Irako–Irano karas: kai vakarykštis sąjungininkas tampa rytdienos priešu

1979 metų vasario vienuoliktoji. Teheranas. Gatvėse – šimtai tūkstančių žmonių. Monarchija, kuri Iraną valdė beveik pusę amžiaus, griūva per kelias dienas. Šacho rūmai ištuštėja, o į šalį iš tremties grįžta dvasininkas, kurio vardas netrukus taps vienu svarbiausių Artimųjų Rytų politinių simbolių – ajatola Ruhollah Khomeini.

Iki šių įvykių Iranas buvo vienas artimiausių Jungtinių Valstijų sąjungininkų regione. Valstybę valdė šachas Mohammad Reza Pahlavi, kuris po 1953 metų CIA ir MI6 remto perversmo buvo galutinai įtvirtintas valdžioje. Jo režimas rėmėsi modernizacija, stipria kariuomene ir glaudžiu bendradarbiavimu su Vašingtonu.

Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose Iranas tapo viena didžiausių JAV ginkluotės importuotojų pasaulyje. Šacho kariuomenė įsigijo modernius naikintuvus F-14 Tomcat, pažangius radarus, tankus ir priešraketinės gynybos sistemas. Vašingtonas Iraną laikė strategine atrama prieš Sovietų Sąjungos įtaką regione.

Tačiau modernizacija turėjo ir kitą pusę. Greita urbanizacija, didėjanti socialinė nelygybė ir represinė saugumo tarnyba SAVAK sukėlė didžiulį nepasitenkinimą visuomenėje. Šacho režimas buvo kaltinamas autoritarizmu, korupcija ir pernelyg glaudžiais ryšiais su Vakarais.

Protestai 1978 metais pradėjo plisti visoje šalyje. Demonstracijose dalyvavo įvairios grupės – nuo islamistų iki kairiųjų studentų. Per kelis mėnesius protestai virto revoliucija, kuri galutinai paralyžiavo valstybės aparatą.

1979 metų sausio šešioliktoji tapo lūžio momentu. Šachas paliko Iraną, oficialiai „laikinai“, tačiau į šalį daugiau niekada nebegrįžo. Po kelių savaičių iš Prancūzijos į Teheraną atskrido ajatola Khomeini, kurį oro uoste pasitiko milijoninė minia.

1979 metų vasario vienuoliktąją monarchija faktiškai žlugo. Revoliucinės pajėgos perėmė kariuomenės dalinius, policijos būstines ir valstybės institucijas. Iranas paskelbė naują politinę santvarką – Islamo Respubliką.

Naujoji valdžia greitai nutraukė strateginius ryšius su Vašingtonu. Revoliucinė retorika buvo nukreipta prieš „imperializmą“, o JAV Irano politiniame diskurse pradėtos vadinti „Didžiuoju Šėtonu“.

Šis įvykis galutinai nutraukė diplomatinį dialogą tarp Vašingtono ir Teherano. Jungtinės Valstijos įvedė ekonomines sankcijas, o Iranas tapo viena labiausiai izoliuotų regiono valstybių.

Tuo pat metu ajatola Khomeini pradėjo kalbėti apie islamo revoliucijos eksportą į kitas musulmoniškas šalis. Tai kėlė didžiulį nerimą Persijos įlankos monarchijoms ir sekuliariems arabų režimams, kurie baiminosi panašių revoliucijų savo teritorijose.

Šioje įtemptoje geopolitinėje aplinkoje iškilo naujas regiono veikėjas. 1979 metų liepos šešioliktąją Irako prezidentu tapo Saddam Hussein. Jo vadovaujamas Baath režimas buvo nacionalistinis, sekuliarus ir ideologiškai priešiškas Irano islaminei revoliucijai.

Taip Artimuosiuose Rytuose susiformavo nauja priešprieša: revoliucinis Iranas prieš sekuliarų Iraką. Vos po metų ši įtampa virs vienu ilgiausių ir kruviniausių XX amžiaus karų.

1980 metų Irako invazija ir karo pradžia

1980 metų rugsėjo dvidešimt antroji. Ankstyvą rytą Irako karinės oro pajėgos smogė keliems Irano aerodromams. Bombarduotos Teherano, Tabrizo, Ahvazo ir kitų miestų oro bazės. Tą pačią dieną Irako sausumos pajėgos kirto sieną ir pradėjo plataus masto puolimą. Taip prasidėjo Irano–Irako karas, kuris truko beveik aštuonerius metus – nuo 1980 iki 1988 metų.

Irako prezidentas Saddam Hussein tikėjosi greitos kampanijos. Iranas tuo metu buvo politiškai destabilizuotas po revoliucijos: dalis kariuomenės vadų buvo suimti arba ištremti, valstybės institucijos reorganizuojamos, o šalies ekonomika patyrė sukrėtimą. Bagdade buvo manoma, kad Iranas nepajėgs organizuoti ilgalaikės gynybos.

Invazijos planas buvo nukreiptas į strategiškai svarbų Khuzestano regioną, kuriame gyvena daug arabų kilmės gyventojų ir kuriame sutelkta didelė Irano naftos pramonės dalis. Taip pat svarbus buvo Šatt al-Arab vandens kelias – upė, per kurią vyksta didelė dalis regiono naftos transporto.

Pirmaisiais karo mėnesiais Irako kariuomenė turėjo reikšmingą techninį pranašumą. Ji disponavo apie 200 000 karių, daugiau nei 2 000 tankų, modernia artilerija ir sovietinės gamybos naikintuvais MiG ir Sukhoi. Irako kariuomenė buvo laikoma viena stipriausių arabų pasaulyje.

Tačiau karas greitai parodė, kad greitos pergalės nebus. Iranas mobilizavo didžiulius žmonių resursus. Revoliucinė valdžia sukūrė Islamo revoliucinės gvardijos korpusą (IRGC) ir pradėjo masinę savanorių mobilizaciją.

Ypatingą vaidmenį kare atliko Basij savanorių pajėgos – dažnai labai jauni savanoriai, kurie buvo siunčiami į frontą masinių puolimų metu. Irano propagandoje jie buvo vaizduojami kaip revoliucijos gynėjai ir religiniai kankiniai.

Iki 1982 metų Iranui pavyko sustabdyti Irako puolimą ir net atgauti prarastas teritorijas. Vienas svarbiausių momentų buvo Khorramšahro miesto išlaisvinimas 1982 metų gegužę, kuris tapo simboline Irano pergale.

Po šio momento konfliktas iš invazinio karo virto ilgu išsekimo karu. Frontas stabilizavosi šimtų kilometrų ilgio linijoje, kuri dažnai priminė Pirmojo pasaulinio karo apkasų sistemą.

Abi pusės pradėjo naudoti vis sunkesnę ginkluotę: balistines raketas, masinę artileriją ir tankų divizijas. Karas taip pat persikėlė į Persijos įlanką, kur prasidėjo vadinamasis „tanklaivių karas“ – naftos transporto laivų atakos.

Per aštuonerius metus konfliktas nusinešė milžiniškas aukas. Skaičiuojama, kad žuvo nuo 500 000 iki 1 000 000 žmonių, o dar keli milijonai buvo sužeisti arba tapo pabėgėliais.

Ekonominės pasekmės taip pat buvo milžiniškos. Irako skola karo pabaigoje viršijo 80 milijardų JAV dolerių, o Irano naftos infrastruktūra patyrė didžiulius nuostolius.

1988 metais, po ilgų ir kruvinų kovų, abi valstybės sutiko su Jungtinių Tautų rezoliucija Nr. 598, kuri nutraukė karo veiksmus. Tačiau konfliktas paliko regioną destabilizuotą ir atvėrė kelią naujoms krizėms Artimuosiuose Rytuose.

Tarptautinė parama Irakui ir geopolitinis balansas

Kai 1980 metais prasidėjo Irano–Irako karas, konfliktas greitai peržengė dviejų valstybių ribas. Artimieji Rytai tapo viena svarbiausių Šaltojo karo geopolitinių zonų, kur susikirto regioniniai interesai ir pasaulinių galių strategijos.

Po 1979 metų Islamo revoliucijos Irane Vakarų valstybės susidūrė su nauja realybe. Revoliucinė Teherano valdžia nutraukė ryšius su Vašingtonu ir pradėjo agresyvią antiamerikietišką retoriką. Iranas buvo laikomas ideologine grėsme, galinčia destabilizuoti visą Persijos įlankos regioną.

Dėl šios priežasties Irakas pradėtas laikyti geopolitine atsvara Iranui. Nors daugelis valstybių oficialiai deklaravo neutralumą, realybėje Bagdadas sulaukė didelės finansinės, karinės ir technologinės paramos.

Svarbią ekonominę paramą suteikė Persijos įlankos monarchijos. Saudo Arabija, Kuveitas ir Jungtiniai Arabų Emyratai suteikė Irakui kreditų ir finansinių garantijų, kurių vertė siekė maždaug 40–60 milijardų JAV dolerių. Šios lėšos leido Bagdadui tęsti karą net tada, kai šalies ekonomika pradėjo byrėti.

Didelę karinę paramą Irakui teikė ir Sovietų Sąjunga, kuri tuo metu buvo pagrindinis Irako ginklų tiekėjas. Bagdadas įsigijo šimtus tankų T-55, T-62 ir T-72, artilerijos sistemų, naikintuvų MiG-23 ir MiG-25 bei priešlėktuvinės gynybos sistemų.

Tuo pat metu Irakas aktyviai bendradarbiavo su Prancūzija, kuri pardavė Bagdadui modernius naikintuvus Mirage F1 ir priešlaivines raketas Exocet. Šios raketos vėliau buvo naudojamos vadinamajame „tanklaivių kare“, kai Persijos įlankoje buvo atakuojami naftos transporto laivai.

Konflikto metu Irakas taip pat gavo svarbią žvalgybinę informaciją iš Jungtinių Valstijų. 1980-ųjų viduryje JAV palydovai perdavinėjo Bagdadui duomenis apie Irano kariuomenės judėjimą ir fronto linijas. Ši informacija padėjo Irako kariuomenei planuoti puolimus.

Simboliniu momentu tapo 1983 metų gruodžio dvidešimtosios susitikimas Bagdade, kai Irako prezidentą Saddam Hussein aplankė JAV prezidento Ronald Reagan pasiuntinys Donald Rumsfeld. Susitikimas buvo skirtas diplomatinių santykių atnaujinimui ir regioninės politikos koordinavimui.

Tuo metu Irakas Vakaruose dar nebuvo laikomas tarptautiniu pariju. Priešingai – Saddamas Huseinas dažnai buvo vertinamas kaip pragmatiškas regiono lyderis, galintis sustabdyti Irano revoliucinės ideologijos plitimą.

Irako ginkluotės programa taip pat rėmėsi technologijomis, kurias tiekė įvairios užsienio bendrovės. Chemijos, pramonės ir laboratorinės įrangos projektai buvo vykdomi padedant įmonėms iš Vakarų Europos ir kitų regionų.

Per visą karą Irakas išleido milžiniškas sumas ginklams. Manoma, kad karinės išlaidos viršijo 200 milijardų JAV dolerių, o tai pavertė konfliktą vienu brangiausių regioninių karų XX amžiuje.

Tačiau ši geopolitinė parama turėjo ir ilgalaikių pasekmių. Iki karo pabaigos Irakas tapo viena labiausiai įsiskolinusių valstybių regione, o Saddamo režimas įgijo milžinišką karinį aparatą, kuris netrukus taps naujų konfliktų Artimuosiuose Rytuose priežastimi.

Cheminiai ginklai ir Halabdžos tragedija

Irano–Irako karas į istoriją pateko ne tik dėl savo trukmės ir aukų skaičiaus. Tai buvo ir vienas didžiausių cheminių ginklų panaudojimo konfliktų po Antrojo pasaulinio karo. Ši karo dimensija atskleidė, kaip greitai technologijos, sukurtos laboratorijose ir pramonėje, gali tapti masinio naikinimo instrumentais.

Pirmieji patikimi pranešimai apie cheminių ginklų naudojimą fronte pasirodė 1983 metais. Irako kariuomenė pradėjo naudoti ipritą (garstyčių dujas) prieš Irano pėstininkų pozicijas. Šios medžiagos sukelia sunkias odos ir kvėpavimo takų pažeidimus, o jų poveikis dažnai pasireiškia tik po kelių valandų.

Tarptautinės organizacijos užfiksavo šimtus cheminio ginklo panaudojimo epizodų. Manoma, kad nuo šių atakų nukentėjo dešimtys tūkstančių Irano karių ir civilių. Daugelis išgyvenusiųjų visą gyvenimą kentėjo nuo kvėpavimo takų ligų, akių pažeidimų ir neurologinių problemų.

Didelė dalis šių atakų buvo nukreiptos prieš Irano savanorių formuotes, kurios dažnai vykdė masinius puolimus prieš Irako gynybos linijas. Cheminės medžiagos tapo priemone sustabdyti šiuos puolimus ir sukelti maksimalų psichologinį efektą.

Tačiau žiauriausias epizodas įvyko 1988 metų kovo šešioliktąją. Tą dieną Irako aviacija bombardavo Halabdžos miestą, esantį Irako Kurdistane, netoli Irano sienos. Mieste gyveno apie 70 000 žmonių, daugiausia kurdų civiliai.

Per kelias valandas ant miesto buvo numestos bombos su ipritu, sarinu ir kitomis cheminėmis medžiagomis. Žmonės žuvo gatvėse, namuose ir slėptuvėse. Daugeliui aukų mirtis ištiko per kelias minutes.

Skaičiuojama, kad per šią ataką žuvo apie 5 000 civilių, o dar 7 000–10 000 žmonių buvo sužeisti. Daugelis jų patyrė ilgalaikių sveikatos problemų, kurios buvo jaučiamos dar dešimtmečius po karo.

Halabdžos tragedija buvo viena pirmųjų cheminio karo katastrofų, kurią pasaulis pamatė per fotografijas ir televizijos reportažus. Vaizdai iš miesto, kuriame ištisos šeimos gulėjo gatvėse, sukrėtė tarptautinę bendruomenę.

Ši tragedija tapo vienu iš svarbiausių įrodymų vėlesniuose tyrimuose apie Irako cheminio ginklo programą. Po karo Jungtinių Tautų inspektoriai nustatė, kad Bagdadas sukūrė didelį cheminio ginklo arsenalą.

Istorikai ir tyrėjai vėliau pabrėžė, kad Irako chemijos programos infrastruktūra buvo kuriama naudojant technologijas ir įrangą iš įvairių užsienio bendrovių. Dalis projektų buvo pristatomi kaip civilinės chemijos pramonės plėtra.

Halabdžos tragedija tapo simboliu, kuris primena, kad Irano–Irako karas buvo ne tik geopolitinis konfliktas, bet ir vienas brutaliausių modernios istorijos karų, kuriame technologija ir politika susiliejo į mirtiną kombinaciją.

Nuo Vakarų partnerio iki pakartojo diktatoriaus

Kai 1988 metais baigėsi Irano–Irako karas, Irakas buvo išsekęs, bet kartu ir stipriai militarizuotas. Per aštuonerius metus Bagdadas sukūrė vieną didžiausių kariuomenių Artimuosiuose Rytuose – apie 1 milijoną karių, tūkstančius tankų ir didelį balistinių raketų arsenalą.

Tačiau karo kaina buvo milžiniška. Irako valstybės skola siekė apie 80 milijardų JAV dolerių, iš kurių didelė dalis buvo skolinga Saudo Arabijai ir Kuveitui. Saddamo režimas tikėjosi, kad arabų monarchijos šias skolas nurašys kaip „bendrą kovą prieš Iraną“.

Kai to neįvyko, Bagdado santykiai su kaimynais pradėjo blogėti. Saddamas Huseinas kaltino Kuveitą dirbtinai mažinant naftos kainas ir neteisėtai pumpuojant naftą iš pasienio telkinių. Įtampa regione sparčiai augo.

1990 metų rugpjūčio antrąją Irako kariuomenė įsiveržė į Kuveitą. Per kelias dienas šalis buvo okupuota. Tai radikaliai pakeitė Irako santykius su Vakarais. Vakarykštis geopolitinis partneris tapo pagrindiniu tarptautinės koalicijos taikiniu.

Atsakydamos į invaziją, Jungtinės Valstijos subūrė daugiau nei 30 valstybių koaliciją. 1991 metų sausį prasidėjo operacija „Desert Storm“. Per kelias savaites koalicijos pajėgos sunaikino didelę Irako karinės infrastruktūros dalį ir išstūmė Irako kariuomenę iš Kuveito.

Po karo Irakas pateko į griežtų Jungtinių Tautų sankcijų režimą. Ekonomika pradėjo sparčiai degraduoti, o gyventojų gyvenimo lygis smuko. Devintajame dešimtmetyje viena turtingiausių regiono valstybių per dešimtmetį tapo viena skurdžiausių.

Situacija dar kartą radikaliai pasikeitė po 2001 metų rugsėjo 11 dienos išpuolių Jungtinėse Valstijose. JAV administracija pradėjo vadinamąjį „karą prieš terorizmą“, o Irakas buvo apkaltintas turint masinio naikinimo ginklų programą.

2003 metų kovo dvidešimtąją JAV ir jų sąjungininkai pradėjo invaziją į Iraką. Operacija, vadinta „Iraqi Freedom“, truko vos kelias savaites. Bagdadas buvo užimtas balandžio mėnesį, o Saddamo režimas žlugo.

Vienas simboliškiausių karo vaizdų buvo Saddamo Huseino statulos nuvertimas Bagdade 2003 metų balandžio devintąją. Šis momentas tapo režimo pabaigos simboliu pasaulio žiniasklaidoje.

2003 metų gruodžio tryliktąją Saddamas Huseinas buvo suimtas netoli Tikrito, slėptuvėje po žeme. Operacijoje dalyvavę JAV kariai paskelbė, kad buvęs Irako prezidentas buvo rastas vadinamojoje „voratinklio skylėje“.

Taip baigėsi politinė istorija žmogaus, kuris aštuntajame dešimtmetyje buvo laikomas naudingu Vakarų partneriu prieš Iraną, o po dviejų dešimtmečių tapo vienu garsiausių nuverstų diktatorių šiuolaikinėje geopolitikoje.