Išskirtinis grafo Tiškevičiaus gyvenimas ir veikla

Grafas Juozapas Tiškevičius buvo XIX a. iškilus ir turtingas Lietuvos žemvaldys (1835–1891). Po tėvo mirties jis paveldėjo Izabelino dvarą Ašmenos apskrityje ir Palangos valdą Žemaitijoje. Baigęs karinę mokyklą ir tapęs Rusijos imperijos karininku, buvo paskirtas tarnauti 1-ajame Sumų husarų pulke Vilniuje. Grafas Juozapas aktyviai rėmė naujus technologinius sprendimus ir išradimus, pats inicijavo pramonės bei verslo projektus.

Nors dažniausiai jis prisimenamas dėl garsiojo Palangos tilto statybos, jo gyvenime buvo ir daug kitų pasiekimų, kuriuos, Kretingos muziejaus direktorės pavaduotojo muziejininkystei, istoriko ir archeologo Juliaus Kanarsko manymu, be reikalo pamirštame. Kanarskas kviečia skaitytojus pasinerti į grafo gyvenimą – tokį turiningą, kad, jo įsitikinimu, jis vertas romano.

Grafas Juozapas buvo ryžtingas, valingas žmogus, siekdamas tikslų įveikdavęs daugybę kliūčių. Jis mėgo nuotykius su moterimis ir reikalaudavo, kad auklės būtų gražios. Jis vedė Sofiją – jauniausią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vengrų kilmės bajoro Aleksandro Horvato dukterį – ir susilaukė 12 vaikų; užaugo 5 sūnūs ir 3 dukros.

Didelis dėmesys buvo skiriamas vaikų auklėjimui ir išsilavinimui. Nuo mažens sūnūs mokėsi Sankt Peterburgo Pazų korpuse, vėliau – karo mokyklose, o su tėvais ir giminėmis susitikdavo tik per Velykas, Kalėdas ir vasaros atostogas. Grafienė Sofija, rinkdamasi pedagogą, labiausiai vertino protą, išsilavinimą ir gebėjimą bendrauti, o grafas taip pat besąlygiškai reikalavo, kad mokytoja būtų graži.

Grafas Juozapas, būdamas Rusijos imperijos karininkas, 1863 m. sukilimo įvykių metu pasuko savo sėkmingą tarnybinę karjerą kita kryptimi. Jis sukilime nedalyvavo, tačiau sukilėlių ginklavimui skyrė didelę pinigų sumą. Prasidėjus neramumams, grafas nusprendė atsisakyti adjutanto pareigų ir su žmona porai metų išvyko į Paryžių.

Grįžęs į tėvynę, jis ramybę rado Kretingos dvare. Istorikas J. Kanarskas grafą Juozapą apibūdino kaip žmogų, kuris, siekdamas tikslo, gebėdavo įveikti bet kokias kliūtis. Vis dėlto jis nenorėjo jaunų žmonių kraujo ir sukilimų nepalaikė. Kai po baudžiavos reformos prasidėjo nepatenkintų valstiečių maištai, grafas su palyda išvaikė grafienės Elvyros Zamoiskos valstiečius, sukilusius Vijos miesto turgaus aikštėje. Dėl to sukilimui prijautę artimieji ir bičiuliai grafą pasmerkė.

Palanga grafų Tiškevičių pastangomis tapo garsiu pramogų kurortu

Grafas Juozapas Palangoje įžvelgė kurorto potencialą ir ėmė ją kryptingai vystyti. Jis pastatė viešbutį, kazino ir teatrą, pritraukusį pasiturinčių svečių iš įvairių Europos kraštų. Vis dėlto reikšmingiausiu jo indėliu į Palangą laikoma garsiojo Palangos tilto statyba.

Tiltas tuo metu buvo didelis inžinerinis pasiekimas. Grafas Juozapas projektą prižiūrėjo pats ir skyrė jam nemažai asmeninių lėšų. Šiandien Palangos tiltas laikomas vienu gražiausių ir istoriškai reikšmingiausių miesto simbolių.

Nepaisant svarbaus indėlio į Palangos raidą, grafas Juozapas Tiškevičius Lietuvos istorijoje dažnai lieka nuošalyje. Kretingos muziejaus direktorės pavaduotojas muziejininkystei Julius Kanarskas mano, kad grafas nusipelno daugiau pripažinimo, ir kviečia žmones geriau pažinti jo gyvenimą bei darbus.

„Grafas Juozapas Tiškevičius buvo išskirtinis žmogus, gyvenime daug pasiekęs. Jis aktyviai rėmė naujas technologijas ir išradimus, kūrė pramonės įmones. Buvo atsidavęs vyras ir tėvas, labai rūpinosi vaikų auklėjimu ir išsilavinimu. Taip pat buvo ryžtingas, stiprios valios žmogus, įveikdavęs kliūtis siekdamas savo tikslų“, – sako Kanarskas.

Grafo palikimas gyvas Palangoje – kurortiniame mieste, kuris iki šiol klesti. Lankytojai vis dar gali išvysti Palangos tiltą ir kitus ženklus, liudijančius jo viziją ir ryžtą. O istorikų, tokių kaip Julius Kanarskas, dėka grafo Juozapo Tiškevičiaus nuopelnai Lietuvos istorijai pagaliau sulaukia didesnio dėmesio.

Grafas Tiškevičius buvo aistringas naujovių šalininkas – nuolat norėjo išbandyti naujausius mokslo atradimus. Jis palankiai vertino technologinę pažangą ir įvairius išradimus, kurie galėjo būti naudingi jo valdoms. Štai keli jo pasiekimų akcentai:

Telegrafo skyrius: 1878 m. jis Kretingos dvaro rūmuose atidarė telegrafo skyrių pagal susitarimą su Rusijos imperijos Pašto ir telegrafo ryšių ministerija. Jis net suteikė butą ir mokėjo tarnautojui atlyginimą.

Gramofonas ir radijas: grafas Tiškevičius labai džiaugėsi įsigijęs pirmąjį gramofoną ir radiją. Dukra Elena Klotilda Ostrovskienė šiltai prisiminė tėvo susižavėjimą.

Motorinė karieta: spaudoje sužinojęs apie G. Daimlerio išrastą motorinę karietą, grafas išsiuntė dukterį Mariją į Miuncheną apžiūrėti išradimo ir nuspręsti, ar verta jį pirkti. Tačiau dukra telegrafu pranešė, kad tėvui, kurį vargino ligos, ji netiktų dėl triukšmo ir stipraus kratymo važiuojant. Artimieji įtikino grafą atsisakyti minties įsigyti vieną pirmųjų automobilių.

Telefono linija: 1882 m. pirmoji telefono linija Lietuvoje buvo nutiesta iki dvaro raštinės ir grafo kabineto, sujungiant Kretingą su kunigaikščių Mykolo ir Bogdano Oginskių Plungės ir Rietavo dvarais. Vėliau dvaras telefonu buvo sujungtas su visomis valdomis.

Elektrinė: grafas Juozapas Tiškevičius 1878 m. įsteigė pirmąją elektrinę Lietuvoje. Ji buvo įrengta Kretingos dvare, perstatytame vandens malūno pastate. Kretingos muziejaus duomenimis, elektrinė buvo įrengta kiek vėliau – 1883 m. – ją įrengė vokiečių pilietis Huberis, kuris pagal sutartį už atliktus darbus gavo 8 548 Vokietijos markes. Įrenginius suko vandens turbina, o per sausrą ir žiemą – garo mašina.

Elektrinis apšvietimas: iš pradžių elektra buvo tiekiama tik Žiemos sodui. Grafienė Elena Klotilda Tiškevičiūtė prisiminė, kad „vakarais žiemos sodas buvo apšviečiamas lankinėmis elektros lempomis – tai tuo metu buvo labai neįprasta. Tai, ko gero, buvo pirmoji elektrinė šviesa Rusijos valstybėje.“ Vėliau elektrinės pagaminta elektra buvo naudojama ir rūmams apšviesti. Tuo metu nebuvo elektros jungiklių, todėl sustojus elektrinės turbinoms visos elektros lempos užgesdavo vienu metu.

Palikimas: miręs 1891 m., sulaukęs 60 metų, grafas Tiškevičius valdė 27 dvarus, kurių žemės plotas siekė 437 tūkst. hektarų. Jis sirgo širdies ir plaučių ligomis, o paskutinius 10 savo gyvenimo metų nebegalėjo vaikščioti. Po jo mirties šeima pasidalijo turtą, o Kretingos rezidenciją paveldėjo vyriausias sūnus Aleksandras.

Atminties išsaugojimas: šiandien Kretingos muziejus veikia dvare, kurį puoselėjo grafas Tiškevičius. Ekspozicijose pasakojama Tiškevičių giminės istorija, o muziejaus administracijos rūpesčiu rūmai, parkas ir kiti pastatai atkurti iki buvusio spindesio.

Grafas Juozapas Tiškevičius buvo technologinių inovacijų Lietuvoje pradininkas. Jo palikimas ir indėlis į šalies raidą iki šiol prisimenamas ir vertinamas.

Jis turėjo aistrą naujiems mokslo atradimams ir skubėjo juos išbandyti. Grafas palankiai vertino technologines naujoves ir įvairius mokslo pasiekimus, galėjusius būti naudingu jo valdoms. Paskutinius gyvenimo metus temdė prasta sveikata. Pasak istoriko J. Kanarsko, paskutinius 10 gyvenimo metų Juozapas Tiškevičius sirgo sunkiomis širdies ir plaučių ligomis ir nebegalėjo vaikščioti.

Jis mirė 1891 m. birželio 7 d. po nesėkmingos operacijos Kretingoje ir buvo palaidotas Palangoje. Grafui Juozapui mirus, jam priklausė 27 dvarai ir 437 000 hektarų žemės. Kūnui balzamuoti buvo pakviestas Karaliaučiaus universiteto medicinos profesorius, paruošęs palaikus atsisveikinimo laikotarpiui. Kūnas buvo paguldytas į sarkofagą. Jis pagamintas iš cinko skardos, aptrauktos alavu, su dvigubu dugnu ir dangčiu, rakinamas dviem spynomis, dekoruotas neoklasicistiniais ornamentais ir papildytas funkcionaliomis detalėmis.

Grafienė Sofija velioniui į rankas įdėjo sidabro lydinio kryželį, pagamintą juvelyro Bajerio. Sarkofagas su palaikais gegužės 31 d. buvo atgabentas į Kretingą. Katafalką, išnuomotą Klaipėdoje, traukė 4 arkliai, apvilkti juodais apdangalais, o šonuose žygiavo 4 juodai apsirengę vyrai su deglais. Karstą lydėjo grafo mėgstamas žirgas, šeimos nariai ir giminaičiai. Grafas gulėjo karste vilkėdamas pulkininko paradinę uniformą, o ant karsto buvo padėta uniforminė kepurė ir kardas.

Po šeimos turto padalijimo Kretingos rezidenciją paveldėjo vyriausias sūnus Aleksandras. Vladislovas – kolekcininkas ir Vilniaus Mokslo ir meno muziejaus draugijos steigėjas – paveldėjo Lentvarį. Trečiasis sūnus Antanas paveldėjo gamyklas, malūnus ir dirbtuves Vilniuje, taip pat Kairėnų dvarą.

Ketvirtasis sūnus Juozapas paveldėtame Užutrakio dvare pastatė naujus rūmus su parku, įkūrė majoratą ir tapo grafų Tiškevičių III (Užutrakio) linijos pradininku. Jauniausias sūnus Feliksas Vincentas Palangoje pasistatė naują dvarą su rūmais ir parku bei daug investavo į kurorto infrastruktūros plėtrą.

Grafo Juozapo Tiškevičiaus atminimas saugomas Kretingoje. Šiandien Kretingos muziejus įsikūręs jo puoselėtoje dvaro sodyboje, o ekspozicijos primena Tiškevičių giminės istoriją. Muziejaus administracijos rūpesčiu, padedant Europos struktūrinių fondų ir Lietuvos Vyriausybės lėšoms, atnaujinti rūmai, parkas ir kiti pastatai: rūmų ūkvedžio namas, karietinė, malūno–elektrinės pastatas ir didysis šiltnamis. Istorikas priduria, kad šiemet baigiama restauruoti Tiškevičių šeimos koplyčia–mauzoliejus, o restauruoti grafo Juozapo Tiškevičiaus ir jo žmonos Sofijos Tiškevičienės sarkofagai netrukus sugrįš į kriptą.