Marco Polo: Venecijos pirklys, kuris pasiekė Mongolų imperijos sostą ir atvėrė Europai kelią į Aziją

1271 m. Venecijos pirkliai išvyksta į kelionę, kurios tikslas – pasiekti turtingiausias Rytų rinkas

1271 m. Akros uoste, paskutinės kryžininkų Jeruzalės karalystės sostinėje, trys venecijiečiai ruošiasi kelionei į Mongolų imperiją. Niccolò Polo ir jo brolis Maffeo jau pažįsta Rytų prekybos kelius. Kartu vyksta septyniolikmetis Niccolò sūnus Marco. Jie gabena popiežiaus laišką, diplomatines dovanas ir žinias, kurių laukia vienas galingiausių to meto valdovų – Čingischano anūkas Kublai Chanas. Kelias ves per Artimuosius Rytus, Persiją, Vidurinės Azijos kalnus ir Kinijos dykumas. Sugrįžti venecijiečiai tikisi gerokai anksčiau, negu jiems iš tiesų pavyks.

Marco Polo gimsta 1254 m. Venecijoje, kurios turtai tuo metu priklauso nuo prekybos su svetimais kraštais. Miesto pirkliams rūpi Aleksandrijos prieskoniai, Bizantijos uostai, Juodosios jūros vergų prekyba, persiški audiniai ir prekės, kurių kilmės vietos kartais nežino net paskutinis jas parduodantis tarpininkas. Rialto turguje sprendžiamas krovinio likimas, o Šv. Morkaus aikštėje – kokias privilegijas Venecija išsireikalaus iš svetimų valdovų. Respublikos didybę maitina sandoriai, kuriuos saugo jos karo laivai.

Po 1204 m. kryžininkų įvykdyto Konstantinopolio užėmimo Venecija įsitvirtina rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Jos pirkliai naudojasi plačiu prekybos punktų ir privilegijų tinklu, o investuotojai išmoksta dalytis tolimų kelionių pelnu bei nuostoliais. Vadinamieji commenda arba colleganza susitarimai leidžia vienam žmogui įdėti kapitalą, kitam – leistis į kelionę ir prekiauti jo vardu. Sėkmingas reisas gali išauginti šeimos turtą, tačiau prarastas laivas kartais sunaikina kelerių metų darbą.

Marco Polo šeimai šis pasaulis pažįstamas nuo seno. Tolimoji prekyba reikalauja pinigų, pažinčių ir žinių apie svetimus kraštus. Rytų valdovo palankumas gali suteikti teisę prekiauti ten, kur konkurentas nepatenka. Tokia privilegija dažnai vertingesnė už patį krovinį. Polo šeima šią taisyklę supranta dar prieš Marco gimimą.

Niccolò ir Maffeo Polo pasiekia Kublai Chaną gerokai anksčiau, negu Marco pamato Aziją

Apie 1260–1261 m. Niccolò ir Maffeo Polo iš Krymo Sudako leidžiasi į Aukso ordos valdas. Jie atsiduria prie žemutinės Volgos, kur viešpatauja chanas Berke, vėliau pasiekia Bucharą. Šiame Vidurinės Azijos prekybos centre venecijiečiai užtrunka apie trejus metus. Mongolų valdovų tarpusavio karai suardo įprastus kelius, todėl kelionė atgal darosi pavojinga. Pirkliai laukia galimybės saugiai judėti toliau.

Tokia proga atsiranda su į rytus keliaujančiais pasiuntiniais. Polo broliai pasiekia Kublai Chano dvarą ir atsiduria valdovo akivaizdoje. Kublai domisi krikščionišku pasauliu, popiežiumi, Europos papročiais ir mokslu. Pasak Polo pasakojimo, jis paprašo atsiųsti išsilavinusių krikščionių, galinčių paaiškinti savo tikėjimą, ir pargabenti aliejaus iš Kristaus kapo Jeruzalėje.

Kublai Chano susidomėjimas Vakarais turi politinę reikšmę. Mongolų imperijos valdovams rūpi prekyba, diplomatinės žinios ir galimos sąjungos. Ilchanato valdovai Persijoje kariauja su musulmoniškomis valstybėmis, todėl ryšiai su krikščioniška Europa gali būti naudingi. Kryžininkų likučiai Levante taip pat dairosi sąjungininkų prieš Egipto mameliukus. Kiekviena pusė mėgina pasinaudoti kitos karine galia, nors jų galutiniai tikslai skiriasi.

1269 m. Polo broliai grįžta į Veneciją. Niccolò randa jau gerokai paaugusį sūnų. Po ilgos kelionės jis parsiveža neįprastą galimybę: tiesioginį ryšį su Mongolų imperijos valdovu ir kvietimą sugrįžti. Prie naujo žygio prisideda Marco. Šeimos prekybinė veikla įgauna diplomatinį pobūdį, o diplomatinė užduotis atveria kelią į rinkas, kurias dauguma venecijiečių pažįsta iš nuogirdų.

Popiežiaus laiškas atveria duris į Aziją, tačiau 1271 m. kelionė greitai pareikalauja pirmųjų aukų

Polo išvykimo metais Romos sostas ilgą laiką lieka tuščias. Po Klemenso IV mirties kardinolai beveik trejus metus nesutaria dėl naujo popiežiaus. Tik 1271 m. rugsėjį išrenkamas Tebaldas Viskontis, pasivadinęs Grigaliumi X. Venecijiečiai jį pažįsta iš ankstesnio apsilankymo Akroje, todėl gauna laiškus Kublai Chanui ir galimybę tęsti kelionę.

Kartu leidžiasi du dominikonai – Niccolò da Vicenza ir Guglielmo da Tripoli. Tačiau jų dalyvavimas trumpas. Pasiekus Mažosios Armėnijos pakrantę, vienuoliai atsisako tolesnio žygio. Istoriniai šaltiniai šį sprendimą sieja su pavojais kelyje, nors aptariami ir galimi keliautojų nesutarimai. Trys Polo keliauja toliau.

Persijoje jų laukia turtingi miestai, sausos plynaukštės, karavanų takai ir sudėtinga vietos valdovų politika. Keliautojai pasiekia Kermaną, vėliau – Hormūzą prie Persijos įlankos. Čia galima būtų rinktis jūrų kelią Indijos link, tačiau pagal Marco pasakojimą vietiniai laivai venecijiečiams kelia abejonių dėl tinkamumo ilgai kelionei. Jie pasuka atgal į žemyno gilumą.

Kelionė tęsiasi per dabartinio Afganistano apylinkes, Badachšaną ir Pamyro kalnyną. Aukštikalnėse tenka įveikti retą orą, šaltį ir ilgus atstumus tarp gyvenviečių. Marco savo pasakojime mini ir patirtus sveikatos sutrikimus. Toliau laukia Rytų Turkestano oazės, Taklamakano pakraščiai, Lop Noro apylinkės ir Gobio dykumos kryptis.

Tokios kelionės išlaidos sunkiai apskaičiuojamos iš anksto. Kiekvienoje naujoje vietoje reikia maisto, pašaro, palydos ir vietos valdovo leidimo. Atsivežtas kapitalas mažėja dar nepasiekus rinkos, kurioje tikimasi uždirbti. Tačiau Polo šeima gabena ir kitą turtą – Kublai Chano suteiktą palankumą, leidžiantį prašyti pagalbos jo valdomose žemėse.

1275 m. Marco Polo pasiekia Šangdu ir patenka į Čingischano anūko Kublai Chano dvarą

1275 m. gegužę arba birželį, po maždaug trejų su puse metų kelionės, Polo pasiekia Šangdu – Kublai Chano vasaros rezidenciją į šiaurę nuo dabartinio Pekino. Niccolò ir Maffeo grįžta pas valdovą, kurį jau pažįsta, o Marco pirmą kartą išvysta Mongolų imperijos dvarą. Čia susitinka mongolų karinė diduomenė, kinų valdininkai, persų ir Vidurinės Azijos pirkliai, budistų dvasininkai bei įvairių kitų kraštų pasiuntiniai.

Kublai Chanas į valdžią ateina 1260 m. Po vienuolikos metų paskelbia Juanų dinastijos vardą ir Kinijoje ima naudotis imperatoriškos valdžios tradicijomis. 1279 m. jo kariuomenė galutinai palaužia Pietų Songų dinastiją. Didelė Kinijos dalis dabar priklauso mongolų valdovui, kurio protėviai dar neseniai gyveno stepėse.

Užkariauti Kiniją ir ją valdyti – skirtingi uždaviniai. Mongolų raiteliai gali sunaikinti priešininko kariuomenę, tačiau surinkti mokesčius iš milijonų gyventojų reikia raštininkų, vietos pareigūnų, patikimų matų ir apskaitos. Imperijai būtini žmonės, išmanantys svetimas kalbas, prekybos papročius, laivybą ir žemdirbystę.

Kublai Chanas naudojasi skirtingų tautų specialistais. Marco Polo tokiame dvare atsiranda tinkamu laiku. Jaunas venecijietis turi ryšį su tolimu krikščionišku pasauliu, yra kilęs iš patyrusių pirklių šeimos ir, kaip teigia jo pasakojimas, geba mokytis kalbų. Valdovui tai gali būti naudinga. Svetimšalis taip pat mažiau susijęs su Kinijos vietos diduomenės giminystės ir pareigų tinklais, todėl tam tikroms užduotims gali būti pasirenkamas be įprastų vidaus politinių įsipareigojimų.

Kublai Chanas siunčia Marco Polo po imperiją, kurios valdymas remiasi keliais, pašto stotimis ir mokesčiais

Marco Polo pasakoja gavęs Kublai Chano pavedimų vykti į įvairias imperijos vietas. Tarp jo aprašytų kraštų – Junanas, pietryčių Kinija, Jangdzės upės baseinas ir didieji prekybos miestai. Tikslus venecijiečio tarnybinis statusas iki šiol ginčijamas, tačiau jo knygoje sukaupta daug žinių apie Juanų valstybės ūkį, administraciją ir gyventojų papročius.

Vienas įdomiausių jo aprašytų reiškinių – mongolų pašto ir pasiuntinių stočių tinklas, paprastai vadinamas jam. Valdovo pasiuntiniai keliauja tarp stočių, kuriose gali pakeisti žirgus, gauti maisto ir tęsti kelionę. Tokia tvarka leidžia perduoti įsakymus per milžiniškus atstumus. Žinios apie sukilimą, mokesčių surinkimą ar pasienio pavojų valdovą pasiekia gerokai greičiau, negu pajuda didelė kariuomenė.

Pasiuntinių tinklo išlaikymas kainuoja. Reikia žirgų, pašaro, pastatų, kelių priežiūros ir žmonių, kurie visa tai tvarko. Šias išlaidas galų gale dengia valdomų žemių ištekliai. Imperija surenka pajamas vienoje vietoje ir panaudoja jas valdžiai vykdyti kitoje. Tokiu būdu kelių priežiūra, prekyba ir kariuomenės aprūpinimas tampa susijusiais valstybės reikalais.

Marco aprašomoje Azijoje galima atpažinti ir Venecijos pirkliui suprantamą tvarką. Valdovas rūpinasi keliais dėl tos pačios priežasties, dėl kurios Venecija saugo savo jūrų maršrutus: saugiu keliu juda prekės, o kartu su jomis – mokesčių pajamos. Kiekvienas uždarytas kelias mažina galimybę rinkti duoklę, prekiauti ir išlaikyti valdžią.

Kinijos popieriniai pinigai Marco Polo atskleidžia tai, ko XIII a. Europa dar beveik nepažįsta

Didžiojo chano sostinėje Marco susiduria su reiškiniu, kuris Venecijos pirkliui vertas atskiro pasakojimo. Kublai Chano valstybėje cirkuliuoja popieriniai pinigai. Jų gamybą Marco aprašo taip išsamiai, kad skiria jai atskirą knygos skyrių.

Pasak jo, pinigams gaminti naudojama šilkmedžių vidinės žievės pluoštinė medžiaga. Iš jos paruošiami lakštai, supjaustomi skirtingo dydžio gabalais. Ant jų pažymima vertė, uždedami atsakingų pareigūnų ženklai ir imperatoriaus antspaudas. Taip į apyvartą patenka pinigai, kurių medžiaginė vertė menka, palyginti su juose nurodyta suma.

Marco šį procesą prilygina alchemijai. Jam atrodo nepaprasta, kad valdovas gali gaminti popierinius ženklus ir jais atsiskaityti už brangius daiktus, maistą bei paslaugas. Knygoje pasakojama, kad imperijos gyventojai privalo tokius pinigus priimti, o atsisakymas gali užtraukti griežtą bausmę.

Šiame aprašyme slypi vienas svarbiausių Marco Polo kelionės ekonominių atradimų. Monetos vertę viduramžių europietis pirmiausia sieja su tauriuoju metalu. Kinijoje valstybės nustatyta vertė gali būti suteikta popieriaus lakštui. Jo naudojimą palaiko mokesčių rinkimas, valdžios įsakymai ir pasitikėjimas tuo, kad šie pinigai bus priimami atsiskaitant.

Popieriniai pinigai Kinijoje atsiranda dar iki Kublai Chano. Songų dinastijos laikais jie jau turi savo istoriją. Mongolų valdovas paveldi šią patirtį ir pritaiko ją savo imperijai. Didelės teritorijos valdymas reikalauja atsiskaitymo priemonių, kurių nereikia nuolat gabenti sunkiomis metalo skryniomis.

Marco Polo apie šiuos pinigus rašo su nuostaba, tačiau vėlesni istorikai jo pasakojime randa vertingos informacijos apie tikrąją Kinijos pinigų apyvartą. Juanų valstybėje popieriniai pinigai leidžia valdovui apmokėti išlaidas ir telkti išteklius, bet kartu suteikia galimybę išleisti daugiau pinigų, negu ūkis pajėgia išlaikyti jų vertę. Šis pavojus Kinijoje pasireiškia dar gerokai iki Europos valstybių eksperimentų su popierine valiuta.

Marco Polo atkreipia dėmesį į druską, nes jos prekyba pildo valdovo iždą

Druska Marco Polo pasakojime užima neįprastai daug vietos. Venecijietis aprašo jos gamybą, prekybą ir mokesčius skirtingose Kinijos srityse. Tai suprantamas susidomėjimas žmogui, užaugusiam Viduržemio jūros prekybos aplinkoje: druska reikalinga maistui išsaugoti, o jos tiekimo kontrolė gali užtikrinti nuolatines pajamas.

Pietryčių Kinijoje Marco susiduria su dideliais prekybos miestais ir turtingomis druskos gavybos sritimis. Jangdzės žemupio apylinkėse druskos gamyba ir paskirstymas duoda reikšmingą dalį valstybės pajamų. Savo knygoje

Junane jis aprašo kitokią aplinką. Čia druska išgaunama iš sūrių šaltinių ir gręžinių, o kai kuriose vietovėse ji naudojama ir kaip atsiskaitymo priemonė. Dar viena jam įdomi pinigų forma – kaurių kriauklelės, atkeliaujančios iš Indijos vandenyno prekybos tinklų.

Tokie skirtumai rodo, kad Kublai Chano valdoma imperija neturi vienodos pinigų apyvartos visose provincijose. Sostinėje naudojami popieriniai pinigai, o tolimuose regionuose išlieka kitos vertės matavimo ir atsiskaitymo priemonės. Valdovas gali nustatyti bendrą tvarką, tačiau vietos prekybiniai įpročiai ir prekių prieinamumas dažnai lemia, kuo žmonės iš tiesų atsiskaito.

Šis Marco Polo dėmesys druskai, muitams ir pinigams po kelių šimtmečių taps svarbiu jo kelionės tikrumo įrodymu. Tokias smulkmenas lengva praleisti pasakojant apie svetimą imperiją. Jas pastebi žmogus, kuris domisi jos ūkiu.

Hangdžou ir Kvančou uostai atskleidžia Europai sunkiai įsivaizduojamą Kinijos prekybos mastą

Marco Polo daug dėmesio skiria Hangdžou, jo vadinamam Kinsaju. Tai buvusi Pietų Songų sostinė, didelis amatų, prekybos ir gyventojų telkimosi centras. Venecijietis aprašo jo gatves, tiltus, kanalus, turgus ir gausybę parduotuvių. Skirtingose knygos versijose pateikiami milžiniški miestų dydžio ir turtų skaičiai, kuriuos istorikai vertina atsargiai. Vis dėlto pagrindinis vaizdas atitinka istorinę tikrovę: pietryčių Kinija tuo metu yra viena turtingiausių Eurazijos ūkinių sričių.

Marco taip pat aprašo Kvančou uostą, jo vadinamą Zaitunu. Čia atplaukia Indijos vandenyno pirkliai, gabenantys prieskonius, brangakmenius, audinius ir kitas prekes. Prekyba jungia Kiniją su Pietryčių Azija, Indija, Persijos įlanka ir tolesniais Vakarų kraštais.

Venecijietis įdėmiai stebi ir muitus. Jo pasakojime minima, kad į Kvančou atplaukusiems pirkliams už tam tikras prekes tenka mokėti dešimtadalio vertės muitą. Valstybės pajamos auga kartu su uosto prekyba, todėl valdovui naudinga palaikyti jūrų kelius ir kontroliuoti didžiausius prekybos centrus.

Šiame pasaulyje Marco Polo atranda Venecijai pažįstamą ekonominę tvarką, tik nepalyginamai didesnio masto. Uostas, prekybininkas ir valdovas siekia savo dalies. Miestas klesti, kai prekės juda ir prekybininkai sutinka mokėti už teisę jomis prekiauti. Valdovui tenka užtikrinti tokią tvarką, kad prekyba išliktų pelninga ir jam pačiam.

Kublai Chano Kinijoje Marco randa miestų, kurių ekonominį svorį sunku palyginti su jo gimtąja Venecija. Tai padeda suprasti, kodėl jo knyga vėliau stebina Europos skaitytojus. Rytų turtai čia pateikiami kaip kasdienė prekybos ir valstybės pajamų tikrovė.

1291–1292 m. mongolų princesės kelionė suteikia Polo šeimai progą palikti Kublai Chano dvarą

Polo šeima prie Kublai Chano praleidžia beveik septyniolika metų. Marco atvyksta į Aziją jaunas, o namo ruošiasi grįžti jau brandus vyras. Ilgas gyvenimas svetimo valdovo dvare suteikia patirties, bet kartu sukuria priklausomybę nuo jo valios. Pasak Marco pasakojimo, Kublai Chanas nenoriai išleidžia jam tarnavusius venecijiečius.

Galimybė išvykti atsiranda dėl Mongolų imperijos dinastinių ryšių. Persijos Ilchanato valdovas Arghunas ieško naujos žmonos iš Bajautų giminės. Kublai Chanas parenka Kököchin – Marco knygoje įvairiai užrašomo vardo mongolų princesę. Polo šeimai pavedama prisidėti prie jos palydos į Persiją.

Kelionei parengiama didelė laivų vilkstinė. Marco pasakojime minimi 14 laivų, išplaukiančių iš pietinės Kinijos pakrantės. Jie pasuka per Pietryčių Azijos vandenis į Indijos vandenyną. Kelionė užtrunka, o jos dalyviai patiria didelių netekčių. Kiek tiksliai žmonių išvyksta ir kiek pasiekia Persiją, skirtingos pasakojimo versijos pateikia nevienodai, todėl šių skaičių nereikėtų laikyti patikima kelionės apskaita.

Kelionės metu pasikeičia ir politinė padėtis. Arghunas miršta 1291 m., dar princesės palydai nepasiekus Persijos. Jo vietą Ilchanato soste užima Gajchatu, o Kököchin išteka už Arghuno sūnaus Gazano. Marco Polo pasakojimo epizodą apie princesės kelionę iš dalies patvirtina persų šaltiniai. Juose užfiksuoti ir pasiuntinių vardai, sutampantys su pateiktais venecijiečio knygoje.

Šis dinastinis pavedimas Polo šeimai tampa keliu namo. Imperijų santuokos dažnai sprendžia politinius klausimus, tačiau šiuo atveju viena jų atveria galimybę trims venecijiečiams sugrįžti į miestą, iš kurio išvyko prieš daugiau kaip du dešimtmečius.

1295 m. Polo šeima sugrįžta į Veneciją, tačiau karas su Genuja Marco atveda į kalėjimą

1295 m. Marco Polo vėl pasiekia Veneciją. Nuo išvykimo praeina apie 24 metai. Mieste jau pasikeitusi žmonių karta, o Respublikos politikoje vis stipresnė konkurencija tarp pirklių šeimų ir diduomenės.

Polo sugrįžta turėdami ilgų kelionių patirtį ir turtą, sukauptą per prekybinę veiklą. Tačiau Venecija gyvena pagal savas taisykles. Asmeninis pasiekimas čia gali suteikti turtų bei garsą, bet politinės privilegijos priklauso nuo šeimos padėties ir jos vietos Respublikos valdančiajame sluoksnyje. XIII a. pabaigoje prieiga prie Didžiosios tarybos vis labiau ribojama, todėl pirklių sėkmė savaime neatveria kelio į aukščiausią valdžią.

Netrukus Marco įtraukiamas į Venecijos ir Genujos karą. Abi jūrinės respublikos varžosi dėl prekybos kelių, uostų ir privilegijų Viduržemio bei Juodosios jūros regione. 1298 m. rugsėjį prie Korčulos salos Genujos laivynas, vadovaujamas Lamba Dorios, sutriuškina venecijiečius.

Pagal paplitusią tradiciją, šiame mūšyje Marco patenka į nelaisvę. Vis dėlto istorikai nesutaria dėl tikslių jo suėmimo aplinkybių. Viduramžių tyrinėtojas Ermanno Orlando aptaria ir ankstesnio susirėmimo prie Laiazo versiją, kuri Marco nelaisvę nukelia į 1296 m. Patikimai žinoma, kad XIII a. pabaigoje venecijietis kalinamas Genujoje, o 1298 m. su juo susijęs kelionių pasakojimas pradedamas užrašinėti.

Kalėjimas tampa vieta, kurioje Marco sukauptos žinios įgauna kitą vertę. Prekybininko kelionė jau baigta, tačiau jos istorija dar tik ruošiasi pasiekti Europą.

Genujos kalėjime Rustichello da Pisa paverčia Marco Polo prisiminimus knyga apie visą žinomą pasaulį

1298 m. Genujos kalėjime Marco sutinka Rustichello da Pisa – Pizos kilmės rašytoją, žinomą dėl riterinių pasakojimų. Rustichello moka perteikti nuotykius, valdovų žygius ir nepaprastus įvykius. Marco turi medžiagos, kurios pakaktų kelioms tokioms knygoms.

Jie pradeda rengti pasakojimą, vėliau žinomą kaip Le Devisement du monde – „Pasaulio aprašymas“, Il Milione arba tiesiog „Marco Polo kelionės“. Kūrinys plinta prancūzų ir frankų–italų kalbomis, vėliau verčiamas į kitas Europos kalbas. Ankstyvasis rankraštis neišlikęs. Skirtingose vėlesnėse versijose randama reikšmingų skirtumų.

Rustichello dalyvavimas svarbus vertinant knygos patikimumą. Jis dirba su žmogaus prisiminimais, bet juos dėlioja pagal savo laikmečio literatūrinę tradiciją. Knygoje greta gana tikslių geografinių bei ekonominių žinių atsiranda pasakojimų, kuriuos Marco galėjo girdėti iš kitų keliautojų. Kai kuriuos epizodus veikia viduramžių skaitytojų pomėgis nepaprastiems reginiams.

Rankraščių plitimą liudija išlikę egzemplioriai. Kongreso biblioteka saugo skaitmeninį maždaug 1350 m. datuojamo rankraščio atvaizdą. Jis priklauso seniausių išlikusių Marco Polo kelionių knygos egzempliorių grupei. Pati knyga jau XIV a. cirkuliuoja Europos valdovų ir didikų bibliotekose.

Venecijos pirklys gauna antrąjį gyvenimą, kuriame jo asmeninė prekybinė sėkmė tampa mažiau svarbi už knygos poveikį. Skaitytojai gali ginčytis dėl jo pasakojimų tikrumo, tačiau žinių apie Aziją įvairovė ir apimtis iš esmės praplečia europiečių geografinį akiratį.

Marco Polo pasakojimas apie Kiniją kelia abejonių, bet pinigų ir druskos istorija padeda patikrinti jo žodžius

Marco Polo knygos tikrumu abejojama nuo seno. Kai kurie jo teiginiai atrodo perdėti, o kiti nesutampa su istorikams žinomais įvykiais. Pasakojime, pavyzdžiui, Polo šeimai priskiriamas indėlis į mongolų vykdytą Sianjango miesto apgultį, nors ji baigiasi 1273 m., dvejais metais anksčiau, negu Marco pasiekia Kiniją.

Taip pat ginčijamas jo tarnybinis statusas Jangdžou mieste. Kai kurios knygos redakcijos leidžia suprasti, kad Marco galėjo eiti svarbias pareigas, tačiau tokio paskyrimo patvirtinimo išlikusiuose Kinijos administraciniuose dokumentuose nėra. Kolumbijos universiteto istorikas Morrisas Rossabi pripažįsta Marco polinkį sureikšminti savo vaidmenį, bet pabrėžia jo pasakojime esančių tikslių žinių apie mongolų dvarą ir Juanų valstybę svarbą.

1995 m. britų istorikė Frances Wood iškelia dar radikalesnį klausimą: ar Marco Polo apskritai buvo Kinijoje? Ji atkreipia dėmesį į tai, kad venecijietis nemini daugelio kinų kasdienybės ypatybių, o jo vardo nerandama išlikusiuose Kinijos pareigūnų sąrašuose.

Vis dėlto tokie nutylėjimai turi savo aplinkybes. Marco daugiausia bendrauja su mongolų valdžios aplinka, kurioje įprasta naudoti skirtingas kalbas ir papročius. Didžioji kinų siena jo laikais taip pat dar neturi vėliau Mingų dinastijos sukurtos išvaizdos. Reikalauti, kad XIII a. keliautojas aprašytų būtent tai, kas šiandien laikoma Kinijos simboliais, būtų klaidinga.

2012 m. sinologas Hansas Ulrichas Vogelis išleidžia daugiau kaip 600 puslapių tyrimą „Marco Polo Was in China: New Evidence from Currencies, Salts and Revenues“. Jame Marco pateiktas žinias apie pinigus, druskos gamybą, valstybės pajamas ir administracinę geografiją autorius lygina su Kinijos istoriniais dokumentais bei archeologiniais radiniais.

Vogelio tyrimas atskleidžia įdomią aplinkybę: Marco pateiktos detalės apie pinigų apyvartą Junane, druskos gamybą ir muitų rinkimą dažnai sutampa su Kinijos šaltiniais. Ypač svarbu tai, kad dalis šių dokumentų parengti jau pasibaigus Juanų dinastijai, todėl Marco negalėjo tiesiog perskaityti jų savo kelionės metu.

Apie tikrąją Azijos kelionę kartais daugiau pasako paprastas mokestis už druską negu iškilmingas aprašymas apie imperatoriaus rūmus. Rūmų didybę gali pagražinti kiekvienas pasakotojas. Svetimos šalies pinigų apyvartą, vietinius atsiskaitymo papročius ir druskos gamybos būdus be tiesioginių žinių atkurti gerokai sunkiau.

1324 m. Marco Polo miršta Venecijoje, o jo knyga pradeda naują kelionę po Europą

1324 m. sausio 8 d. Marco Polo miršta Venecijoje. Jam apie 70 metų. Palikimą paveldi šeima, tarp kurios narių – žmona Donata Badoer ir trys dukterys Fantina, Bellela bei Moreta. Išlikę dokumentai leidžia tyrinėti jo turtą, įsipareigojimus ir

Didžiausia Marco Polo palikimo dalis ilgainiui pasirodo esanti knyga. Joje aprašyta Azija vis dažniau patenka į Europos geografų, pirklių ir keliautojų akiratį. Viduramžių žemėlapiuose Rytų geografija dar ilgai lieka paini, tačiau Polo pateikti vietovardžiai ir žinios apie prekybos centrus padeda ją tikslinti.

Vėlesniais amžiais vis daugiau europiečių siekia tiesioginio kelio į Azijos rinkas. Portugalijos laivai plaukia aplink Afriką, o Kristupas Kolumbas ieško rytinių kraštų pasukęs į vakarus. Marco Polo pasakojimas priklauso knygoms, kurios maitina šį susidomėjimą. Jis atskleidžia Kinijos miestų, Indijos vandenyno prekybos ir Mongolų valdytų žemių turtus žmonėms, kurių galimybės keliauti gerokai mažesnės negu jų norai.

Marco Polo istorinė reikšmė kyla iš labai konkrečių aplinkybių. Venecija suteikia jam prekybininko išsilavinimą ir ryšius. Mongolų imperija atveria kelius per Euraziją. Kublai Chano dvaras leidžia pažinti Kinijos valdymą. Genujos kalėjimas suteikia progą jo prisiminimams virsti knyga.

Kiekviena šių aplinkybių priklauso nuo skirtingų žmonių interesų. Venecijiečiai ieško pelno, mongolai siekia valdyti užkariautas žemes, o Rustichello nori sukurti pasakojimą, kurį skaitytų Europa. Jų darbai galiausiai susijungia vienoje knygoje.

Marco Polo nugyvena nepaprastą gyvenimą, tačiau dar svarbiau, kad jo pasakojimas išlieka naudingas ir po autoriaus mirties. Jis leidžia Europos pirkliams bei valdovams geriau įsivaizduoti Rytų prekybos galimybes, o istorikams palieka žinių apie XIII a. Azijos ūkinį gyvenimą.

Venecijietis, išvykęs su tėvu ir dėde ieškoti kelių į turtingas rinkas, palieka Europai kur kas vertingesnį turtą – galimybę pažinti pasaulį, kurio didžiąją dalį ji iki tol suprato labai menkai.

Šaltiniai

Treccani. (2015). Polo, Marco. Dizionario Biografico degli Italiani, Vol. 84 https://www.treccani.it/enciclopedia/marco-polo_%28Dizionario-Biografico%29/

Columbia University, Asia for Educators. Rossabi, M. Did Marco Polo Really Go to China? https://afe.easia.columbia.edu/mongols/pop/polo/mp_essay.htm

University of Oxford, Cabinet. Printing and the State: The First Paper Money https://www.cabinet.ox.ac.uk/node/6959