Klausimas: rebe, susižavėjau vokietaite, atvykusia į Lietuvą pagal „erasmus“ programą…

Klausimas: rebe, susižavėjau vokietaite, atvykusia į Lietuvą pagal „erasmus“ programą. Ji man irgi neabejinga, manau, kad net ir mylime vienas kitą. Tačiau yra problema – aš esu Lietuvos rusas, kilęs iš senos kariškių giminės. Mano šeima labai nekenčia vokiečių, nes turi skaudžios patirties jau nuo Antrojo pasaulinio karo: daug mano protėvių ir giminaičių yra žuvę nuo nacių rankos. Mano Senelis netgi vokiškus aviganius vadina „fašistais“. Todėl vengiu supažindinti savo mylimąją su tėvais, o ypač seneliais. Netgi slepiu tai, kad su ja draugauju. Ką daryti?

ATSAKYMAS: Pradžiai, suprantu Tavo širdies skausmą ir giriu Tave už tai, kad Tau rūpi tėvų ir senelių nuomonė. Tačiau ir stebiuosi, kad šiame pasaulyje, kuriame gyvena tiek daug gražių ir simpatiškų žydaičių, lietuvaičių, lenkaičių ir rusaičių, vietinių vyrų žvilgsniai vis dar krypsta į Vakarų pusę. Suprantu, kai meilė nuveda į Nepalą ar Nigeriją, bet Vokietija? Negi dabar 1992 metai? O štai atvestum į giminę jauną žydaitę, ir neabejotinai ji turėtų apie ką pakalbėti su antifašistų kuopele! Na, bet jei jau nutiko taip, kaip nutiko, pasvarstykime kartu, kokios išeitys. Viena – nieko nedaryti. Gal prasilaikysi kokius penkerius metus tarp dviejų ugnių, ir, jei niekas nenori daryti staigių judesių (pavyzdžiui, Mylimoji taip pat nedega noru susipažinti su potencialiais giminaičiais, kurie pravardžiuos ją „esesininke“ ar erzins šūksniais „Hande hoch!“ ir „Gitler kaput!”), tai toks status quo gali trukti labai ilgai. Ir per tuos metus galima pabandyti pakoreguoti giminės mentalitetą į tolerancijos pusę, lašinant jiems ant smegenų kokį nors humanistinį balzamą – minint faktus, kad iš H raidės prasidėjo ne tik vieno „išsigimėlio“ pavardė, bet ir, pavyzdžiui, Heinės, Hegelio ar ansamblio „Puhdys“ vokalisto Dieterio Hertrampfo… Minėti, kad vokiečiai pasauliui davė ne vien "Cikloną B", bet ir Goethe, Bachą ar Miroslavą Klose… Vienok praktika rodo, kad suaugusiųjų perauklėjimas – beviltiškas reikalas, tad verčiau jau griebtis antros išeities: sukurti placdarmą galimoms trintims eliminuoti. Pavyzdžiui, sugalvoti savo merginai sudėtingą maišytą tautybę, kurioje to vokiško kraujo būtų vos lašelis. O po to eiti dar toliau – sugalvoti jai aristokratišką kilmę, kurioje kažkur istorijos ūkanose šmėkščiotų generolas, 1944 metais dalyvavęs atentate prieš fiurerį ir „tik truputėlį“ nepataikęs… Yra ir trečia išeitis – pati blogiausia. Numoti ranka į savo šeimą ir išvykti su Mylimaja į Vokietiją. Tačiau ten į jos padėtį pateksi Tu pats, maža ką, kuris jų giminaitis padėjo galvą prie Stalingrado? Ir, be to, ten iš nugalėtojo pavirsi į slapta visų niekinamą juodadarbį.