Žudantis gailestingumas

Gailestingumo spąstai, kai kišamės į gamtą. Kiekvieną žiemą tas pats – šeriam gulbes, antis ir žąsis.

Gamtoje nei šaltis, nei alkis nėra problema, kurią reikia „išspręsti“. Tai signalai, verčiantis paukščius migruoti. Pašalinus būtinybę migruoti paukštis lieka ten, kur vėliau nebegali išgyventi.

Esant šiltoms žiemoms, neišskridę paukščiai išgyvena su „geradarių” primaitinimu. Vasarą jie poruojasi ir užaugina jauniklius, kurie net nežino, kad reikia išskristi. Taip atsiranda pašalpinių karta, kuri vėl poruojasi ir auga toliau.

„Jos jau priprato – nebešerti būtų žiauru.“ Tačiau pripratimas nėra natūrali būsena. Tai žmogaus sukurta, nenatūrali priklausomybė. Ne prisitaikymas prie gamtos, o dezorientacija.

Būtent alkis ir šaltis buvo per amžius natūralus postūmis pakilti skrydžiui. Kai žmogus jį neutralizuoja, jis kartu sunaikina natūralią gyvūno išgyvenimo strategiją.

Šėrimas prasideda dar rudenį ar ankstyvą žiemą – po pirmų šalnų, po pirmo sniego, nes „gaila”. Paukščiai prie to jau priprato ir būriais kaulija maisto. Kaip faina, mes tokie geručiai, duodam batono ir vaikams juk gerumo pamokėlė…

Bet būtent tuo metu sprendžiasi migracija. Kartais pakanka kelių savaičių, kad paukštis nebesikeltų skrydžiui, net jei fiziškai dar gali tai padaryti.

Natūralioje gamtoje žūtys vyksta be žmogaus įsikišimo. Šiuo atveju žmogus pirmiausia pakeičia paukščio elgseną, o vėliau pasitraukia, palikdamas jį speige. Tai jau ne gamtos procesas, o atsakomybės atsisakymas.

Gamta taip veikė tūkstančius metų. Šimtai, tūkstančiai paukščių per šiuos speigus numirs. Nes su mūsų „gerumu” palikti ten, kur neturi būti ir tada, kai tai jiems pražūtinga.

Gulbės ir žąsys migruodavo, kai maisto ir atviro vandens nebelikdavo. Jei pavieniai paukščiai pasilikdavo ir žūdavo – tai buvo natūrali atranka. Ir tai yra normalu, toks gamtos gyvenimo dėsnis.

Šiltesnės žiemos ir „klimato kaita” čia ne prie ko, kaip sakė Grybauskaitė. Migracija vis tiek vyksta, tik trumpėja. O jei nereikia nedezorientuotam žmogaus paukščiui išskristi, jis tą žiemą ir neišskrenda, tačiau instinktai išlieka – išskris kai tikrai reikės.

Klimatas nešeria paukščių batonais.

Klimatas nepripratina jų prie žmonių. Žmonių šėrimas – didžiausia problema ir kritinis lūžis. Paukščiai nustoja migruoti, telkiasi didelėmis grupėmis, praranda instinktą ieškoti natūralaus maisto.

Užėjus speigui, kaip dabar, paukščiai nebepajėgia nei išskristi, nei išgyventi. Tai dirbtina, mūsų sukurta priklausomybė, ne gamta. Kodėl jie tiesiog neišskrenda dabar, kai taip šalta?

Todėl, kad neturi kūno riebalų atsargų, nėra ilgos dienos šviesos, palankių oro srautų. Per speigą paukščiai jau yra išsekę, sparnai gali apledėti, jokios energijos skrydžiui nebeliko.

Kas kaltas? Tikrai ne „klimato kaita”, kuri tik sukuria sąlygas, prie kurių gyvūnai gali prisitaikyti. Pagrindinė tragedijos priežastis – „gerųjų” žmonių šėrimas. Trumpalaikė užuojauta, sukelianti ilgalaikę mirtį.

Ir dauguma tų „šėrėjų” nusiplauna, nes juk šalta, nėra laiko kaip tyčia ir t.t. Lieka tie, kurie šalina „gerulių” sukurtas pasekmes – gyvūnų globos organizacijos, pavieniai entuziastai.

Kas kada nors ir vėl važiuosit gelbėti – jokių batonų, duonų, bandelių, sausainių, virtų grūdų, nieko sūdyto. Kviečiai, avižos, miežiai, kukurūzai (ne sūdyti, ne skrudinti), smulkintos morkos ir kopūstų lapai.

Tą problemą sukūrė ne kelios šiltos žiemos, bet mes patys.