Marija Kristina Tiškevičienė – feministė ir Lentvario dvaro šviesa

Neatskleista moters istorija: kaip ji telkė žmones ir traukė lankytojus į dvarą

Kalbant apie senuosius Lietuvos rūmus ir dvarus, dažniausiai minimi vyrai – dvarų savininkai. Tačiau šalia jų beveik visada stovėjo ne mažiau stiprios moterys. Viena iš jų – grafienė Marija Kristina Aleksandra Liubomirskaitė, vėliau Tiškevičienė (Tyszkiewicz), Vladislovo Tiškevičiaus (Tyszkiewicz), antrojo Lentvario dvaro paveldėtojo, žmona ir kunigaikščio Eugeniuszo Adolfo Liubomirskio giminės narė.

Ji atnešė į Lentvarį kur kas daugiau spalvų ir, nors tuo metu taip nebuvo vadinama, iš esmės buvo ryški feministė – ne tik Vilniaus krašte, bet ir Lenkijoje.

Iš pirmo žvilgsnio, augusi turtingoje ir įtakingoje kunigaikščių šeimoje, Marija Kristina galėjo atrodyti išlepinta – tiek materialiai, tiek dėmesio iš vyrų prasme. Ji turėjo daugybę gerbėjų ir buvo jauniausia bei labiausiai mylima keturių brolių sesuo (tėvo dukra iš pirmosios santuokos tuo metu jau buvo mirusi).

Dėl šių priežasčių grafui Vladislovui Tiškevičiui, Lentvario dvaro paveldėtojui, teko ilga ir nelengva kova dėl mylimosios rankos. Įsimylėjęs studijų draugo seserį iš fotografijos ir net užsakęs jai rėmelį su užuolaidėlėmis, Vladislovas net penkerius metus laukė, kol 1892 m. Marija Kristina tapo jo žmona.

Ryžtas paversti vietą geresne ir jaukesne – kas sulaikė Mariją Kristiną Lentvaryje

Vladislovo tėvas, grafas Juozapas Tiškevičius, buvo pagarsėjęs silpnybe moterims ir prasta reputacija šiuo klausimu, o tai, tikėtina, ir lėmė ilgą Marijos Kristinos delsą. Grafas Juozapas Lentvaryje buvo apgyvendinęs dvi nesantuokines dukteris ir sūnų, o savo teisėtiems vaikams samdė tik gražias aukles.

Marijos Kristinos požiūris į tokius santykius išryškėjo vėliau, jai pačiai auklėjant vaikus. Pastebėjusi dukters Sofijos išrinktojo, Klemenso Potockio, polinkį į kitą moterį, ji ne kartą bandė jį nuo tokio pasirinkimo atkalbėti.

Tuo tarpu grafas Vladislovas Tiškevičius buvo visiška savo tėvo priešingybė ir su juo nesutarė, todėl paveldėjo vieną prasčiausių šeimos valdų – Lentvarį. Tai tapo rimtu iššūkiu dar prieš vestuves: į apleistus rūmus nebuvo galima atsivežti išlepintos damos. Dėl šios priežasties buvo investuotos didelės lėšos rūmų rekonstrukcijai ir aplinkos kūrimui.

Tačiau ir to Marijai Kristinai nepakako: pirmaisiais santuokos metais ji jautėsi svetima nepažįstamoje vietoje ir dažnai lankėsi pas gimines Varšuvoje. Vaistu nuo šio diskomforto tapo aktyvi veikla pačiame Lentvaryje. Grafienė pirmiausia ėmėsi steigti žirgyną. Kaip kraitį ji atsivežė keletą puikiausių tėvų žirgų, kurie tapo žirgyno pagrindu.

Daugybė „pirmųjų“: jojimo klubas, gaisrinė, draugijos ir bendruomenės

Marija Kristina Tiškevičienė Lentvaryje įkūrė jojimo klubą, kurio nariai daugiausia buvo vyrai. Ji dažnai jodavo vilkėdama vyriškais drabužiais, vyrišku stiliumi, lengvai įveikdama sudėtingiausias kliūtis. Tuo metu ji buvo viena iš nedaugelio profesionalių sportininkių moterų, dalyvavusių ir laimėjusių didžiausias žirgų varžybas Rusijoje. Šioje srityje Marija Kristina gerokai lenkė savo vyrą, kuris dėl tėvo nepritarimo niekada neišmoko tinkamai joti.

Lentvario savininkai buvo lygiateisiai partneriai visuomeninėje veikloje. Kartu su Vladislovu ir Antanu Tiškevičiais Marija Kristina įkūrė Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugiją. Su vyru ji taip pat įsteigė gaisrinę ir greitosios pagalbos tarnybą Lentvario apylinkėse.

To meto spauda aprašė gaisro atvejį, kai sudegus dailidės namui grafienė buvo viena pirmųjų, atvykusių į įvykio vietą, ir pati vadovavo ugniagesiams, ragindama juos skubėti. Marija Kristina taip pat globojo Vilniaus greitosios pagalbos paramos fondą, pritraukdama daug garbingų rėmėjų.

Spauda Mariją Kristiną vaizdavo kaip idealią žmoną – visada gražią ir elegantišką. Ji buvo laikoma viena stilingiausių savo luomo moterų. Puikų skonį turėjęs vyras, grafas Vladislovas Tiškevičius, taip pat pats parinkdavo jai drabužius. Kaip buvo madinga tuo metu, viešėdama Varšuvoje ji su draugėmis lankydavosi feministiniame kavinės tipo klube „Ster“, kur diskutuodavo moterų klausimais ir skaitydavo moterų spaudą.

Sunkiausiais laikais atsiskleidė stipriausias charakteris

Pirmiausia – kai vyras dėl savo politinių pažiūrų buvo priverstas gyventi Italijoje, grafienė Tiškevičienė liko viena rūpintis šeimos valdomis. Ji ramiai tvarkė reikalus tarp Vilniaus ir Lentvario, išmintingai vadovaudama dvarų administratorių veiklai.

Net ir šiuo sudėtingu laikotarpiu ji neatsisakė visuomeninės veiklos: 1911 m. paaukojo žemės Viešpaties Apreiškimo bažnyčiai, taip pat skyrė sklypą Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo katalikų bažnyčios statybai Lentvaryje ir pasirūpino, kad statybos būtų pradėtos kuo greičiau.

Galiausiai grafienė Marija Kristina Tiškevičienė buvo ta moteris, kuri išgelbėjo visą Lentvario turtą. Prasidėjus rusų okupacijai buvo duotas įsakymas susprogdinti rezidenciją.

Iš pradžių grafienė sumokėjo už informaciją, kuriam kariui pavesta tai padaryti. Vėliau, pasislėpusi už arklio, ji laukė, kol visi išvyks traukiniu, ir sumokėjo tam kariui 100 rublių už Lentvario neliečiamumą. Ji buvo pasirengusi paaukoti gyvybę dėl svetimos vietos, tapusios jos namais, tačiau vėliau kurį laiką gyveno užsienyje ir Lentvario daugiau nebepamatė.