Lentvaris kaip Žemės rojus: parkas, kuriame kraštovaizdis tapo idėja

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Eduardas Fransua André buvo vienas ryškiausių Europos kraštovaizdžio architektų, formavusių modernų požiūrį į parkų meną. Jo vardas skambėjo Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, o šiandien jis neatsiejamas ir nuo Lietuvos – Lentvario, Vokės, Užutrakio bei Palangos parkų. Tačiau iš visų šių kūrinių būtent Lentvario parkas laikomas tikruoju André šedevru, vieta, kurioje jo idėjos įgavo pilniausią, drąsiausią ir labiausiai išbaigtą formą.

Tai, kad toks pasaulinio lygio kūrėjas apskritai atvyko į Lietuvą, jau savaime kelia nuostabą. Manoma, jog lemiamą vaidmenį čia suvaidino grafo Vladislovo Tiškevičiaus autoritetas, ryšiai ir kultūrinė laikysena. Tai buvo ne atsitiktinis užsakymas, o dviejų pasaulėžiūrų susitikimas – žmogaus, suvokusio kraštovaizdį kaip dvasinę erdvę, ir menininko, gebėjusio šią viziją paversti gyva forma.

Atvykęs į Lentvarį, André ne tiesiog „projektavo parką“ – jis įsimylėjo vietovę. Lietuvos gamta jam pasirodė ideali terpė subtiliam dialogui tarp natūralumo ir žmogaus kuriamos struktūros. Lyginant su kitais jo darbais, Lentvario parkas buvo keičiamas radikaliausiai: perplanuotas visas reljefas, perkasti šlaitai, formuotos naujos perspektyvos. Tačiau visa tai daroma ne siekiant parodyti žmogaus galią, o priešingai – tam, kad parkas atrodytų ne „naujai sukurtas“, o tarsi visada čia buvęs.

André siekė brandos pojūčio. Todėl čia ne tik sodinti nauji augalai, bet ir perkelti jau augę medžiai bei krūmai, kruopščiai derinant jų formas, aukštį ir lapiją. Parke augo apie 50 rūšių medžių ir krūmų, iš kurių maždaug 20 buvo sąmoningai parinktos ir pritaikytos paties André. Neatsitiktinai vyravo smulkialapiai augalai – kad lapija neužgožtų gėlynų, vaizdų ir architektūrinių akcentų.

Vienas ryškiausių Lentvario parko bruožų – dirbtinių ir natūralių uolų sistema. André čia sukūrė savotišką „kalnų parką“: uolų masyvus, akmeninius tiltus, vingiuotus takus, laiptelius, stačias pakrantes, primenančias Alpių peizažus. Pats architektas pabrėžė, kad vietovės, kuriose galima taip organiškai ir įtikinamai formuoti dirbtines uolas, Europoje pasitaiko itin retai. Lentvaris jam buvo tikras kraštovaizdžio perlas.

Parką išskiria ir unikalus viadukas su požemine dirbtine uola, pastatyta iš gelžbetonio ir plytų. Ji sukonstruota taip meistriškai, kad nežinančiam sunku patikėti, jog tai ne natūralus gamtos darinys. Ne mažiau svarbus elementas – vanduo. André sukūrė sudėtingą, menišką sistemą: tris skirtinguose lygiuose esančius tvenkinius, sujungtus kaskadiniu upeliu, krentančiu nuo stačių uolų ir kuriantį nuolatinio judesio bei gyvybės pojūtį.

Lentvario parką kaip dvasinę erdvę interpretavo ir tyrėjas Vytautas Petrušonis, matęs jame Žemės rojaus idėją. Jo teigimu, tokie elementai kaip obeliskas, tiltas-viadukas su grota, krioklys ar vadinamoji „filosofų alėja“ buvo skirti ne vien pasivaikščiojimams, bet ir meditacijai, apsivalymui, vidiniams apmąstymams. Tai visiškai atitiko paties André pasaulėžiūrą, kurią jis apibendrino fraze: „Grožis yra aktyvi jėga amžinoms idėjoms realizuoti.“

Ši mintis idealiai sutapo su grafo Vladislovo Tiškevičiaus dvasia. Jis buvo pacifistas, intelektualas, nemėgo medžioklės, nerūkė ir vengė tuo metu „privalomų“ aristokratiškų pramogų. Vietoje jų jis rinkosi – ir siūlė kitiems – pasivaikščiojimus Lentvario parke, ne tik grožintis, bet ir mąstyti. Parkas jam buvo ne dekoracija, o gyvenimo filosofijos dalis.

Dirbtinio Intelekto pagalba atkuriant vaizdinius

Šiandien, praėjus daugiau nei šimtmečiui, André sukurta Lentvario parko struktūra vis dar laikoma pavyzdine ir nepriekaištinga. O šiuolaikinės technologijos leidžia žengti dar toliau: dirbtinio intelekto pagalba senos, blyškios ir nespalvotos fotografijos gali būti atgaivintos, nuspalvintos ir rekonstruotos taip, kad galėtume pamatyti parką beveik tokį, koks jis buvo André ir Tiškevičiaus laikais. Tai suteikia galimybę ne tik studijuoti istoriją, bet ir išgyventi ją vizualiai, tarsi trumpam sugrįžtant į laiką, kai grožis buvo kuriamas kaip sąmoninga, gyva jėga.

• Giedrė PETREIKIENĖ, Vilnius, Klevų alėja
• Eduardo Fransua Andre parkų kelias Lietuvoje : turistinio maršruto vadovas. 2011, 32 p.
• Narkovič, Liliana, Lentvario Tiškevičiai, rankraštis, iš lenkų k. vertė Jolita Karčevska-Rus, 2018. Versta iš: Narkowicz, Liliana. Tyszkiewiczowie rodem z Landwarowa, 2013.
• Petrušonis, Vytautas. Kultūrinio konteksto reikšmė vertinant architektūrinį kompleksą. Urbanistika ir architektūra, 2010/34(5), p. 252–261.