Mes visada žinojome, kad tai „mandagu“, tačiau niekada niekas nesiteikdavo paaiškinti, kodėl tai yra „mandagu“ ir iš kur atsiradusios tokios elgesio normos. Išties, kodėl negalima laikyti alkūnių ant stalo?

Dauguma „gražaus elgesio“ tradicijų siekia viduramžius, t.y., feodalizmo laikus, kai gyveno karaliai ir karalienės, riteriai ir kavalieriai, nuolat užpuldavę Lietuvą ir žudę mūsų protėvius. Kai kurios manieros atsirado kaip pagarbos vieno kitam ženklai, kitos buvo simbolinės, trečios – tiesiog iš būtinybės.

Pradėkime nuo rankų paspaudimo. Viduramžiais tuščias delnas aplinkiniams parodydavo, kad neturite ginklo, o ištiesęs ranką Jūsų protėvių žudikas parodydavo, kad yra neginkluotas – tais laikais tai reiškė „verčiau pakalbėkime, o ne kaukimės”. Atiduoti pagarbą – reiškė prasilenkiantiems riteriams pakelti antveidžius, kad išvystų viena skito „draugiškas“ akis. Iš to, beje, kilusi ir tradicija vairuoti dešine kelio puse (kaip šiandieninėje Anglijoje), kurią XVIII amžiaus pabaigoje revoliucijų metu pakeitė nenuoramos prancūzai, nenorėję būti niekuo panašūs į monarchistinę šalį (genami tokios pat nuostatos jais pasekė ir amerikiečiai…). Antveidžio pakėlimas taip pat reiškė „verčiau kalbėtis, nei kautis“. Tradicija susidaužti taurėmis atsirado tais laikais, kai madinga buvo priešus nuodyti, todėl sutrenkus savo indais su draugu, siekiant, kad gėrimo iš vienos taurės būtinai patektų į kitą, reiškė geranorišką įrodymą, kad gėrimai nėra užnuodyti…

Tradiciją prisidengti burną žiovaujant sąlygojo dvi priežastys. Pirmoji buvo religinė – viduramžiais klerikalai tikėjo, kad per atvirą burną „velnias galėjo įsiskverbti į žmogaus vidų ir pavogti jo sielą“… Antroji buvo kiek pragmatiškesnė. Viduramžiais mūsų protėviai gyveno nešvaroje (ir maudytis buvo laikoma žalingu įpročiu), todėl apie smirdančią aukštuomenę ar valstiečius nuolat zujo būriai musių. Žiovauti reiškė realią galimybę vieną praryti, todėl dengiama burna buvo ne nuo aplinkinių – nuo musių…

Paaiškinimo, kodėl nemandagu laikyti alkūnes ant stalo reikia ieškoti tais laikais, kai žmonės prie stalo sėdėdavo visai kitaip, nei mes. Viduramžiais visi spiesdavosi prie ilgų stalų, prie kurių nebuvo daug vietos, ypač susėdus kokiems 500 „karaliaus Artūro riterių“. Todėl pakelti alkūnę virš stalo reiškė ją įbesti į šalimais sėdinčio riterio dubenį. Beje, laikyti rankas ant stalo, o ne po stalu, taip pat atsirado viduramžiais Prancūzijoje, nes ten vyravo nuostata parodyti karaliui, kad neslepi po stalu durklo, kuriuo ruošiesi jį nudobti… Tradicija atnešti dovaną einant pas ką nors į svečius yra kilusi iš tų laikų, kai viduramžiais siausdavo badas, ir paremti kitą buvo krikščioniška pareiga.

Istorikai lig šiol negali sutarti, kur ir kodėl išvis atsirado tradicija praleisti moteris į priekį, juoba kad net viduramžiais, riterių ir kavalierių mados diktato laikais, džentelmenas visada žengdavo pirmas – kad savo kardu išvalytų damai kelią ar įvertintų, ar jai negresia joks pavojus – tokios taisyklės ir šiandien yra laikomasi įeinant į restoraną. Juoba kad net karalienės pagal senovinę tradiciją niekada neįžengia į patalpas pirmos – visada tik įkandin pažų ar sargybinių – kad nesusmigtų į jų gležnus kūnus sąmokslininkų durklai.

Yra kelios versijos, kodėl moteris turi eiti pirma, ir visos jos ištakų ieško dar pirmykščių žmonių laikuose. Klajoklių genčių moterys ir vaikai pirmieji įsikurdavo pasirinktose vietose – kad sutvarkytų aplinką ir paruoštų komforto zonas vyrams, kurie tokiems niekams neturėdavo laiko, nes visi darniai išbėgdavo medžioti mamutų. Džiunglėse moterys ir paaugliai atlikdavo „tarano“ funkciją, nes pramindavo kelią ginkluotiems iki dantų kariams ir turto nešikams. Taip pat manoma, kad pagal ano laikmečio kovos logiką, kuri buvo paremta tik pasalų taktiką, moterys ir vaikai atlikdavo „masalo“ ar „avangardo“ vaidmenį, idant ginkluoti vyrai nebūtų užklupti pirmieji. Būtina nepamiršti, kad daugumoje ištirtų pasaulio regionų, pirmykščiai žmonės skirtingai, nei mes vertino šeimyninius santykius, ir patriarchalinėse visuomenėse gedėti žuvusios ar į prarają su nešuliu nudardėjusios žmonos lyg ir nepriklausė…

Todėl, kad ir kuri iš šių versijų yra teisinga, istorine prasme teisios yra feministės, tvirtindamos, kad nebūtina praleisti moters į priekį. Gražu, žinoma. Mandagu, be abejo. Ir įprasta. Kartoti elgesį tų žmonių, kurie neskuto nuo kūno plaukų, nesivalė dantų ir dažnai net nežinojo, iš kur atsiranda vaikai…