Ankstyviausios Lentvario dvaro nuotraukos

Ši litografija, sukurta M. Fajanso Varšuvoje tonine plokšte pagal Napoleono Ordos originalų piešinį, yra ankstyviausias iki šiol žinomas Lentvario dvaro vaizdas. Ji datuojama laikotarpiu po 1873 m., jos matmenys – 19,3 × 28,3 cm. Atvaizdas sukurtas dar prieš Tiškevičių šeimos vykdytą plataus masto dvaro rekonstrukciją ir parodo dvarą jo pirminiu pavidalu – ant kalvos, virš ramios ežero akvatorijos. Kompozicijoje matyti išskirtinė architektūra: centrinis bokštas, gretimi pastatai, juos supanti vešli žaluma ir tylus vandens peizažas su burlaiviu bei irkline valtimi. Šiame kūrinyje įamžintas Lentvaris – nedidelis miestelis ir kaimiškos apylinkės centras dabartinėje Trakų rajono savivaldybėje, pietryčių Lietuvoje. Litografija yra leidinio „Album Historycznych Widoków Polski“ dalis – tai 260 vaizdų rinkinys, leistas Varšuvoje 1873–1883 m. Kūrinį lydi dvikalbiai – lenkų ir prancūzų – aprašai, pabrėžiantys jo kultūrinę ir istorinę reikšmę.

Ankstyviausi Lentvario dvaro paminėjimai siekia XVI a. antrąją pusę, kai Žygimantas Augustas (1520–1572) patvirtino tuometinį Litavariškių dvarą kaip Kazimiero Kmitos Kuncevičiaus nuosavybę. 1604 m. Jono Kmitos duktė Beata Komorovska dvarą pardavė Adomui Kijanovskiui, o 1618 m. jį įsigijo Povilas Steponas Sapiega (1565–1635), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris. 1670 m. Ona Sapiegaitė Naruševičienė dvarą testamentu paliko Vilniaus benediktinių vienuolynui.

XVIII a. viduryje valdą įsigijo Mykolas Antonievičius, kuris 1772 m. ją padovanojo savo sūnėnui Antanui Hrinevičiui. 1819 m. teismo sprendimu dvaras buvo padalytas Hrinevičiaus paveldėtojams. Iki XIX a. vidurio ši teritorija minima kaip Lappų, Izdebskių ir Šachnų giminių nuosavybė. XIX a. šeštajame dešimtmetyje dvarą įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius (1830–1891), vienas turtingiausių to meto Lietuvos žemvaldžių, čia įkūręs rezidenciją su parku ir pastatais žirgų auginimui.

Juozapas Tiškevičius dalį savo kapitalo investavo į pramonę ir prekybą – Lentvaryje pastatė vielos ir vinių fabriką. 1892 m. dvarą paveldėjo jo sūnus Vladislovas Tiškevičius (1865–1936) – teisininkas, odontologas, visuomenės veikėjas ir kolekcininkas, aktyviai dalyvavęs visuomeniniame ir politiniame gyvenime. 1899 m. Vladislovas atnaujino paveldėtą Lentvario dvarą, išplėtė parką ir įrengė teniso kortus. 1907 m. jis įkūrė vasaros darželį Vilniaus gyventojų vaikams ir 1897–1926 m. buvo pagrindinis Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo bažnyčios rėmėjas.

Gyvendamas Milane, Vladislovas įkūrė antikvariatą „Warowland“ (iškreiptas lenkiškas Landvarovo pavadinimas), kuriame sukaupė reikšmingą kultūros, meno ir mokslo vertybių kolekciją, vėliau atgabentą į Lentvarį. Siekdamas šias kolekcijas atverti visuomenei, 1907 m. Vilniuje jis įsteigė Mokslo ir meno muziejaus draugiją, įtraukdama brolius Antaną ir Juozapą Tiškevičius, architektą Tadeušą Rostvorovskį (1860–1928), grafą Marijoną Broel-Pliaterį (1873–1951), archeologą Vandaliną Šukevičių ir dailininką Boleslovą Mykolą Rusecką (1824–1913). Muziejuje buvo eksponuojamos archeologijos, numizmatikos, etnografijos ir meno kolekcijos, didžiąją jų dalį sudarė paties Vladislovo Tiškevičiaus dovanoti Vakarų Europos tapybos kūriniai.

1914 m. draugija susijungė su Vilniaus lenkų mokslo bičiulių draugija, kurios meno rinkiniai 1941 m. buvo perduoti Lietuvos dailės muziejui. Didelė dalis Lentvaryje saugotų kolekcijų tarpukariu buvo perkelta į Varšuvą, o dauguma jų sunaikinta 1944 m. Varšuvos sukilimo metu. 1915–1920 m. dvaro valdos buvo nuniokotos per įvairių kariuomenių judėjimus. 1920–1939 m. Lentvaris priklausė Lenkijos valdomam Vilniaus kraštui. Bijodama naujų karinių veiksmų, Tiškevičių šeima vengė didelių investicijų į rūmų atkūrimą, tačiau pats pastatas buvo išsaugotas.

Po Vladislovo mirties paskutiniu dvaro savininku tapo jo sūnus Steponas Eugenijus Marija Tiškevičius (1897–1976), valdęs ir gyvenęs dvare iki 1939 m. Antrojo pasaulinio karo metais dvare veikė karinis štabas, o pokariu čia buvo įkurtas kolūkis; nuo 1957 m. buvusiuose grafo rūmuose įsikūrė Lentvario kilimų fabriko administracija. 2007 m. reikšmingą dvaro dalį išsinuomojo verslininkas Laimutis Pinkevičius.

2016 m. dvarą perėmė Ugnius Kiguolis, pristatęs ambicingą Sąmonės universiteto viziją ir pradėjęs naują šios istorinės vietos etapą. Jo tikslas – paversti dvarą inovatyvaus švietimo ir tyrimų centru, sujungiančiu turtingą Tiškevičių palikimą su šiuolaikinėmis akademinėmis praktikomis. Numatyta atkurti svarbiausias dvaro dalis, taikyti tvaraus dizaino sprendimus ir kurti programas, skirtas filosofijai, psichologijai bei kūrybinėms disciplinoms. Ši iniciatyva siekia atgaivinti teritoriją, pritraukti tyrėjus, studentus ir lankytojus, kartu išsaugant dvaro architektūrinę ir istorinę vertę.