10 faktų, kurių nežinojote apie giedrių drukteinį

Pirmoji Gedriaus publikacija buvo išspausdinta 1984 metais žurnale „Moksleivis“, tai buvo humoreska „Įvykiai Lietuvos miške“. Honoraras sudarė 3 rublius 50 kapeikų, tačiau už ją Giedrius pelnė ir Respublikinio jaunųjų rašytojų konkurso prizą – dešimt rublių – „tada ir supratau, kad rašymas – ne vien garbė, bet ir realūs pinigai“.

1990 metų kovo 11-os dienos didžiausio JAV laikraščio „The New York Times“ žinutėje apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą cituojamas vienintelis lietuvis – „GiedrUs Drukteinis“, tuo metu dirbęs Sąjūdžio Informacijos Agentūroje (SIA).

Giedrius yra praleidęs daugiau nei metus subtropinėje Afrikoje, Balkanuose ir Afganistane, dirbdamas Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos misijose.

Jau 15 metų rašo monumentalią epopėją „Baltoji Afrika“ – apie baltuosius juodojo kontinento gyventojus – „žinau, kad niekam šiais laikais tokios istorijos nebeįdomios, nereikalingos ir neaktualios, gal tik tokiems eruditams kaip Aidas Puklevičius, tačiau man tai – gyvenimo kūrinys, kurį rašydamas išties jaučiu malonumą“.

Vienintelės dvi šalys, kurias Giedrius norėtų nuoširdžiai aplankyti – tai Šiaurės Korėja ir Folklendų salos – „kol nepamatau savo akimis, netikiu tuo vaizdu, kurį piešia žiniasklaida. Taip, pvz., apsilankius Saudo Arabijoje visiškai pakito mano nuomonė apie tą šalį, kurioje per savaitę nesutikau nė vieno blogo žmogaus“.

Giedrius Drukteinis kolekcionuoja „Coca-Cola“ ir „Pepsi“ butelius bei skardines, ant kurių visiems pažįstami kompanijų logotipai yra transkribuoti kitų kalbų rašmenimis , tokiais kaip hebrajų, arabų, kinų, japonų, kirilica, khmerų ir t.t. – „sykį už tuščią ‚Pepsi‘ butelį su hindu rašmenimis užrašytu logotipu (kokie jau nebegaminami nuo 1980-ųjų) suplojau šimtą dolerių ir net akimi nemirktelėjau“.

Mėgstamiausi Giedriaus rašytojai – Juozas Baltušis, Vytautas Petkevičius ir Aleksandras Solženicynas – „iš jų mokiausi ir tebesimokau rašyti“.

Žinutė, kurią Giedrius stengiasi perduoti savo mokiniams – „pamokymas iš šiais laikais jau nebežinomos Vytauto Petkevičiaus knygos ‚Molio Motiejus – žmonių karalius‘: „Nebūkite auksiniais, nebūkite moliniais, nebūkite geležiniais, būkite – žmonėmis!“.