Stambulo konvencija: kai noras apginti moteris tampa ginklu prieš jas pačias

I. Kai gėris pavirsta įrankiu, kuris naikina tai, ką turėjo ginti

Iš pradžių viskas atrodė taip teisinga. Europos Tarybos 2011 m. priimta Stambulo konvencija buvo pristatyta kaip didelis civilizacijos žingsnis į priekį – dokumentas, kuris pagaliau sistemingai kovos su smurtu prieš moteris ir užtikrins jų apsaugą.

Kas galėtų tam prieštarauti?
Kas nenorėtų pasaulio, kuriame moteris jaučiasi saugi, gerbiama ir lygi?

Tačiau kaip ir daug kartų istorijoje, didelės idėjos neretai tampa kaukėmis dar didesniems planams. Stambulo konvencija – klasikinis pavyzdys, kaip kilnus tikslas gali būti pavogtas, perrašytas ir panaudotas tam, kad pakeistų pačius visuomenės pamatus.

Jei pažvelgtume į konvencijos tekstą oficialiame šaltinyje, pamatytume pažadus: užkirsti kelią smurtui, apginti aukas, bausti kaltininkus. Skamba nekaltai ir netgi teisingai. Bet po šiais sakiniais slypi nauja ideologinė architektūra – konstrukcija, kuri išplečia sąvoką „lytis“ (angl. gender) iki socialinio reiškinio, nebesusieto su biologija. Ir būtent čia prasideda visa drama.

Tai, kas prasidėjo kaip kova prieš smurtą, virto kova prieš patį žmogaus prigimties suvokimą. Po konvencijos stogu įsikūrė terminai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nekalti – „socialinė lytis“, „lyčių vaidmenų transformacija“, „stereotipų naikinimas“. Bet iš tiesų tai tapo įrankiu keisti švietimo programas, teisinę kalbą, šeimos politiką. Moteris, kurią norėta apginti, šiandien tampa tarsi laboratorijos objektu: jos vaidmuo, jos prigimtis, net pati sąvoka „moteris“ pradedama nagrinėti kaip socialinė konstrukcija, o ne kaip natūrali, gimimo momentu duota tikrovė.

Tai nebe dokumentas apie smurtą, tai programinis manifestas, kuriuo atveriamos durys į naują socialinę inžineriją. Jie pažadėjo apsaugą, bet atnešė kontrolę. Jie kalbėjo apie meilę, bet įvedė ideologiją. Jie sakė, kad gins moterį, tačiau pirmiausia iš jos atėmė teisę būti…

II. Kas buvo pažadėta: tikslas – kilnus, rezultatas – priešingas

III. „Gender“ – nedidelis žodis, turintis sprogstamą galią

IV. Kaip noras apginti moteris virto jų unikalumo paneigimu

V. Kodėl šalys traukiasi – ir ką jos jau suprato

VI. „Socialinės lyties“ konstrukto pasekmės – kai mokyklose pradedama mokyti, kad lytis pasirenkama

VII. ES institucijų spaudimas ir religinės-kultūrinės tapatybės konfliktas

VIII. Lietuva – ant vertybinio slenksčio

IX. Ką daryti vietoj to

X. Kai troškimą ginti paverčia pretekstu valdyti

Post Scriptum – kai tylėjimas tampa sutikimu