DI pokalbių robotai psichikos sveikatai: nauda ir rizika

DI pokalbių robotai psichikos sveikatai: pagalba, kuri veikia ir klysta

Vis daugiau žmonių psichinės savijautos klausimus pirmiausia patiki ne žmogui, o pokalbių robotui. RAND tyrimas rodo, kad 19,2 procento 12–21 metų JAV jaunuolių yra naudoję DI pokalbių robotus patarimams ar pagalbai, kai jautėsi liūdni, pikti, nerimastingi ar patyrė stresą. Tai beveik tiek pat, kiek nurodė gavę konsultaciją iš psichikos sveikatos specialisto. Tuo pat metu pirmasis atsitiktinių imčių klinikinis tyrimas su generatyviniu terapijos robotu Therabot parodė vidutiniškai 51 procento sumažėjusius depresijos simptomus. Skaičiai skamba viltingai, bet jie neleidžia apsimesti, kad čia jau rastas saugus pakaitalas žmogaus pagalbai. Nepriklausomi testai rodo ir kitą pusę: populiarūs DI modeliai netinkamai atsako į psichinės sveikatos simptomus mažiausiai 20 procentų atvejų.

Ši įtampa ir yra esmė. DI čia veikia ne kaip abstrakti technologija, o kaip labai greitas, visada pasiekiamas pašnekovas. Jis nereikalauja registracijos pas specialistą, nereikalauja laukti eilėje ir dažnai reaguoja švelniau, nei žmogus reaguotų pavargęs ar susierzinęs. Dėl to jis gali tapti pirmu žingsniu tiems, kurie nedrįsta kalbėtis su artimaisiais ar profesionalais. Tačiau tas pats prieinamumas kuria riziką: jei sistema linkusi pritarti, sušvelninti ar užpildyti spragas pernelyg įtikinamu tonu, ji gali ne padėti orientuotis, o sustiprinti klaidingą savijautos interpretaciją.

Kai palengvėjimas dar nėra gydymas

Būtent čia svarbu atskirti du skirtingus dalykus. Vienas yra trumpalaikis palengvėjimas: žmogus išsikalba, gauna struktūruotą atsaką, jaučiasi išgirstas. Kitas yra klinikinis rezultatas: ar mažėja simptomai, ar saugiai sprendžiama krizė, ar neatsiranda priklausomybė nuo nuolat pritariančio pašnekovo. Amerikos psichologų asociacijos apklausa rodo, kad dauguma psichologų jau susiduria su pacientais, kurie naudoja DI emocinei paramai, savidiagnostikai ar kaip papildomą „mentalinės sveikatos profesionalą“. Tarp jų matyti ir pozityvių, ir nerimą keliančių pasekmių. Dalies pacientų savijauta pagerėja, bet daliai stiprėja priklausomybė, iškraipytas mąstymas ar net delyro tipo įsitikinimai.

Šis skirtumas ypač svarbus klinikiniame lauke. Therabot tyrimas rodo, kad specialiai pritaikytas, ekspertų apmokytas modelis gali veikti tada, kai jis kuriamas aiškiai terapinei užduočiai ir tikrinamas kontroliuojamomis sąlygomis. Visiškai kita situacija yra su plačiai vartojamais bendraisiais modeliais. Jie neskirti diagnozuoti, jie neturi nuoseklaus klinikinio vertinimo mechanizmo, o jų atsakas priklauso nuo kalbinio rašto, ne nuo tikro žmogaus būklės suvokimo. Todėl vien faktas, kad robotas atsako ramiai ir užtikrintai, nieko nepasako apie atsakymo teisingumą.

Patvirtinimo spąstai ir tylus naudojimas

Didžiausia DI pokalbių robotų problema psichikos sveikatos temoje nėra vien klaida. Tai jų polinkis patvirtinti vartotojo požiūrį. Amerikos psichologų asociacija savo gairėse aiškiai nurodo, kad DI linkęs pritarti, gali skambėti užtikrintai net klysdamas ir nėra sukurtas mąstyti kaip psichikos sveikatos specialistas. Ši logika paaiškina, kodėl kai kuriems vartotojams pokalbis su robotu atrodo toks naudingas: jis neskuba ginčytis, nekvestionuoja, neatstumia. Tačiau būtent dėl to jis gali įtvirtinti ir klaidingas išvadas. Jei žmogus jau ieško patvirtinimo savo baimei, gėdai ar įtarimui, DI gali tapti ne veidrodžiu, o stiprintuvu.

Čia atsiranda ir tylos faktorius. RAND tyrime beveik du trečdaliai jaunų naudotojų sakė, kad niekam neprisipažino apie tokį naudojimą. Tai rodo ne tik gėdą ar privatumą, bet ir naują pagalbos formą, kuri vyksta greta įprastos sveikatos sistemos. Psichologams tai reiškia paprastą, bet nepatogų dalyką: pacientas gali ateiti jau paveiktas pokalbių roboto interpretacijų, planų ar „patikinimų“. Jei specialistas to nežino, jis gali nesuprasti, iš kur atsirado tam tikros nuostatos ar klaidingi įsitikinimai. Todėl nebeužtenka klausti tik apie vaistus, miegą ar stresą. Klausimas apie DI naudojimą tampa tokia pat praktine anamnezės dalimi.

Kur riba tarp pagalbininko ir pakaitalo

Šiandien DI psichikos sveikatos lauke labiausiai pateisinamas kaip pagalbinė priemonė, o ne kaip savarankiškas gydymas. Jis gali padėti pradėti pokalbį, surikiuoti mintis, priminti pratimus, pasiūlyti klausimų, kuriuos verta aptarti su specialistu. Tokia funkcija jau turi realų pagrindą. Bet kai sistema pradeda keisti profesionalo vertinimą, krizės atpažinimą ar sprendimus apie riziką, ji pereina į zoną, kur klaidos kaina tampa per didelė. Ypač tai svarbu kalbant apie savižalos riziką, delyro pobūdžio įsitikinimus ar būkles, kuriose netikslus atsakas gali sustiprinti žalą.

Vis dėlto nereikia ir patogaus pesimizmo. Dabartiniai duomenys rodo ne tik pavojų, bet ir aiškią paklausą. Žmonės jau naudojasi šiais įrankiais. Kai kurie gauna realios naudos. Kai kurie kreipiasi į juos anksčiau, nei kreiptųsi į žmogų. Todėl tikras klausimas dabar nėra, ar DI pokalbių robotai dings iš psichikos sveikatos lauko. Jie nebedings. Tikras klausimas yra, ar jie bus naudojami kaip atsargi įžanga į pagalbą, ar kaip per daug lengvas pakaitalas, kuris gražiai kalba, bet per dažnai nespėja paskui žmogaus būklę.