Klausimas: rebe, visą laiką galvoju apie pinigus, tiksliau, apie jų trūkumą. Tiesiog bijau, kad jie pasibaigs ir teks gyventi skurde. Dėl to dirbu nemylimą darbą, retai atostogauju, neperku sau madingų drabužių, nevaikštau į restoranus. Juk viskas taip brangu! Ką daryti? Patarkite!

ATSAKYMAS: Ui, kodėl klausi? Kas nutiko? Pamiršai savo dievuko pamokymus apie kupranugarį ir adatos skylutę bei nurodymą „išparduoti savo turtą ir išdalinti jį vargšams“? Nebeįtikina patarimai „džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka“ – saule, paukštelių čiulbėjimu ir žvaigždėmis? Ir visada atrodo, kad kiti gyvena už Tave smagiau ir prabangiau, ir jų tokios baimės visai nekamuoja? Oy vey! Vargas Tau! Pinigų trūkumo baimė – mano mėgstamiausia fobija. Net mirties baimė Lietuvoje, kurioje pilna kelio nuorodų esamuoju laiku „Žydų šaudymo vieta“ savo galybe negali prilygti tai vienintelei minčiai, kad, atitinkamoms aplinkybėms susiklosčius, man teks maitintis vien grikių koše, praustis ūkiniu muilu, nebus kaip susimokėti už internetą ir norint pabendrauti su pasauliu teks kulniuoti į kokį nors „Hesburgerį“! Na jau ne, ačiū! Tačiau, kaip bebūtų keista, bet pačių populiariausių žmogiškųjų fobijų sąraše skurdo fobija (o jei jau akademiškai išsireiškus, peniafobija) yra minima ne taip jau ir dažnai, nes ji būdinga tik turtingiems arba pasiturintiems žmonėms (kurių Lietuvoje nėra tiek jau ir daug, nemaišyti su “kreditiniais”, kuriančiais prabangaus gyvenimo iliuzija bankui priklausančiais būstais ar automobiliais), kurie bijo prarasti sau įprastą komforto lygį (nors įvairūs koučeriai vis mini būtinybę “išeiti iš savo komforto zonos”, į ką menami turtuoliai dažniausiai pritariamai linksi galvomis), nors tikrojo skurdo dažniausiai nebūna net uostę, todėl visai net neįtaria, kad skurdas – ne toks jau baisus dalykas, kaip atrodo – kur kas mažiau baisesnis nei vorai, gyvatės ar klounai. Yra tokia arachnofobijos (vorų baimės) gydymo metodika – paciento ranka kišama į stiklainį, pilną nepavojingų vorų, kurie po tą ranką laipioja. Tie pacientai, kurių iškart neištinka širdies smūgis, po tokių procedūrų išties pradeda į vorus žiūrėti palankiau. Remiantis tokia logika, būtų prasminga ir pačiam dirbtinai susikurti tokią situaciją, kuri jau tarsi ir įvyko – pinigai baigėsi – ir bijoti jau nebeliko ko. Geriausia pradėti palaipsniui – nebūtina iškart sėsti ant grikių ir ūkinio muilo. Tu jau turbūt esi paskaičiavęs savo mėnesio išlaidas – iš tos sumos atimk ketvirtį ir paslėpk jį kuo giliau, o pats gyvenk iš likusios. Kitą mėnesį atimk jau trečdalį, o jei išgyvensi (kuo aš nė neabejoju) užbaik eksperimentą galingu finaliniu akordu – pragyvenk mėnesį už pusę įprastų išlaidų. Viso to pasekoje ne tik sumažės Tavo dirglumas, bet ir susikaups pundelis atliekamų pinigų, kuriuos Tu galėsi švaria sąžine išleisti, nuėjęs į kokį nors gruzinų restoraną užkąsti išsvajotojo chinkali, avėdamas naujomis “Maximoje” įsigytomis “Seven Lemon” basutėmis.