Juozapas Tiškevičius dvarą pavertė legenda

Ankstyva tėvų netektis ir „rusiškas“ jaunystės pasaulis

Juozapas Tiškevičius (1835–1891), kaip ir jo broliai, gimė Logoiske – plačiose valdose dabartinėje Baltarusijoje, paveldėtose iš Vasylių Tiškevičių, Logoisko ir Berdyčevo valdovo. Tačiau jo istorija prasidėjo ne nuo ramaus vaikystės paveikslo, o nuo ankstyvos tuštumos: tėvai – Juozapas ir Ana Zabielaitė – mirė per anksti, ir berniukų likimas atsidūrė svetimų rankų globoje. Kai namuose nelieka tėvų, atsiranda taisyklės. Kai nelieka šilumos, atsiranda tvarka.

Pirmasis rimtas autoritetas buvo Adomas Jocheris – iškilus bibliografas ir akademinis dėstytojas. Jis į Tiškevičių sūnų auklėjimą atnešė discipliną: daugiau aiškumo, pareigos ir struktūros, mažiau sentimentų. O štai muzika į šiuos rūmus atėjo kaip visai kitos rūšies pasaulis – kurį laiką Juozapą mokė pats Stanislovas Moniuška, dėl to net apsigyvenęs Logoisko rūmuose, pilnuose senovinių relikvijų ir istorijos ženklų. Visgi jauniausiajam Juozapui tos pamokos netapo profesija ar pašaukimu. Jis iš jų pasiėmė meilę namų koncertams, tą ypatingą jausmą, kai muzika yra ne scena, o atmosfera – gyvenimo fonas, lydintis net tada, kai gyvenimas pasuka į visai kitus, grubesnius takus. O kai Jocheris pasitraukė, berniukų ugdymas perėjo į atsitiktinai parinktų mokytojų rankas.

Juozapas, veikiausiai per senelį Michalą, paveldėjo lakią vaizduotę, stiprų temperamentą ir polinkį į karinę tarnybą. Todėl jo kelias nuvedė į Peterburgą, į ten veikusį Pazų korpusą. Kelerius metus trukę mokslai buvo ne tiek apie pažymius, kiek apie aplinką, kuri formuoja žmogų tyliai, bet nepakeičiamai. Juozapas augo rusiškame pasaulyje, turėjo daug draugų tarp rusų, ir lenkiškumo bei patriotizmo dvasia jam buvo ne kasdienis oras, o veikiau tolimas šeimos pasakojimas – kažkas, ką girdi, bet ne visada supranti. Todėl vėlesnis jo pasirinkimas atrodo logiškas: baigęs mokslus jis priėmė karinį paskyrimą Šumskio husarų pulke Vilniuje, o netrukus tapo dviejų iš eilės Lietuvos generalgubernatorių adjutantu – iš pradžių Bibikovo (laikyto griežtu), paskui Nazimovo (švelnesnio).

Ši biografijos atkarpa svarbi ne vien kaip karjeros faktas. Juozapas gyveno dviejose tikrovėse. Viena – gimtoji, su giminės vardu, žeme ir tradicija. Kita – imperijos, su uniforma, įsakymu ir karjeros laiptais. Ir būtent iš šio dvilypumo vėliau gimsta toks žmogaus tipas, kuris gali stebinti: kartais lojalus sistemai, kartais staiga – neprognozuojamai – jai metantis iššūkį.

Milijonas rublių, trys broliai ir skirtingi likimai: Biržai, Vokė, Palanga ir kelias į Lentvarį

Šeimos valdų padalijimas Juozapui Tiškevičiui atvėrė galimybių lauką, kuriame nebereikėjo planuoti atsargiai ar gyventi „pagal aplinkybes“. Juozapas, kaip ir jo du broliai, iš dėdės Jono – pirmojo Biržų ordinato – paveldėjo po milijoną rublių. Tai buvo ne simbolinis palikimas, o rimtas kapitalas, leidęs veikti iš karto, plačiai ir savarankiškai.

Prisidėjo ir žemė: Ašmenos–Vileikos apylinkėse jam atiteko Izabelinas – apie 89 valakai ariamos žemės, 22 valakai pievų ir 49 valakai miškų, besiribojantys su Tiškevičių valdomis Voložine, buvusia Molodečino grafyste ir Lebedevu.

1 valakas ≈ 21,36 hektaro

Taip pat jis paveldėjo Palangą Žemaitijoje – tuo metu dar ramų, mažai kam žinomą žvejų kaimą – bei kitas dideles, daugiausia miškingas teritorijas Lietuvoje ir Polesėje. Tačiau tikroji istorija prasideda ne nuo sklypų dydžio, o nuo to, ką su šiuo palikimu pasirinko daryti kiekvienas brolis.

Vyriausiasis brolis Mykolas, labai aukštas, su ilga ruda barzda, šiltas ir atviras žmogus, gavo gerai sutvarkytą Biržų ordinatą šiaurės Lietuvoje. Ūkininko gyslelės jis neturėjo ir jos net neieškojo. Vietoje to Mykolas tapo aistringu archeologu ir kolekcionieriumi: didelę savo turto dalį skyrė senoviniams radiniams, skulptūroms, papuošalams, aukso monetoms. Jį traukė ne kasdienis valdymas, o atradimo jausmas. Daug laiko jis praleido užsienyje – mokslo ir pažinimo kelionėse į Nubiją ir Egiptą, archeologiniuose kasinėjimuose Italijoje ir Šiaurės Afrikoje, taip pat egzotiškose medžioklėse. Biržuose jis lankydavosi retai, o ryšys su šeima buvo labiau epizodinis nei nuolatinis.

Vidurinysis brolis, Janas Vitoldas Emanuelis, pasirinko visai kitą kryptį. Jam atiteko Vokė – didelis, strategiškai patogus dvaras netoli Vilniaus, turėjęs 4 735 dešimtines žemės. 1860 metais, ant senojo namo pamatų, jis pastatė reprezentacinius rūmus, savo architektūra primenančius Łazienki Królewskie. Virš frontono iškilo klasicistinės skulptoriaus Kucharževskio sukurtos figūros, o visas ansamblis liudijo ne tik apie turtą, bet ir apie ambiciją kurti kultūrinį centrą. Žmonos Izabelės Tiškevičiūtės, garsėjusios grožiu, pageidavimu Janas pagrindinę rezidenciją perkėlė arčiau Vilniaus. Nuo tada Vokės rūmai pamažu virto meno ir istorijos talpykla: čia buvo kaupiami meno kūriniai, gobelenai, tarp jų ir XVIII amžiaus „Verdure“ su Pocejų herbu, kilęs iš Vilniaus Liudviko Tiškevičiaus rūmų, bei kiti vertingi istoriniai daiktai. Vokė tapo ne tik gyvenamąja vieta, bet ir reprezentaciniu šeimos veidu.

Šių dviejų brolių fone Juozapo pasirinkimas atrodo impulsyvesnis, labiau teatrališkas, bet ne mažiau apgalvotas. Jis nupirko iš dviejų maršalkos Dombrovskio dukterų kiek apleistą, tačiau vaizdingai miškų apsuptą XVII amžiaus pilį Landvare – dabartiniame Lentvaryje. Kartu su juo įsigijo žemę, miškus ir folvarkus: Piotuchovą, Karpijovką, Ustronę, Račkunus. Pats pavadinimas „Landvaras“ jau tuo metu buvo apipintas pasakojimais. Vietos žmonės kalbėjo, kad šios valdos kadaise priklausė vokiečiui vardu Warow, todėl buvo sakoma „Land von Warow“ – Warowo žemė, iš ko ir kilo Landwarow (Lentvaris) vardas.

Geografinė šios vietos padėtis buvo beveik ideali: vos 18 kilometrų iki Vilniaus, 7 kilometrai iki Trakų ir tik 4 kilometrai iki Vokės. Su brolio valdomis Lentvarį jungė plati miško alėja, o pats kelias iš Vilniaus skambėjo kaip to meto miesto gyvenimo maršrutas. Išvažiuodavo nuo Tiškevičių rūmų, priklausiusių dėdei Benediktui – Raudondvario Dvaro šeimininkui – Zavalnos ir Trakų gatvių sankirtoje. Toliau kelias vedė per Pohulianką, pro klasicistinį Napoleono namelį, kur reikėdavo sumokėti vartų mokestį. Už Panerių ir Panerių kalno, žyminčio miesto ribą, keliautojas išriedėdavo į plačią, smėlingą Kotrynos II laikų magistralę, išsišakojančią į tris kryptis: į Kauną, į Baltąją Vokę ir tiesiai į Lentvarį bei Vokę. Pakelėje stovėjo barokinė koplytėlė – dar jėzuitų statyta, XVIII amžiuje kunigaikštienės Oginskienės atnaujinta ir laikyta stebuklinga. 1831 metų sukilimo metu čia buvo įsikūręs rusų štabas, o seniausi apylinkių gyventojai pasakojo apie lenkų ulonų ataką, kai lemiamu momentu vėjo pakelti smėlio ir dulkių debesys netikėtai užklojo rusų kavalerijos akis. Tokiu keliu važiuojama ne į eilinį dvarą. Tai kelias į vietą, kurioje kiekvienas posūkis jau turi savo atmintį, o pati erdvė nuo pirmos akimirkos reikalauja didesnio mastelio.

Kazokai, banditai ir trys barzdoti „ristūnai“: Lentvario ekscesų epocha ir pažadas nebegerti

Įsigijęs Lentvarį, grafas Juozapas Tiškevičius nedelsdamas apsigyveno naujojoje rezidencijoje ir įsitraukė į judrų, viešą ir intensyvų gyvenimą, nuolat svyruojantį tarp dvaro ir Vilniaus. Tarnybinės pareigos jį nuolat kvietė į miestą, o aukštas rangas Rusijos imperijos karinėje hierarchijoje suteikė dar vieną išskirtinį pranašumą – jam buvo paskirti dvidešimt penki kazokai, puikiai parengti raiteliai. Juozapas leido jiems atsivežti ir žmonas, tad Lentvaryje atsirado ne tik ginkluotas būrys, bet ir savotiška uždara, ištikima bendruomenė – dvidešimt penkios kazokės, stiprios ir pasirengusios gyvenimui ne komforte, o judesyje.

Tai buvo jėga, kuria buvo galima pasikliauti. O Juozapas buvo žmogus, kuris nemėgo ramybės. Turėdamas lakią vaizduotę, ūmų temperamentą ir nuolatinį poreikį veikti, jis ne vengė situacijų – jis jas kūrė. Pasakojimai apie plėšikų lizdus prie Panerių kalno jį masino ne kaip pavojus, o kaip iššūkis. Apylinkėse dar buvo gyva atmintis apie Piekarskį – apie 1809 m. subūrusį kelių šimtų žmonių gaują ir puldinėjusį į Vilnių vykstančius pirklius. Šis žmogus buvo ne paprastas plėšikas: mokėjo kelias kalbas, gebėjo persikūnyti, apiplėšė net tituluotus keliautojus, o kariuomenei teko su juo kautis kaip su reguliariu priešu. Nors Piekarskis galiausiai buvo sučiuptas, Panerių apylinkės dar ilgai laikytos pavojingomis.

Juozapas, lyg sąmoningai norėdamas perrašyti šią reputaciją, su savo kazokais stojo į susirėmimą su dvidešimties banditų grupe. Tai nebuvo simbolinis pasirodymas – susidūrimas buvo rimtas, tačiau be didesnių aukų. Žinia apie šį įvykį greitai pasklido, ir jaunas Lentvario šeimininkas tapo personažu, apie kurį pasakojo. Jo išvaizda tik stiprino legendą: aukštas, lieknas, su kariškai trumpai kirptais rudais plaukais, mėlynomis akimis tamsiame veide, puikus raitelis, visada tiesus, išdidus, pastebimas. Tokie žmonės mieste nebūna nepastebėti – jie tampa reginiu.

Dar didesnę sensaciją kėlė jo pasirodymai Vilniuje. Peterburge Juozapas nusipirko trejetą puikių ristūnų ir jais jodinėjo po miestą net į artimiausias gatves – su iškilme, su akivaizdžia demonstracija. Tai erzino generalgubernatorių Nazimovą, kuris įsakė arklius išsiųsti į kaimą. Įsakymas buvo įvykdytas: ristūnai iškeliavo į Lentvarį. Tačiau Juozapas nebuvo žmogus, kuris draudimą priimtų kaip ribą. Jis priėmė jį kaip kvietimą improvizuoti.

Grafas pasamdė tris barzdotus, stiprius vyrus, dosniai jiems sumokėjo ir… įkinkė juos į roges. Viduryje – vienas su ruda barzda, šonuose – du su juodomis. Tokiu „kinkytojų“ trejetu jis pradėjo važinėti po Vilnių. Šįkart valdžios kantrybė baigėsi – pasekmės buvo rimtesnės nei ankstesni papeikimai. Tačiau Juozapo prigimtis liko nepakitusi: jis nemokėjo gyventi be ribų išbandymo. Džigitovkės – šuoliai per brikas – ar kiti pavojingi išsišokimai jam buvo ne atsitiktiniai epizodai, o gyvenimo būdas. Taip ir gimė šlovė: ne iš vieno poelgio, o iš nuoseklaus kartojimo. Šiandien – barzdoti vyrai vietoje arklių, rytoj – dar viena istorija, kurią miestas perduos iš lūpų į lūpas.

Tačiau vienas epizodas pakeitė viską. Po didelės puotos Vilniuje tarnai rado Juozapą visiškai girtą gatvėje ir parvedė namo. Atsibudęs jis susidūrė su jausmu, kurio nebuvo patyręs anksčiau – ne baime ir ne gėda prieš kitus, o gilia gėda prieš save. Tokia būsena žmogui, įpratusiam valdyti situacijas, buvo nepakeliama. Tą akimirką jis prisiekė iki gyvenimo galo nebeprisiliesti prie alkoholio. Pažadas nebuvo simbolinis: nuo tol net per iškilmingiausias vakarienes jam vietoje vyno būdavo patiekiamas limonadas.

Tai nebuvo smulkmena. Tai buvo lūžis. Žmogus, kuris iki tol atrodė gyvenantis lyg žaidėjas, staiga pats sau nustatė taisyklę – ir jos laikėsi. Tokios taisyklės nekeičia charakterio, bet jos jį sutelkia. Ir nuo tos akimirkos Juozapo gyvenime ekscesai ėmė trauktis, užleisdami vietą kitokio masto sprendimams.

Sukilimo šešėlis, žmonos principai ir durimis trenkta karjera: išėjimas iš kariuomenės ir Paryžiaus kelias

Laikai darėsi neramūs, ir net ryškiausios asmeninės istorijos pradėjo skambėti kitaip, kai aplink ima braškėti politinė įtampa. Visame krašte augo nepasitenkinimas imperine valdžia. Varšuvoje ir Vilniuje, prisidengiant žemdirbystės draugijų suvažiavimais, vis gausiau rinkdavosi lenkų bajorija. Formavosi dvi kryptys: vadinamieji „Baltieji“, tikėję, kad nepriklausomybės galima siekti palaipsniui – reformomis ir kompromisu su Peterburgu, ir „Raudonieji“, raginę imtis radikalių veiksmų. Sukilimas tapo nebe galimybe, o nuojauta. Lietuvoje sukilėlių būrius slapta telkė Zigmantas Dolega Sierakovskis.

Grafas Juozapas Tiškevičius šioje kryžkelėje pasirinko nepopuliarią poziciją. Jis buvo ryžtingas kraujo praliejimo ir represijų priešininkas. Baigęs rusišką karinę mokyklą, tarnavęs Rusijos kariuomenėje, jis puikiai suprato imperijos karinę galią ir nepuoselėjo romantinių iliuzijų. Jo akimis, saujelė idealistų negalėjo nugalėti reguliarios armijos. Jis matė ne tik idėją, bet ir kainą – beprasmiškai žūstančius jaunus žmones, kurie, jo manymu, tėvynei galėtų pasitarnauti kitais, ilgalaikiais būdais.

1861 m. kovo 3 d. caro valdžios paskelbtas manifestas, žadėjęs valstiečiams žemę ir turėjęs susilpninti sukilimo nuotaikas, sukėlė priešingą efektą. Kaimuose kilo neramumai. Valstiečiai buvo pasipiktinę: lažas turėjo likti dar dvejus metus, išpirkos mokesčiai buvo dideli, o teisė išsipirkti apsiribojo tik namu su daržu ir dalimi žemės – dažniausiai mažesne nei ta, kurią jie iki tol dirbo. Daugelis tikėjosi, kad bus padalintos magnatų latifundijos. Kai to neįvyko, nusivylimas virto atviru pykčiu.

Neramumai prasidėjo Ivio dvare, priklausiusiame grafienei Zamojskai. Generalgubernatorius Nazimovas nurodė panaudoti jėgą, tačiau Juozapas Tiškevičius jį sustabdė ir pažadėjo pats sutvarkyti padėtį. Dešimtą valandą ryto jis, vadovaudamas kazokų būriui, įžengė į Ivio turgaus aikštę: kardai liko makštyse, bet rimbai pakilo į orą. Minia subyrėjo – kas galėjo, spruko šalutinėmis gatvėmis, likusieji puolė ant kelių, atsitiktinai „parodė“ tariamus kurstytojus, gavo rykščių ir buvo paleisti namo. Tvarka buvo atkurta greitai, bet šis epizodas tapo moraliniu lūžiu. Patriotiškai nusiteikę lenkai jį pasmerkė. Jeronimas Kieniewičius, vėliau tapęs Juozapo svainiu, Vilniaus komitete pateikė diversijos Rusijoje planą, siūlydamas pasitelkti valstiečių mases. Planas buvo priimtas, o Juozapas, nors pats sukilimui nepritarė, šiai strategijai skyrė lėšų. Tai dar vienas jo vidinis paradoksas: jis atmetė sukilimo romantiką, bet rėmė veiksmus, kurie jo akimis atitiko to meto politikos logiką.

Asmeniniai sprendimai brendo greta politinių. Šeima – dėdės ir vyresnieji broliai – nusprendė, kad Juozapui reikia vesti. Tinkama laikyta Horvatų giminė. Aleksandras Horvatas, būsimos nuotakos tėvas, ilgus metus ėjo Kijevo gubernijos maršalkos pareigas, buvo „Baltųjų“ šalininkas, ryžtingas sukilimo priešininkas ir visuotinai gerbiamas patriotas. Motina, Klotylda Volodkovicaitė, ką tik buvo grįžusi su trimis dukterimis iš metus trukusios kelionės po Europą. Pasakojama, kad iš Paryžiaus ji parsivežė tiek drabužių ir audinių, jog muitininkai nepatikėjo neprekybiniu tikslu ir uždėjo didžiulį muitą.

Juozapas buvo išsiųstas į Barbarovą – Horvatų dvarą Polesėje, prie Pripetės upės, supažindinti su jauniausia dukra Zofija. Ji nebuvo gražuolė: kiek apkūni, su putliu veidu, plonais plaukais, surištais į kuodelį, mažai besirūpinanti išvaizda. Iš pradžių Juozapas dvejojo, bet Zofijos šviesus charakteris, ramybė ir nuoširdumas pamažu jį palenkė. 1861 m. Barbarove įvyko vestuvės, po kurių jaunavedžiai išvyko gyventi į Lentvarį.

Zofija siekė sukurti lenkiškus, katalikiškus namus. Ją žeidė vyro rusiška uniforma ir rusiškas ekipažas. Norėdamas ją nuraminti, Juozapas perrengė vežiką ir tarną krokuvietiškais drabužiais ir tokiu „galicijietišku“ kinkiniu nuvežė žmoną į Vilnių. Tačiau policija netruko atkreipti dėmesį į draudžiamus tautinius rūbus: tarnas ir vežikas buvo suimti ir nubausti rykštėmis. Šis įvykis tapo sprogimu. Juozapas nuėjo pas Nazimovą, pareikalavo paaiškinimo, nusiplėšė karininkų ženklus, sviedė kartu su kardu generolui po kojomis ir pareiškė, kad pasitraukia iš tarnybos. Trenkęs durimis, jis išėjo, puikiai suprasdamas, jog tai gali baigtis karo teismu ir mirties bausme.

Kelias dienas Juozapas ir Zofija laukė Lentvaryje, nežinodami, kas bus toliau. Tačiau Nazimovas šį konfliktą vėliau neigė net Peterburge, teigdamas, kad jei toks įvykis būtų buvęs, adjutantas jau seniai būtų sušaudytas. Ši krizė, kartu su žmonos nuosekliais argumentais, nulėmė galutinį sprendimą: Juozapas pasitraukė iš Rusijos kariuomenės. Norėdami išvengti sukilimo, kuriam abu nepritarė, jie ilgesniam laikui išvyko į Paryžių – miestą, kuris tuo metu simbolizavo ne tik kultūrą, bet ir galimybę gyventi atokiau nuo imperinių konfliktų.

Vaikai, valdos, vanduo ir geležinkelis: kaip Lentvaris tapo projektu, o Zofija – jo geležine buhalterija

Šioje šeimos istorijoje asmeniniai sprendimai niekada nesibaigdavo ties jausmais ar buitimi. Jie beveik iš karto virsdavo žeme, pastatais, vandens vagomis ir ilgalaikiais sprendimais, kurių pasekmės matėsi dešimtmečius. Šeima augo greitai ir nevienodai: 1862 m. gimė pirmasis sūnus Juozapas, kuris mirė būdamas vos ketverių. Antrasis sūnus Aleksandras gimė Paryžiuje. Vladislovas, Antanas ir Juozapas pasaulį išvydo Lentvaryje, o Marija, Feliksas, Zofija ir Helena Klotylda – Žemaitijoje. Šalia šių vaikų šeimos gyvenime buvo ir tie, kurie gimė dar iki santuokos: pasakojama, kad grafienė Zofija aktyviai ir sąmoningai prisidėjo prie visų Juozapo vaikų auklėjimo. Po pirmojo vaiko mirties Tiškevičiai įsivaikino Teklę – nepaprastai gražią Juozapo dukrą, vėliau ištekintą už Stanislovo Ževuskio.

Tai nebuvo romantiška, kamerinė šeima. Tai buvo didelė, sudėtinga struktūra, todėl ir tikslas buvo formuluojamas ne jausmais, o atsakomybe: kiekvienam vaikui užtikrinti padėtį ir turtą, atitinkantį kilmę. Būtent iš čia prasideda Lentvario virsmas iš dvaro į projektą.

Ūkis buvo tvarkomas plačiu mastu ir be atidėliojimų. Per trumpą laiką iškilo modernūs ūkiniai pastatai, malūnai, plytinė, dvi didelės mūrinės arklidės – atskiros kinkomiems ir jodinėjimo arkliams. Virš įvažiavimo vartų buvo iškelta didelė bronzinė žirgo skulptūra – ne dekoracija, o atviras šeimininko aistros ženklas. Tačiau svarbiausia vyko ne fasaduose, o reljefe. Lentvario sodybos aplinka buvo perdirbta iš esmės. Gilus ravinas, virš kurio stovėjo XVII a. pilis, virto dideliu dirbtiniu Lentvario ežeru. Vanduo buvo atvestas šešių kilometrų ilgio mūrytu kanalu iš Galvės ežero, kurio krantai priklausė dvarui. Užtvankos reguliavo vandens lygį, suformuodamos naują Balcyko ežerą prie to paties pavadinimo folvarko. Vandeniui nusekant, jis suko vinių fabriką ir maitino dar vieną naują ežerą – Malowanką.

Ne viskas klostėsi be klaidų. Vienas sprendimas baigėsi tuo, kad buvo netyčia užlietas slėnis su augančiu mišku, o vėliau tie medžiai trukdė žvejams traukti tinklus. Tačiau tuo pat metu atsivėrė ir kitos galimybės: vandens kelias į Trakus, į Galvės ir Skajstės ežerų salas, leido rengti iškilmingas išvykas ir naktinius piknikus su deglais. Lentvaris tapo ne tik gyvenama vieta, bet ir scenografija – miškų ir laukinių ežerų apsuptu kraštovaizdžiu.

Ši plėtra sutapo su sparčiu geležinkelių vystymusi. XIX a. viduryje nauji tinklai sujungė Peterburgą su Varšuva, Kaunu, Liepoja ir Vokietijos–Rusijos siena Virbalyje. Lentvaris tapo svarbiu mazginiu tašku. Juozapas pasiūlė valdžiai sprendimą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė netikėtas: jis neatlygintinai atiduos reikalingus žemės plotus geležinkeliui ir savo lėšomis pastatys stotį, dirbtuves bei darbuotojų gyvenamuosius namus – mainais į teisę pirkti žemę iš Rusijos piliečių. Valdžia sutiko. Ši teisė tapo instrumentu, kuriuo Juozapas naudojosi maksimaliai. Kadangi lenkams buvo draudžiama pirkti žemę, daugybė dvarų atsidurdavo jo hipotekoje – dažniausiai iš varžytinių dėl skolų arba po konfiskacijų, vykdytų po 1863 m. sukilimo. Taip valdos augo: Karaciškės, Miecovščyzna, Podumbla, Zoślė, Korsakai, Dowgierdziškės, Burakai, Zakrzyžė, Zatrocė, Granopolis, Dębina ir kiti.

Šios valdos buvo labai skirtingos. Karpijovka – nedidelis dvaras su plytine, daržais, vaismedžių sodais, karpiais pilnais tvenkiniais, administratoriaus namu ir XVII a. bravoru; statybų metu čia rastą bronzinę urną iš senovinio kapo Juozapas padovanojo Eustachijaus Tiškevičiaus muziejui Vilniuje. Korsakai ir Zoślė sudarė vieną žemdirbišką kompleksą, gerai tvarkomą, su žuvų tvenkiniais; Korsakuose stovėjo nedidelis baltai tinkuotas dvaras su kolonomis, Zoślėse – prie ežero dar tebestovėjo medinis Pojatos atvaizdas, siejamas su XIII a. pradžia. Granopolis buvo konfiskuotas, jo rūmai sugriauti iki pamatų, kaip ir Dębina, priverstinai parduota pagal caro Aleksandro III įsaką. Zatrocė prie Galvės ežero, su vaizdu į Trakų pilies mūrus, buvo apipinta legenda apie šv. Joną Nepomuką ir tikėjimu, kad kol sunaikinta statula nebus sugrąžinta, ežeras kasmet pasiims vieną gyvybę.

Šalia šių mastų ryškėja ir labai žmogiškas pasidalijimas šeimoje. Grafienė Zofija turėjo išskirtinį skaičių pojūtį ir tvirtą ranką buhalterijoje. Juozapas, dar vaikystėje persidūręs akį ir turėjęs skaitymo sunkumų, labiau pasitikėjo techniniais sprendimais, intuicija ir eksperimentais: tvenkiniais, užtvankomis, naujais sumanymais. Šeimoje buvo juokaujama: „Zofija turtą didina, Juozapas – išleidžia.“ Tačiau iš tiesų tai buvo veikimo modelis: jis generavo idėjas ir stūmė projektus, ji juos stabilizavo ir suvaldė. Neatsitiktinai, kai kartą atvykęs administratorius norėjo pristatyti ataskaitą, Juozapas paprasčiausiai pasitraukė į sodą, palikdamas viską žmonai, sakydamas: „Aš kvailas, žmona protinga – tegu ji tvarko.“

Ir tarnybos struktūra rodė mastą: 1866 m. registre minimi gydytojai, guvernantės, architektas, kasininkas, sekretorius, provizijų raštininkas, girininkai, sargai, žiemą – krosnių kūrikas. Grafienė, nepaisant visos šios struktūros, pati rūpinosi namais, vaikais ir svečiais. O svečių netrūko – dėl geležinkelio mazgo žmonės „užsukdavo trumpam“ ir pasilikdavo mėnesiui. Po dešimties metų tokio gyvenimo Zofijai to tapo per daug. Pradėta galvoti apie pasitraukimą kuo toliau nuo mazgo. Juozapas net svarstė emigraciją, studijavo žemėlapius, rinko informaciją apie šalis su panašiu klimatu – buvo svarstoma Kanada. Tačiau Zofija tam pasipriešino, laikydama pareiga likti savo žemėje. Galiausiai planas buvo atmestas. 1870 m. Juozapas iš Vilniaus generalgubernatoriaus grafo Zubovo nupirko Kretingos dvarą netoli paveldėtos Palangos. Ten nuspręsta perkelti pagrindinę rezidenciją – ir Lentvario etapas pamažu ėmė virsti istorija.

Šaltiniai:

• Zofijos Tiškevičiūtės Potockos užrašai, Nacionalinė biblioteka Varšuvoje.
• Archyvinė medžiaga Vilniaus miesto archyve.
• Helenos Tiškevičiūtės Ostrovskos atsiminimai, rankraščio kopija iš Hanos ir Adomo Tiškevičių rinkinių.
• Interviu su Tiškevičių Landvaro dvaro administratoriumi (įrašas magnetofono juostoje, 8-asis XX a. dešimtmetis).