Po Antrojo pasaulinio karo didžiosios valstybės pradėjo veikti kitų šalių politines sistemas ne tik tiesiogine karine jėga, bet ir netiesioginiais instrumentais. Intervencijoms buvo naudojamos karinės operacijos, slaptos žvalgybinės priemonės, ekonominiai svertai, diplomatinis spaudimas, nevyriausybinės organizacijos, medijos, rinkimų procesai ir kiti metodai. Tokie projektai, kurių tikslas – pakeisti, išlaikyti arba paveikti politinę sistemą, vadinami intervenciniais.

Šis tyrimas pateikia chronologinį JAV intervencinių projektų katalogą nuo 1945 metų iki šiandien. Tai pirma dalis iš trijų. Informacija suformuota trumpomis, vienodo formato ataskaitomis, kad skaitytojas galėtų greitai suprasti, kas buvo padaryta, kokiu būdu tai buvo įvykdyta ir kokias pasekmes sukėlė. Tyrimas nėra mėginimas pateisinti ar pasmerkti kurią nors intervenciją; tikslas – suprasti taikomus mechanizmus, nes jie kartojasi ir laikui bėgant keičiasi, formuodami šiandieninę geopolitinę aplinką.

Kiekvienas atvejis turi vienodą struktūrą, kuri apima laikotarpį, vietą, operacijos tipą, įsitraukusias institucijas, pagrindines vidaus ir išorės figūras, priežastis ir motyvus, faktinį įvykio aprašymą, trumpalaikes ir ilgalaikes pasekmes bei platesnį istorinį kontekstą. Toks formatas leidžia sulyginti skirtingas intervencijas, matyti pasikartojančius metodus ir stebėti, kaip keičiasi intervencijų pobūdis skirtingais dešimtmečiais.

Ši medžiaga naudinga skaitytojui, kuris nori suprasti, kaip praktiškai veikia geopolitika, kas yra režimo keitimo projektas, kaip konstruojamos demokratizacijos kampanijos, kodėl skirtinguose regionuose naudojami skirtingi metodai, kas lemia ilgalaikį konfliktų atsparumą bei kaip formuojasi aljansai ir politiniai blokai. Intervencijos yra įrankiai, o ne tikslai. Supratus įrankius, lengviau suprasti ir tikslus.

Naudojant šį tyrimą svarbu nepainioti trumpalaikės ir ilgalaikės sėkmės. Yra atvejų, kai režimas pakeičiamas greitai, tačiau regionas destabilizuojamas dešimtmečiams; yra atvejų, kai nepavyksta pasiekti tiesioginio rezultato, bet pasekmės atsiranda po dviejų…

ANKSTYVASIS ŠALTOJO KARO ETAPAS (1945–1953)

Graikija: pilietinis karas ir JAV intervencija (1947–1949 m.)

Italija: rinkimų inžinerija ir komunistų bloko izoliavimas (1948 m.)

Kinija: nesėkminga parama Kuomintangui (1945–1950 m.)

Korėja: karinė intervencija ir režimo išlaikymas (1950–1953 m.)

Iranas: operacija TP-Ajax ir naftos sektoriaus kontrolė (1953 m.)

1953–1975 — ŠALTOJO KARO PERVERSMŲ FAZĖ

Gvatemala: operacija „PBSUCCESS“ ir Jacobo Arbenz nuvertimas (1954 m.)

Kongo: politinė inžinerija, kariniai manevrai ir išteklių geopolitika (1960–1965 m.)

Kuba: nesėkminga invazija ir bandymas pakeisti Kastro režimą (1961–1962 m.)

Brazilija: Prezidento Goulart nušalinimas ir karinė chunta (1964 m.)

Vietnamas: pilno masto karinė intervencija režimo apsaugai (1955–1975 m.)

Laosas: slaptas proxy-karas Indokinijos periferijoje (1960–1975 m.)

Kambodža: režimo korekcija, bombardavimai ir valdžios žlugimas (1969–1975 m.)

Dominikos Respublika: karinė intervencija ir valdžios kontrolė (1965 m.)

Indonezija: Sukarno nušalinimas ir Suharto autoritarinė restauracija (1963–1965 m.)

Graikija: karinis perversmas prieš Papandreou vyriausybę (1967 m.)

Čilė: Allende nušalinimas ir Pinochet karinė chunta (1970–1973 m.)

Urugvajus: valdžios transformacija ir Kairo modelio įvedimas (1973–1974 m.)

Portugalija: po „gvazdikų revoliucijos“ — krypties korekcija ir NATO balanso apsauga (1974–1975 m.)