Lentvario Dvaro archeologiniai tyrimai

2008 m. Lentvario dvaro sodybos teritorijoje (Trakų r.) buvo atlikti archeologiniai žvalgomieji tyrimai. Archyviniuose šaltiniuose Lentvaris minimas jau XVI a. pabaigoje, kai šios žemės priklausė Tomui Sapiegai. XVIII–XIX a. pradžioje dvarą valdė N. Dombrovskis, vėliau – Šachnai ir Izdebskiai. 1819 m. dokumentuose tyrinėjamoje teritorijoje fiksuojami tik ūkiniai pastatai, o 1848 m. statybinėse prievolėse minimi tik valstiečių ir ekonominiai statiniai. Tai leidžia manyti, kad dvaro sodyba kaip reprezentacinis kompleksas čia dar nebuvo susiformavusi.

Lūžis įvyko 1850 m., kai grafas Juozefas Tiškevičius šiose vietose įsigijo 16 valakų dydžio sklypą. Būtent jis laikomas pirmuoju, įrengusiu Lentvaryje pilnavertę dvaro sodybą. Jam valdant suformuotas neogotikinio stiliaus architektūrinis ansamblis. Apie 1870 m. sodyboje apsigyveno jo sūnus Aleksandras Tiškevičius su žmona Marija Puslovskyte. Po Juozefui Tiškevičiui mirus 1891 m., dvaras atiteko kitam sūnui – Vladislovui Tiškevičiui. Tuo metu sodybos teritorija siekė apie 4000 margų (apie 2000 ha). Tiškevičiai Lentvario dvarą valdė iki 1939 m.

Didžioji dalis dvaro rūmų ir ūkinių pastatų buvo pastatyti XIX a. antroje pusėje, Juozefui Tiškevičiui valdant. Dalis šių statinių išliko iki šių dienų, nors jų paskirtis keitėsi, o kai kurie buvo perstatyti. Esminė rūmų rekonstrukcija atlikta 1899 m.

Kraštovaizdis, parkas ir inžineriniai sprendimai

Lentvario dvaro sodyba buvo įkurta išskirtinėje vietoje – Lentvario ežero šiauriniame krante. Tyrimai ir istoriniai šaltiniai leidžia manyti, kad iki dvaro sodybos formavimo ežeras buvo mažesnis, o vėliau jo vandens lygis buvo dirbtinai pakeltas. 1850–1873 m. per ežerą buvo supiltas pylimas, vedęs į sodybą, o XIX a. viduryje jis baigėsi tiltu.

Išlikusi ikonografinė medžiaga – V. Ordos piešiniai ir Janarjevo raižiniai – leidžia rekonstruoti to meto vaizdą. Tiltas vedė prie paradinių vartų, šalia kurių stovėjo sargo namelis. Vartai buvo dekoruoti smailėjančiomis arkomis, dviem bokšteliais, o tarp jų buvo įkomponuota masyvi iš ketaus lieta žirgo skulptūra.

Apie 1870 m. sodyboje įkurtas ir gamybinis sektorius – vinių fabrikas. Tuo pačiu laikotarpiu pradėtas formuoti parkas ir įrengta sudėtinga vandens sistema. Parko architektu tapo Eduardas François André, projektavęs ir kitus Tiškevičių parkus – Palangoje, Trakų Vokėje ir Užutrakyje.

Archeologiniai tyrimai ir teritorijos pokyčiai XIX–XX a.

2008 m. archeologinių tyrimų metu Lentvario dvaro teritorijoje iškasti 26 šurfai, kurių bendras plotas siekė 89 m². Juose fiksuotas 0,2–1,7 m storio kultūrinis sluoksnis, datuojamas XIX a. antra puse – XX a. pradžia. Ankstyviausi sluoksniai siejami su Juozepo Tiškevičiaus pradėta intensyvia statybine veikla – rūmų ir ūkinių pastatų statyba.

Prie dabartinio įvažiavimo į rūmus, šalia Lentvario ežero, aptiktas akmenimis grįstas kelio grindinys, datuojamas XIX a. 6–9 dešimtmečiais. Vėliau, Vladislovui Tiškevičiui perėmus dvarą, ežero vandens lygis buvo pakeltas, senasis kelias apsemtas, todėl kelio paviršius pakeltas apie 90 cm ir išgrįstas naujais akmenimis. Dėl reljefo pokyčių buvo nugriauti paradiniai vartai ir šalia stovėjęs pastatas – jų konstrukcijos tapo nefunkcionalios.

Tyrimai taip pat parodė, kad statant rūmus buvo koreguojamas natūralus reljefas: kalvos centras nulygintas, pakraščiai paaukštinti supiltiniu gruntu. Rūmų viduje aptiktas pirminis pirmojo aukšto grindų lygis, buvęs 60 cm žemiau dabartinių grindų. Rasta ir buvusios ratinės (vežiminės) pastato pamatų fragmentų, apžvalgos aikštelės tvorelės liekanų, neišlikusios atviros arkados kolonų vieta.

Tyrimų metu nustatyta, kad plytos rūmų statybai buvo gaminamos vietoje – aptikta plytų gamybos broko, o kalkės greičiausiai degintos čia pat, apie ką liudija kalkių gesinimo duobės. Ištirti ir kiti ūkiniai pastatai: karvidės, arklidės, malūnas, kumetynai, kurių kultūriniai sluoksniai ir grindiniai datuojami XIX–XX a.

Šie duomenys leidžia tiksliai rekonstruoti Lentvario dvaro teritorijos raidą, statybos etapus ir kraštovaizdžio pokyčius, taip pat patikslinti ikonografinėje medžiagoje vaizduojamų objektų realią padėtį ir mastą.

Saulius Sarcevičius – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2008 metais, 2009, 244-246