Sofija Horvataitė-Tiškevičienė: moteris, ant kurios laikėsi grafų pasaulis

Apie didikus dažniausiai pasakojama per jų dvarus, titulus ir pinigus. Apie vyrus – per sprendimus, karjeras, politinius konfliktus. Tačiau yra biografijų, kurių neįmanoma suprasti per pavardę ar herbą. Sofija Horvataitė-Tiškevičienė buvo būtent tokia figūra. Ji nebuvo tik grafo žmona, nebuvo vien šeimos „moralinis fonas“. Ji buvo struktūra. Ašis. Moteris, ant kurios laikėsi ne tik šeima, bet ir didžiulė dvarų, žmonių, ligoninių, prieglaudų ir sprendimų sistema.

Sofija gimė 1837 metais Horvatų giminėje – senoje, vengrų kilmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų šeimoje, kurios šaknys į Lietuvą atėjo dar XVI amžiuje, Stepono Batoro laikais. Tai buvo giminė, kuri jau kelias kartas gyveno ne romantinėje legendų erdvėje, o realioje administravimo, tarnybos ir atsakomybės kasdienybėje. Sofijos tėvas Aleksandras Horvatas – ilgametis Kijevo gubernijos bajorų maršalka – buvo žmogus, pripratęs prie sprendimų ir tvarkos, o motina Klotilda Volodkevičiūtė-Tiškevičienė – giliai tikinti, vidinę discipliną vertinanti moteris, savo vaikams įskiepijusi ne demonstratyvų pamaldumą, o tylų pareigos jausmą.

Vaikystė, kuri mokė ne emocijų, o atsakomybės

Sofija buvo jauniausia šeimoje. Ji augo šalia vyresnių brolių ir seserų, ypač artimai bendraudama su seserimi Jadvyga. Tai buvo namai, kuriuose mokslas ir dvasingumas nebuvo priešybės. Vaikus mokė samdomos guvernantės, mokytojos, tačiau motina asmeniškai rūpinosi auklėjimu – ne tik žiniomis, bet ir charakteriu. Sofija augo aplinkoje, kurioje jausmai nebuvo slopinami, bet ir nebuvo leidžiama jiems valdyti gyvenimo.

Dar jaunystėje ji pamatė Europą. 1857–1858 metais, keliaudama su tėvais ir seserimi, aplankė Vokietiją, Šveicariją, Prancūziją, Italiją, Lenkiją, viešėjo Budapešte. Ši kelionė nebuvo paviršutiniška – iš jos liko dienoraštis, kuris išliko iki šių dienų. Tai labai svarbi detalė. Ji rodo ne tik Sofijos smalsumą, bet ir gebėjimą reflektuoti, stebėti, mąstyti raštu. Ji nebuvo vien stebėtoja – ji fiksavo pasaulį, bandė jį suprasti.

Iš Horvatų namų – į imperijos masto atsakomybę

1860 metais Sofija ištekėjo už Juozapo Tiškevičiaus – Rusijos imperijos karininko, Vilniaus generalgubernatoriaus adjutanto. Tai nebuvo romantiška, lengva santuoka. Juozapas jau buvo brandus vyras, su sudėtinga biografija, karjera, ligomis ir didžiulėmis ambicijomis. Sofija tapo jo žmona būdama vos dvidešimt trejų, tačiau labai greitai tapo ne tik šeimos, bet ir visos imperijos masto ūkio dalimi.

Iš pradžių jie gyveno Vilniuje, Sofijai priklausiusiuose rūmuose Trakų gatvėje. Vėliau persikėlė į Lentvarį – dar ne tą legendinį, neogotikinį, bet ankstyvą, formuojamą dvarą. Galiausiai, 1875 metais, pagrindine rezidencija tapo Kretinga. Per šiuos metus Sofija pagimdė dvylika vaikų. Aštuoni iš jų užaugo. Keturi mirė kūdikystėje ar labai anksti. Ši statistika šiandien atrodo kaip skaičiai, tačiau tuo metu tai buvo nuolatinė vidinė įtampa, netektis, tylus gedulas, kurį reikėjo išgyventi neparalyžiuojant gyvenimo.

Sofija augino ne tik savo vaikus. Ji priėmė ir tris vyro nesantuokinius vaikus, kuriuos šeima įsivaikino. Jie gavo Tiškevičių pavardę, bet neturėjo grafo titulo ir paveldėjimo teisių. Tai labai daug pasako apie jos moralinę laikyseną. Ji nesiėmė keršto, neskaldė šeimos, nebandė „ištrinti“ nepatogios realybės. Ji ją suvaldė. Ramiai, be deklaracijų, bet labai aiškiai.

Kai vyras sirgo – o paskutinius dešimt gyvenimo metų jis sirgo sunkiai – Sofija tapo jo slaugytoja. Kai jis buvo tarnyboje – ji tapo administratore. Kai jis valdė vieną turtingiausių žemvaldystės tinklų Lietuvoje, apimančių 27 dvarus ir apie 400 tūkstančių hektarų žemės keturiose gubernijose – Sofija tapo faktine šios sistemos koordinatore. Tai nebuvo simbolinis vaidmuo. Tai buvo kasdieniai sprendimai, ūkvedžių kontrolė, finansų priežiūra, žmonių problemos, ligos, derliai, konfliktai.

Kai labdara tampa sistema, o stiprybė – kasdienybe

Ir vis dėlto Sofija labiausiai išsiskyrė ne administracine galia, o labdara. Kretingos dvare, šalia ligoninės, kurią pastatė vyras, ji įkūrė našlaičių, senelių ir invalidų prieglaudą. Ji rėmė elgetas ir varguolius ne epizodiškai, o sistemingai. Ji mokė savo dukras lankyti vargingų šeimų vaikus, mokyti juos skaityti, siūti jiems drabužius. Tai nebuvo „gerumo akcija“. Tai buvo pasaulėžiūra.

Ji rėmė bažnyčias – Salantų, Kretingos – bet ne kaip reprezentaciją, o kaip bendruomenės centrus. Ji rūpinosi dvarų ūkiu ne dėl pelno, o dėl stabilumo. Net po vyro mirties 1891 metais ji visą likusį gyvenimą gedėjo – nešiojo tamsius drabužius, našlės šydą, meldėsi už jį kasdien. Tai buvo ne poza. Tai buvo jos vidinė laikysena.

Gyvenimo pabaigoje Sofija valdė Dimitravo, Darbėnų ir Grūšlaukės dvarus, gyveno tarp Kretingos ir Palangos. Žiemas leisdavo Kretingoje, turėdama savo apartamentus, iš kurių pro grotą galėjo patekti tiesiai į Žiemos sodą. Vasaromis gyvendavo Palangoje, „Anapilio“ viloje, ar sūnaus Felikso dvare. Tai buvo ramus, bet ne pasyvus gyvenimas.

Sofija mirė 1919 metais, būdama 82-ejų. Ji buvo palaidota Kretingos Tiškevičių koplyčios-mauzoliejaus kriptoje, šalia vyro, puošniame sarkofage. Net ir po mirties jos istorija nebuvo palikta ramybėje – XX amžiaus viduryje kapų plėšikai išniekino kriptą, apgadino sarkofagus. Tik XXI amžiuje, atliekant restauracijos darbus, jos palaikai buvo perkelti, ištirti, identifikuoti, o sarkofagai restauruoti ir sugrąžinti į vietą.

Tyrimai atskleidė net smulkmenas – Sofija buvo 165 cm ūgio, karste rastas jos vestuvinis žiedas su lenkišku įrašu ir vestuvių data. Tai labai simboliška. Net po visų valdų, ligoninių, vaikų, dvarų ir šimtų sprendimų – liko žiedas. Asmeninis, tylus liudijimas.

Sofija Horvataitė-Tiškevičienė nebuvo istorijos „fonas“. Ji buvo jos karkasas. Moteris, kuri nemėgo triukšmo, bet laikė pasaulį. Ir būtent tokios figūros dažniausiai lieka nepastebėtos – kol nepradedi žiūrėti giliau. Jei šiandien kalbame apie Tiškevičių dvarus, jų išlikimą, jų struktūrą, jų socialinį audinį – labai didelė to dalis veda prie vieno vardo: Sofija.