Lentvaris senuose atvirukuose

Tyrinėjant Lentvarį iki Pirmojo pasaulinio karo

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje atvirukai buvo viena svarbiausių tarpasmeninės komunikacijos priemonių. Jais siųsdavo linkėjimus, dalindavosi kelionių įspūdžiais, o menininkams ir fotografams tai buvo patogus būdas parodyti savo darbus. Tobulėjant fotografijos technologijoms ir spaudos technikoms, iliustruotų atvirukų paklausa augo, o Rusijos imperijoje kasmet atsirasdavo vis naujų leidėjų.

Lietuva nebuvo šios tendencijos išimtis – čia taip pat veikė atvirukų leidėjai. Lentvaris, kaip Vilniaus priemiestis, atvirukuose dažniausiai pasirodydavo greta sostinės vaizdų. Viena populiariausių temų buvo Panerių geležinkelio tunelis – anuometinis inžinerinis pasiekimas. Vieną ankstyviausių atvirukų su tunelio vaizdu 1904 m. pabaigoje išleido Vilniaus atvirukų leidėjas Davydas Vizūnas. Šis leidėjas išleido 61 seriją atvirukų, skirtų Vilniui, tačiau po atviruko su tuneliu publikavimo Lentvaris jo daugiau nebedomino.

1906 m. Vilniaus inžinierius Petras Vileišis išleido atviruką su Panerių tuneliu kaip dalį 30 atvirukų rinkinio: po keturis Vilniui ir Trakams bei vieną tuneliui. Atviruke buvo pasiūlyta lietuviška Lentvario vardo atmaina – „Lintvariai“ arba „Lendvarava“. Nors šie siūlymai neprigijo, pati intencija tuomet buvo reikšminga – tai buvo dalis platesnio Lietuvos vietovardžių lietuvinimo proceso.

Kelis atvirukus su Lentvario vaizdais išleido ir Vilniaus leidėjas bei spaudos agentas Ambraam Fialko. Jis savo atvirukus žymėjo leidėjo antspaudu su raidėmis „A. F. W.“ Iš 754 jo išleistų atvirukų šešiuose buvo Lentvario vaizdai: tarp jų – atvirukas su keliu į Lentvarį ir atvirukas su poilsiautojais, vaikštinėjančiais Lentvario ežero pakrante, Tiškevičių rūmams matantis fone.

Lentvariu domėjosi ir Vilniuje veikęs žinomas atvirukų leidėjas Boleslovas Stadzevičius (1875–1947). 1906–1909 m. jis išleido apie 200 atvirukų. Stadzevičiui Lentvario rūmus fotografavo garsus Vilniaus fotografas Janas Hermanovičius. Leidėjas atspausdino dvi Hermanovičiaus nuotraukas. Atvirukas „Lentvaravo rūmai“ turėjo du leidimus: pirmasis jungė lenkišką ir lietuvišką pavadinimus, o trečiajame prie šių dviejų kalbų dar pridėtas rusiškas pavadinimas. Antrasis atvirukas „Lentvaras“ buvo išleistas dviem variantais: lenkų ir lietuvių kalbomis bei lenkų ir rusų kalbomis.

1906–1907 m. Vilniaus kanceliarinių prekių parduotuvės savininkas Antonis Žukovskis pradėjo leisti atvirukus su Vilniaus ir Lentvario vaizdais. Leidėjas bendradarbiavo su Vilniaus fotografu V. Tomaševičiumi – ši informacija nurodyta pačiuose atvirukuose. Žukovskis išleido apie 80 atvirukų, vaizduojančių Vilnių ir apylinkes. Keturi atvirukai buvo skirti Lentvariui: juose pavaizduoti Tiškevičių rūmai ir Lentvario ežeras. Tiesa, jų galėjo būti ir daugiau – vienas spalvotas leidimas leidžia spėti, kad ir kiti vienspalviai atvirukai galėjo turėti spalvotų variantų.

Vieną Lentvario vaizdo atviruką išleido ir šv. Eugenijos Raudonojo Kryžiaus draugija – didžiausia labdaros organizacija Rusijoje. D. Keršytė nurodo, kad aktyvios leidybinės veiklos metais (1896–1917) draugija išleido 6406 atvirukus. Iš jų 79 buvo skirti Vilniaus, Trakų ir Lentvario vaizdams.

Nors draugija dirbo su žinomais fotografais, Lentvario atvirukui ji bendradarbiavo su minėtu Vilniaus leidėju A. Fialko. Buvo atspausdintas vienas Tiškevičių rūmų vaizdas, fotografuotas nuo kavinės „Rivjera“ pusės. Tačiau pavadinimas kiek pakeistas – labiau pabrėžtas miesto pramoginis aspektas ir artumas Vilniui, o ne patys Tiškevičių rūmai.

Lentvario vaizdus leido ir kita gerai žinoma Maskvos atvirukų leidybos bendrovė „Spaudos kontrahentas“, veikusi 1907–1910 m. Bendrovės produktyvi veikla įsibėgėjo tuomet, kai Aleksejus Suvorinas įsigijo fotografinio negatyvų rinkinio komplektą iš kito leidėjo Dmitrijaus Jefimovo. Taip bendrovė galėjo spausdinti jau anksčiau Jefimovo publikuotus vaizdus, bet kartu dirbo ir su kitais fotografais.

Bendrovė turėjo išskirtinę teisę platinti savo atvirukus geležinkelio stočių kioskuose visoje Rusijos imperijoje. Leidėjas daug dėmesio skyrė Vilniaus, Trakų ir Lentvario vaizdams. Dalį nuotraukų atvirukams padarė Maskvos fotografas A. Jermakovas.

Į Lentvarį jis atvyko 1907 m. „Spaudos kontrahento“ atvirukai pasižymi ryškiu reklamos komponentu – įrašuose ir vaizduose akcentuojama Tiškevičių kavinė „Rivjera“. Keršytė yra identifikavusi tris Lentvario atvirukus, tačiau yra ir dar vienas su serijiniu numeriu 64.

„1910 m. „Spaudos kontrahento“ agentūra nutraukė veiklą, o jos paveldėtoju ir teisių perėmėju tapo Aleksejus Suvorinas, kuris su partneriais 1911 m. įkūrė agentūrą „A. Suvorin & Co.“. Bendrovė buvo perkelta į Maskvą ir ten tęsė veiklą. Naujajai bendrovei užsitikrinus išskirtinę teisę toliau prekiauti atvirukais geležinkelio stočių kioskuose, populiarios Vilniaus ir apylinkių serijos buvo kasmet perleidžiamos iš naujo.

Tačiau fotografo A. Jermakovo vaizdai jau nebevartoti Tiškevičių kavinės „Rivjera“ reklamai, o pavadinimai tapo labiau atitinkantys tikrąjį vaizdų turinį.

Miestai ir miesteliai prie pagrindinių geležinkelio linijų visada domino keliautojus, todėl tokios tematikos atvirukai buvo populiarūs. Lentvario atsiradimas atvirukuose buvo susijęs su Vilniaus, kaip gubernijos sostinės, artumu. Vilnius ir jo apylinkės traukė tiek vietinių leidėjų, tiek Sankt Peterburgo ir Maskvos leidėjų dėmesį.

Tiškevičių grafų ekonominės iniciatyvos turėjo didelę reikšmę vaizdų parinkimui atvirukams ir patrauklių pavadinimų kūrimui. Vaizduose dominavo Tiškevičiai: aiškiai matėsi jų rūmai ir kavinės „Rivjera“ aplinka. Lentvaris kūrė kurorto įspūdį, o patys atvirukai reklamavo vietovę, teikdami naudą ir pripažinimą dvaro savininkams. Daugiatautės Rusijos imperijos atvirukų leidėjai miestelį matė ne vien kaip lenkišką ar rusišką – jis jiems buvo ir lietuviškas.

Kalbų įvairovė atsispindi ir pavadinimuose. Seni atvirukai yra svarbi mūsų paveldo dalis, kuri dar nėra iki galo surinkta ir ištirta, todėl ateityje vis dar gali iškilti nežinomų vaizdų, padedančių įsivaizduoti, kaip miestą matė turistai ir svečiai – pro traukinio langą ar išlipę trumpam pasivaikščioti.

Atvirukai slepia ir paslapčių. Įsižiūrėjus į juose vaizduojamus žmones, galima pastebėti pasikartojantį vidutinio amžiaus vyrą su uniforma, juoda barzda ir plačiabryle skrybėle. Kas jis? Yra ir paprastesnių mįslių. Atvirukai atspindi ir tautinių santykių sluoksnius: pažvelkite į pono Hilerovičiaus lauko reklamą – joje rasite tris kalbas, visiškai ignoruojant didžiausią šio krašto etninę grupę.

Šaltiniai ir literatūra:

• Tomas Petreikis. Lentvario vaizdai pirmuosiuose lietuviškuose atvirukuose [internetinis šaltinis]. „Klevų alėja“, 2020-12-31.
• Tomas Petreikis. Lentvario vardo klausimas pirmuosiuose lietuviškuose atvirukuose [internetinis šaltinis]. „Klevų alėja“, 2020-11-30.
• „Vilniaus vaizdų atvirukai 1897–1915“. Sudarė Dalia Keršytė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019, p. 203, 255, 361, 364, 384, 390, 422, 440, 468, 488, 489, 498, 515, 519, 566 ir kt.