Išlikę dokumentai: žvilgsnis į nevilties laikus

Dvaro turėjimas prieš 100–150 metų reiškė tam tikrą statusą, tačiau kartu neišvengiamai užkrovė ir pareigas – ypač finansines. Lentvario dvaras nebuvo išimtis: jo išlaikymas reikalavo didelių lėšų ir finansinio išmanymo. Pastarojo stokojant, grafas Vladislovas Tiškevičius samdė patyrusius administratorius ir dvarų valdytojus. Deja, tam tikros istorinės aplinkybės ir netinkamų asmenų paskyrimai lėmė rimtus Lentvario dvaro sunkumus. Apie juos liudija Adomo Miliaus rinkinyje išlikę dokumentai.

Lentvario dvaro nuosmukis prasidėjo Pirmojo pasaulinio karo metais. Karo metu buvo sunaikinti ar smarkiai apgadinti dvaro rūmai, kanalizacija, elektros ir vandens tiekimo sistemos. Bijodami naujo konflikto, grafai nusprendė neinvestuoti į rūmų atkūrimą. Dar vieną smūgį sudavė 1921 m. Rygos sutartis, padalijusi dvaro valdas tarp dviejų valstybių. Tačiau karo padariniai buvo ne vienintelė problema. Tuo metu paaiškėjo, kad Vilniaus apylinkių dvarų valdytojas Pavelas pasisavindavo dvaro išteklius asmeniniams tikslams. Neinvestavimas į gyvulininkystę, apleistas žemės ūkis ir neteisėtas miškų kirtimas tapo lemtingais dvaro žlugimo veiksniais.

Šių problemų užuominos matomos 1921 m. dokumente, kuriame minimi vekseliai ir prašymas pateikti dvaro planą. Tuo metu dvaro planas buvo itin svarbus dokumentas, todėl tikėtina, kad laiško autorius kreipėsi tiesiogiai į dvaro savininkus. Manoma, kad po skandalingo valdytojo Pavelo atleidimo ir pabėgimo naujas valdytojas Vilniaus dvarams nebuvo paskirtas – tikriausiai baiminantis panašaus scenarijaus. Plano galėjo prireikti kitam aukšto rango didikui, peržiūrinėjusiam žemes po Rygos sutarties. Tuo pat metu vekseliai tapo įprasta pirkimų išsimokėtinai forma. Jų skaičius augo, o galimybės juos išpirkti – mažėjo.

Lentvaris, 1921 m.
Lentvario vandens malūnai
Paštas
Stotis LENTVARIS

EINAMOSIOS SĄSKAITOS:
Varšuvos komercinis bankas – Vilniaus skyrius
Kooperatinių bendrovių bankas – Vilniaus skyrius
Verslo bendrovių sąjungos bankas – Vilniaus skyrius
Vilniaus privatus komercinis bankas

Gerbiamasis pone,
kadangi šiandien negaliu asmeniškai atvykti į vietinį dvarą pagal kvietimą jo atsisveikinti, maloniai prašau pasirašyti pridedamus vekselius ir grąžinti juos per pasiuntinį.
Tuo pačiu prašau perduoti pasiuntiniui dvaro planą, kurio man skubiai reikia.

Su pagarbiu nusilenkimu ir
bučiuodamas Ponios rankas,
prašau pranešti, jei reikalinga papildoma pagalba!

Vis dėlto dvaras dar keletą metų tęsė veiklą, išlaikydamas pagrindinį personalą. Tačiau viskas jau buvo pasikeitę. 1925 m. grafo Vladislovo sūnus Eugenijus šventė vestuves. Nei lėšų, nei tinkamų patalpų šiai šventei nebuvo, todėl vestuvės vyko giminingos Radvilų giminės dvare. Patys Tiškevičiai rūmuose nebegyveno – jie buvo persikėlę į ūkinius pastatus. Prabanga buvo dingusi, tačiau tėvynės jie palikti nenorėjo.

Paskutiniais Lentvario dvaro nuosmukio metais laikomi 1929-ieji. Iš to laikotarpio išlikęs dokumentas liudija prašymą paskolinti 500 kilogramų arkliams skirto pašaro iš kaimyninių Grigiškių. Marija Kristina Tiškevičienė Lentvaryje visada laikė arklius. Gegužę, prasidėjus ganymo sezonui, tokio kiekio pašaro būtų pakakę vienam arkliui maždaug mėnesiui, tačiau tikėtina, kad Lentvaryje jų buvo daugiau.

Antspaudas:
GRAFIENĖ
MARIJA KRISTINA TIŠKEVIČIENĖ
Lentvaris, 1929 m. gegužės 27 d.

Gerbiamasis pone,

Remiantis pasirašiusiems duotu pažadu, grafienės Marijos Kristinos Tiškevičienės dvaro administracija maloniai prašo paskolinti pateikėjui pažadėtą 1 vežimą ± 30 pūdų šiaudų arklių pašarui iki /neįskaitoma/ derliaus.
Iš anksto dėkodami už Jūsų gerumą,
Pagarbiai,

Antspaudas:
GRAFIENĖ
MARIJA KRISTINA TIŠKEVIČIENĖ
Išduota 1929-05-27.
Šiaudai: 30,5 pūdo.

Prašau pranešti, jei reikalinga papildoma pagalba!

Galiausiai tais pačiais metais grafas Vladislovas su žmona Marija Kristina nusprendė persikelti gyventi į Varšuvą. Jų sūnus Eugenijus persikėlė į Lentvarį, nors nėra aišku, ar jis padengė Marijos Kristinos skolinius įsipareigojimus. Tačiau, būdamas apdairesnis už tėvą, 1929 m. liepos 17 d. Eugenijus už 18 500 JAV dolerių įsigijo Karpiškių dvarą, kurio plotas siekė 91,47 dešimtines. Tai leido likusiam Lentvario dvarui išsilaikyti iki Antrojo pasaulinio karo.

Išlikę dokumentai liudija, kad net didžiausių sunkumų metu gyvenimas Lentvario dvare tęsėsi, o grafai nenorėjo atsisakyti savo darbuotojų. Vis dėlto po Pirmojo pasaulinio karo Tiškevičių šeima gyveno ne pagal savo galimybes ir išsilaikė tik kaimyninių dvarų pagalba.