NATO: nuo kolektyvinės gynybos iki interesų konflikto

1949 m. balandžio 4 d., Vašingtonas. Pasirašoma Šiaurės Atlanto sutartis, kuria įkuriama NATO. Dvylika valstybių susitaria dėl bendros gynybos principo – vieno užpuolimas laikomas visų užpuolimu. Sprendimas priimamas aiškiame kontekste: Europa dar tik atsigauna po karo, o Sovietų Sąjunga plečia savo įtaką Rytuose.

NATO nuo pradžių yra ne tik karinis aljansas. Tai struktūra, jungianti politinius sprendimus, karinę galią ir technologinę priklausomybę. Jungtinės Valstijos tampa pagrindine šios sistemos ašimi – tiek finansine, tiek karine prasme. Europa įgyja saugumo garantijas, bet kartu integruojasi į bendrą strateginę erdvę.

Šaltojo karo laikotarpiu NATO veikia kaip atgrasymo mechanizmas. Branduolinė pusiausvyra ir blokų konfrontacija palaiko stabilumą, tačiau kartu įtvirtina ilgalaikę įtampą. Organizacija plečia infrastruktūrą, standartus ir koordinavimo sistemas, kurios tampa nuolatine Vakarų saugumo dalimi.

Po Sovietų Sąjungos žlugimas NATO ne tik išlieka, bet ir plečiasi. Narystė plečiama į Rytų Europą, o veikla peržengia tradicinės gynybos ribas. Organizacija dalyvauja karinėse operacijose už savo teritorijos ribų ir tampa platesnio geopolitinio veikimo instrumentu.

Kartu stiprėja ir ekonominė dimensija. Bendri standartai ir suderinamumo reikalavimai lemia, kad didelė dalis ginkluotės ir technologijų perkama iš JAV gamintojų. NATO tampa sistema, kurioje saugumo politika susijungia su karinės pramonės interesais.

XXI amžiuje išryškėja vidiniai skirtumai. Skirtingos valstybės nevienodai vertina grėsmes, skiriasi jų politiniai ir ekonominiai prioritetai. Tai ypač matyti pastarųjų konfliktų kontekste, kai sprendimai ne visada būna vieningi.

Sukūrimas ir pirminė logika (1949–1955)

1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone dvylika valstybių pasirašo Šiaurės Atlanto sutartį ir įkuria NATO. Tarp steigėjų – JAV, Kanada, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija, Beniliukso šalys ir kelios kitos Vakarų Europos valstybės. Sprendimas grindžiamas aiškiu tikslu – sukurti kolektyvinės gynybos sistemą, galinčią atgrasyti galimą karinę grėsmę Europoje.

Pagrindinis principas įtvirtinamas penktajame straipsnyje: vienos valstybės užpuolimas laikomas viso aljanso užpuolimu. Tai tampa kertiniu NATO veikimo pagrindu. Tačiau praktikoje šis principas reiškia daugiau nei formalų įsipareigojimą – jis įtvirtina JAV karinį buvimą Europoje ir ilgalaikį įsipareigojimą jos saugumui.

Organizacijos atsiradimą lemia konkreti geopolitinė situacija. Po Antrojo pasaulinio karo Europa yra ekonomiškai išsekusi ir politiškai nestabili. Tuo pat metu Sovietų Sąjunga įtvirtina kontrolę Rytų Europoje, remia komunistinius režimus ir plečia savo įtakos zoną. Vakarų valstybės siekia sukurti bendrą atsaką šiai plėtrai.

Jungtinės Valstijos šiame procese atlieka pagrindinį vaidmenį. Per Maršalo planą jos jau finansuoja Europos atstatymą, o NATO tampa kariniu šios politikos papildymu. Ekonominė parama ir saugumo garantijos sujungiamos į vieną strategiją, kuri stiprina Vakarų bloką.

Ankstyvuoju laikotarpiu NATO dar neturi išvystytos karinės struktūros. Tik 1950–1951 m. sukuriamos nuolatinės vadovavimo grandys, o pirmuoju aukščiausiuoju sąjungininkų pajėgų Europoje vadu tampa Dwight D. Eisenhower. Tai žymi perėjimą nuo politinio susitarimo prie realios karinės organizacijos.

1952 m. prie NATO prisijungia Graikija ir Turkija, išplečiant aljansą į pietryčių flangą. 1955 m. naryste papildoma ir Vakarų Vokietija. Šis žingsnis turi strateginę reikšmę – Vakarų Vokietija tampa svarbia gynybos linijos dalimi, tačiau kartu kelia įtampą su Sovietų Sąjunga.

Tų pačių 1955 m. Rytų blokas atsako į NATO plėtrą – įkuriamas Varšuvos paktas. Taip galutinai susiformuoja dvi priešingos karinės sistemos, kurios apibrėžia visą Šaltojo karo laikotarpį. Europa tampa padalinta į dvi aiškias įtakos zonas, o NATO įsitvirtina kaip pagrindinis Vakarų karinis blokas.

Institucinė NATO struktūra ir reali galios architektūra

NATO nuo pat pradžių kuriama kaip politinė ir karinė organizacija, kurioje sprendimai priimami bendru sutarimu. Aukščiausias organas – Šiaurės Atlanto Taryba – formaliai veikia konsensuso principu: kiekviena valstybė turi vieną balsą, o sprendimai priimami tik visoms sutinkant. Tai sukuria lygybės įspūdį, tačiau praktikoje sprendimų svoris priklauso nuo valstybių galios.

Karinę kryptį formuoja NATO Karinis komitetas, kuriame dirba valstybių kariuomenių atstovai. Šis komitetas koordinuoja strateginius planus ir perduoda juos vykdyti operacinei vadovybei. Aukščiausias karinis postas Europoje – sąjungininkų pajėgų vadas – nuo pat įkūrimo skiriamas JAV generolui. Tai įtvirtina nuolatinį JAV vaidmenį NATO karinėje struktūroje.

Organizacijos politinis centras yra NATO būstinė Briuselyje. Čia vyksta pagrindiniai sprendimų priėmimo procesai, derinamos pozicijos ir formuojama bendroji politika. Greta veikia ir SHAPE – aukščiausioji sąjungininkų pajėgų Europoje vadavietė, atsakinga už operacinį planavimą ir karinių pajėgų koordinavimą.

NATO struktūra grindžiama standartizacija. Ginkluotė, ryšių sistemos, logistika ir procedūros turi būti suderintos tarp visų narių. Tai leidžia skirtingų valstybių pajėgoms veikti kaip vieningam vienetui. Tačiau toks suderinamumas reikalauja bendrų techninių sprendimų ir ilgalaikių įsipareigojimų.

Finansinis ir technologinis pagrindas šioje sistemoje yra nevienodas. Jungtinės Valstijos skiria didžiausią dalį gynybos išlaidų, turi pažangiausias technologijas ir didžiausią karinę infrastruktūrą. Dėl to jų įtaka sprendimams, nors formaliai ir neįtvirtinta, yra lemiama.

Svarbi NATO veikimo dalis – integruota vadovavimo sistema. Ji leidžia greitai perkelti pajėgas, koordinuoti veiksmus ir vykdyti bendras operacijas. Tačiau ši sistema veikia tik tol, kol egzistuoja politinis sutarimas tarp narių.

Taip susiformuoja dviguba NATO prigimtis. Iš vienos pusės – tai konsensusu grindžiama tarptautinė organizacija. Iš kitos – hierarchinė struktūra, kurioje sprendimų kryptį lemia valstybės, turinčios didžiausius karinius ir finansinius resursus.

Šaltasis karas: branduolinė pusiausvyra ir šešėlinės operacijos (1955–1991)

1955 m. susiformuoja dvi priešingos karinės sistemos – NATO ir Varšuvos paktas. Europa tampa pagrindine jų konfrontacijos erdve. Tiesioginio karo tarp blokų išvengiama, tačiau įtampa išlieka nuolatinė ir sisteminė.

Pagrindiniu saugumo mechanizmu tampa branduolinis atgrasymas. Abi pusės sukaupia pakankamus arsenalus, kad bet koks tiesioginis konfliktas reikštų abipusį sunaikinimą. Ši logika įtvirtina vadinamąją pusiausvyrą – karas nevyksta būtent todėl, kad jo pasekmės būtų nevaldomos.

NATO šiuo laikotarpiu plečia karinę infrastruktūrą Vakarų Europoje. Įrengiamos bazės, dislokuojamos pajėgos, vystomos greito reagavimo sistemos. JAV branduoliniai ginklai tampa esmine Europos saugumo dalimi, o jų kontrolė išlieka Vašingtono rankose.

Kartu formuojasi ir mažiau vieša veiklos sritis. Vakarų Europoje kuriami slaptieji tinklai, skirti veikti galimos okupacijos atveju. Vienas iš tokių projektų – Operation Gladio. Šių struktūrų egzistavimas ilgą laiką nėra viešinamas, o jų veikla kelia diskusijų dėl kontrolės ir atsakomybės.

Šaltojo karo metu NATO tiesiogiai nekariauja su Varšuvos paktu, tačiau dalyvauja platesniame geopolitiniame kontekste. Konfliktai vyksta kitur – Azijoje, Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje – kur susiduria skirtingų blokų interesai. NATO valstybės šiuose procesuose dalyvauja individualiai arba per sąjungininkus.

Organizacijos viduje taip pat atsiranda įtampos. 1966 m. Prancūzija pasitraukia iš integruotos karinės struktūros, siekdama didesnio savarankiškumo. Tai parodo, kad net bendro saugumo sistemoje nacionaliniai interesai išlieka svarbūs.

Vis dėlto iki 1991 m. NATO išlaiko pagrindinę funkciją – kolektyvinį atgrasymą. Šaltasis karas baigiasi be tiesioginio karinio susidūrimo tarp blokų, tačiau suformuota saugumo sistema neišnyksta. Ji tampa pagrindu tolimesnei organizacijos transformacijai.

Prieštaringos figūros NATO vadovybėje ir realpolitik

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų valstybės susiduria su praktiniu uždaviniu – per trumpą laiką sukurti veikiančią karinę sistemą naujos geopolitinės įtampos sąlygomis. Sprendimai grindžiami ne vien ideologija, bet ir karine patirtimi. Tai atveria kelią buvusių Vokietijos karininkų integracijai į naują saugumo architektūrą.

1955 m. Vakarų Vokietijai įstojus į NATO, jos karinės struktūros pradedamos sistemingai integruoti į aljansą. Kartu į aukštas pareigas patenka karininkai, tarnavę Vermachte. Šis procesas aiškinamas strategine būtinybe – patyrusių specialistų poreikiu ir siekiu stiprinti gynybinius pajėgumus prieš Sovietų Sąjunga.

Tokie paskyrimai atspindi Šaltojo karo laikotarpio prioritetus. Pagrindinis tikslas – sukurti efektyvią ir koordinuotą karinę sistemą. Patirtis ir profesionalumas vertinami kaip svarbesni už ankstesnę tarnybą, jei ji laikoma nesusijusia su pokarinės tvarkos pažeidimais.

Viešojoje erdvėje šie sprendimai vertinami nevienareikšmiškai. Keliami klausimai dėl atsakomybės, istorinio vertinimo ir deklaruojamų vertybių santykio su praktiniais sprendimais. NATO tuo laikotarpiu veikia kaip sistema, kurioje prioritetas teikiamas strateginiam stabilumui ir kariniam efektyvumui.

TSRS žlugimas ir pažadai dėl plėtros (1989–1999)

1989 m. griūva Berlyno siena, o 1991 m. subyra Sovietų Sąjunga. Per trumpą laiką išnyksta sistema, kuri dešimtmečius apibrėžė NATO egzistavimo prasmę. Rytų Europa atsiveria politiniams ir kariniams pokyčiams, o buvusios sovietinės valstybės pradeda ieškoti naujų saugumo garantijų.

Tuo laikotarpiu vyksta intensyvios derybos tarp Vakarų ir Maskvos. Vienas dažniausiai minimų epizodų – JAV valstybės sekretoriaus James Baker pokalbiai su Michailu Gorbačiovu 1990 m. Diskusijose dėl Vokietijos suvienijimo išsakomos formuluotės apie NATO plėtrą „į rytus“. Šių pareiškimų interpretacija iki šiol išlieka ginčų objektu, nes jie nebuvo įtvirtinti teisiškai privalomuose dokumentuose.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo NATO susiduria su strateginiu klausimu – prieš ką ši organizacija nukreipta ir kokia jos egzistencijos prasmė. Formalus priešas išnyksta, tačiau aljansas nėra išformuojamas. Priešingai, pradedama ieškoti naujos funkcijos ir vaidmens pasikeitusioje tarptautinėje sistemoje.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje kuriami nauji bendradarbiavimo formatai su buvusiomis Rytų bloko valstybėmis. 1994 m. inicijuojama „Partnerystė taikos labui“ programa, leidžianti šioms šalims palaipsniui integruotis į NATO struktūras, neprisiimant pilnos narystės įsipareigojimų.

Tuo pat metu Rytų Europos valstybės aktyviai siekia narystės. Jų motyvai grindžiami saugumo garantijomis ir politiniu integravimusi į Vakarų sistemą. NATO pradeda svarstyti plėtros galimybes, nepaisant Maskvos nepritarimo.

1999 m. įvyksta pirmoji NATO plėtros banga po Šaltojo karo – prie aljanso prisijungia Lenkija, Čekija ir Vengrija. Tai tampa lūžio tašku: NATO ne tik išlieka, bet ir pradeda judėti į buvusią Sovietų įtakos zoną.

Šis laikotarpis suformuoja ilgalaikę įtampą tarp Rusijos ir NATO. Maskva plėtrą vertina kaip saugumo pažeidimą, o NATO – kaip suverenių valstybių pasirinkimą. Skirtingas šių procesų vertinimas tampa vienu iš pagrindinių vėlesnių konfliktų veiksnių.

Plėtra į Rytus ir intervencijų era (1999–2014)

1999 m. NATO pradeda naują etapą. Prie aljanso prisijungia Lenkija, Čekija ir Vengrija, o organizacija pirmą kartą panaudoja karinę jėgą Europoje po Šaltojo karo – prasideda Kosovo karas. Operacija vykdoma be aiškaus Jungtinių Tautų mandato, remiantis humanitarinės intervencijos argumentu. Tai žymi posūkį nuo teritorinės gynybos prie aktyvaus karinio veikimo.

2001 m. po Rugsėjo 11-osios išpuolių pirmą kartą aktyvuojamas NATO penktasis straipsnis. Aljansas įsitraukia į operacijas Afganistane, kurios tampa ilgiausia karine misija organizacijos istorijoje. NATO veikia toli už savo tradicinės geografinės zonos ribų.

2004 m. įvyksta didžiausia plėtros banga. Prie NATO prisijungia septynios valstybės, tarp jų Lietuva, Latvija ir Estija. Aljansas pasiekia buvusias Sovietų Sąjungos sienas. Tai reikšmingai keičia saugumo balansą Europoje ir sustiprina Rytų flangą.

Šiuo laikotarpiu NATO nuosekliai plečia savo funkcijas. Be kolektyvinės gynybos, organizacija vykdo stabilizavimo, taikos palaikymo ir krizių valdymo operacijas. Kariniai veiksmai tampa lankstesni, dažnai grindžiami koalicijų principu ir politiniais sprendimais.

2000–2010 m. stiprinama technologinė ir operacinė integracija. Įvedami bendri standartai, vystomos bendros ginkluotės sistemos, kuriamos greito reagavimo pajėgos. Tai leidžia aljansui veikti greitai ir koordinuotai skirtinguose regionuose.

Tačiau kartu auga ir įtampa santykiuose su Rusija. NATO plėtra ir karinės operacijos už aljanso ribų Maskvoje vertinamos kaip įtakos zonos plėtimas. Skirtingas saugumo suvokimas tampa vis ryškesnis.

Iki 2014 m. NATO transformuojasi iš regioninio gynybinio bloko į plačiau veikiančią karinę-politinę organizaciją, galinčią vykdyti operacijas už savo teritorijos ribų ir integruoti vis daugiau valstybių į bendrą saugumo sistemą.

NATO blokas kaip karinės industrijos ekosistema

NATO veikimas grindžiamas ne tik kariniu bendradarbiavimu, bet ir standartizacija. Aljansas nustato techninius, logistinius ir operacinius reikalavimus (STANAG), kurie leidžia skirtingų valstybių pajėgoms veikti kaip vieningai sistemai. Tai apima ginkluotę, ryšių sistemas, amuniciją, degalus ir procedūras. Šie standartai sukuria bendrą techninę erdvę, tačiau kartu apriboja alternatyvas.

Ši standartizacija lemia ilgalaikius įsipareigojimus. Valstybės, prisitaikydamos prie NATO reikalavimų, investuoja į suderinamą infrastruktūrą ir techniką. Praktikoje tai reiškia „užrakinimo efektą“ – pasirinkus vieną sistemą, jos keitimas tampa finansiškai ir operaciškai sudėtingas.

Naujausi finansiniai mastai (2024–2025)

• Bendros NATO šalių karinės išlaidos:
  ~1,5–1,6 trilijono JAV dolerių per metus
• JAV dalis:
  ~950–1 000 mlrd. USD (apie 62–66% viso NATO biudžeto)
• Europa + Kanada:
  ~450–500 mlrd. USD
• Vien ES NATO narės:
  ~381 mlrd. € (apie 410 mlrd. USD) 2025 m.

Tai reiškia, kad NATO faktiškai yra sistema, kurioje viena valstybė generuoja didžiąją dalį karinės galios ir technologinio potencialo.

Didžiausi nacionaliniai biudžetai (apytiksliai 2025 m.)

• JAV – ~950–1 000 mlrd. USD
• Vokietija – ~100–107 mlrd. USD
• Jungtinė Karalystė – ~70–80 mlrd. USD
• Prancūzija – ~60–70 mlrd. USD
• Lenkija – ~35–40 mlrd. USD (sparčiausiai augantis)

Korporacijos ir ginkluotės rinka

Dominuojančios JAV gynybos korporacijos:

• Lockheed Martin
  • Pajamos: ~67 mlrd. USD
  • Kapitalizacija: ~110–120 mlrd. USD
• RTX (Raytheon)
  • Pajamos: ~70+ mlrd. USD
  • Kapitalizacija: ~120–140 mlrd. USD
• Northrop Grumman
  • Pajamos: ~35–40 mlrd. USD
  • Kapitalizacija: ~70–80 mlrd. USD
• Boeing
  • Gynybos segmentas: dešimtys mlrd. USD per metus

Šios įmonės tiekia pagrindines NATO sistemas:

• F-35 naikintuvai (Lockheed Martin)
• „Patriot“ oro gynyba (RTX)
• strateginiai bombonešiai ir dronai (Northrop)

Politiniai įsipareigojimai

• Minimalus tikslas: 2% BVP (dabar faktiškai pasiektas daugumos narių)
• Naujas tikslas (2025):
  iki 5% BVP (3,5% kariuomenei + 1,5% infrastruktūrai)

Tai reikštų trilijoninius papildomus srautus į gynybos sektorių per artimiausius dešimtmečius.

Santykių su Rusija blogėjimas (2007–2022)

2007 m. Miuncheno saugumo konferencijoje Vladimiras Putinas viešai kritikuoja NATO plėtrą ir JAV dominavimą tarptautinėje sistemoje. Ši kalba laikoma aiškiu signalu, kad Rusija nebepriima po Šaltojo karo susiformavusios saugumo tvarkos.

2008 m. Bukarešto NATO viršūnių susitikimas metu paskelbiama, kad Ukraina ir Gruzija ateityje taps NATO narėmis. Nors konkretus narystės terminas nenustatomas, pats politinis signalas tampa svarbiu lūžio tašku santykiuose su Rusija.

Tais pačiais metais įvyksta karinis konfliktas Gruzijoje. Rusija panaudoja jėgą Pietų Osetijoje ir Abchazijoje, parodydama, kad yra pasirengusi ginti savo interesus buvusioje įtakos zonoje. NATO šio konflikto metu tiesiogiai nesikiša.

2014 m. po politinės krizės Ukrainoje Rusija aneksuoja Krymą. Šis žingsnis laikomas tarptautinės teisės pažeidimu ir sukelia Vakarų atsaką – sankcijas bei NATO karinio buvimo stiprinimą Rytų Europoje. Baltijos šalys ir Lenkija tampa prioritetinėmis gynybos kryptimis.

NATO pradeda rotacinį pajėgų dislokavimą, stiprina oro policijos misijas ir kuria greito reagavimo vienetus. Tuo pačiu didinamas dėmesys kibernetiniam saugumui ir informacinei erdvei, kuri tampa nauju konkurencijos lauku.

Santykiai tarp NATO ir Rusijos pereina į sisteminę konfrontaciją. Politinis dialogas išlieka ribotas, o abipusis pasitikėjimas smarkiai sumažėja. Kiekviena pusė savo veiksmus vertina kaip gynybinius, tačiau juos interpretuoja kaip grėsmę.

Iki 2022 m. susiformuoja įtempta saugumo situacija, kurioje NATO stiprina savo rytinį flangą, o Rusija didina karinį spaudimą Ukrainos kryptimi. Tai tampa tiesiogine prielaida platesnio masto konfliktui Europoje.

Rusijos–Ukrainos karas: NATO ribų testas

2022 m. prasideda Rusijos invazija į Ukrainą. Konfliktas vyksta už NATO teritorijos ribų, tačiau tiesiogiai paliečia visą aljansą. Ukraina nėra NATO narė, todėl penktasis straipsnis netaikomas, tačiau politinis ir karinis dėmesys tampa maksimalus.

NATO valstybės pradeda teikti plataus masto paramą Ukrainai. Tiekiama ginkluotė, amunicija, žvalgybinė informacija, vykdomas karių mokymas. Parama koordinuojama, tačiau sprendimai priimami nacionaliniu lygmeniu, atsižvelgiant į kiekvienos valstybės politinius ir ekonominius interesus.

Aljansas vengia tiesioginio karinio įsitraukimo. NATO pajėgos nedalyvauja koviniuose veiksmuose Ukrainos teritorijoje, siekiant išvengti tiesioginio konflikto su Rusija. Tai aiškiai apibrėžia ribą tarp kolektyvinės gynybos ir partnerių rėmimo.

Kartu stiprinamas rytinis flangas. Dislokuojamos papildomos pajėgos Baltijos šalyse, Lenkijoje ir kitose regiono valstybėse. Plečiami oro gynybos, žvalgybos ir greito reagavimo pajėgumai, siekiant užtikrinti NATO teritorijos saugumą.

Konfliktas išryškina ir vidinius skirtumus. Skirtingos valstybės nevienodai vertina paramos mastą, riziką ir galimus karo scenarijus. Vienos remia aktyvesnę politiką, kitos laikosi atsargesnės pozicijos.

NATO šiame kare veikia kaip koordinavimo platforma, tačiau ne kaip tiesioginis karo dalyvis. Tai leidžia išlaikyti vienybę, bet kartu parodo organizacijos veikimo ribas, kai konfliktas vyksta už jos formalių įsipareigojimų ribų.

Šis karas tampa testu NATO modeliui. Jis parodo, kad aljansas geba mobilizuoti išteklius ir koordinuoti veiksmus, tačiau sprendimų vieningumas priklauso nuo nacionalinių interesų ir politinės valios.

Konfliktas su Iranu ir aljanso skilimo linija

Po Rusijos–Ukrainos karo NATO susiduria su nauju išbandymu Artimuosiuose Rytuose. Jungtinės Valstijos imasi karinių veiksmų prieš Iraną, tačiau šį kartą aljanso reakcija nėra vieninga. Skirtingai nei ankstesniais atvejais, kolektyvinio atsako mechanizmas neveikia.

Dauguma NATO valstybių tiesiogiai nedalyvauja operacijose. Politinė parama išreiškiama atsargiai arba nevienareikšmiškai. Kai kurios šalys apsiriboja diplomatiniais pareiškimais, kitos akcentuoja konflikto deeskalacijos būtinybę.

Jungtinės Valstijos veikia savarankiškai. Sprendimai priimami nacionaliniu lygmeniu, nesiremiant kolektyviniais NATO mechanizmais. Donaldas Trumpas tampa pagrindiniu šios krypties veidu, pabrėžiančiu greitus ir vienašalius sprendimus.

Ši situacija atskleidžia struktūrinę realybę. NATO nėra automatinis karinių operacijų mechanizmas. Kiekvienas konfliktas vertinamas atskirai, o dalyvavimas priklauso nuo konkrečių valstybių politinės valios ir interesų.

Skirtingos NATO šalys turi nevienodus prioritetus. Europos valstybės labiau orientuojasi į regioninį stabilumą, energetinį saugumą ir ekonomines pasekmes. JAV veiksmai Artimuosiuose Rytuose ne visada sutampa su šiais interesais.

Aljansas šio konflikto metu veikia fragmentuotai. Nėra bendro karinio atsako ir vieningos strategijos. Tai rodo, kad kolektyvinė gynyba veikia tik esant tiesioginei grėsmei nariams, tačiau ne visais išorinių konfliktų atvejais.

Susidaro aiški takoskyra tarp deklaruojamos vienybės ir praktinių sprendimų. NATO išlieka formalia struktūra, tačiau realūs veiksmai vis labiau priklauso nuo individualių valstybių politikos ir strateginių interesų.