Grafas Vladislovas: kai dvaras tapo kurortu, o kurortas – likimu

Berniukas, kuris pinigus dalijo taip, lyg jie būtų vėjas

Vladislovas Tiškevičius gimė 1865 m. birželio 26 d. Kretingoje – tuo metu jo tėvai Juozapas ir Sofija buvo įsikūrę grafų Zubovų išsinuomotame dvare. Iš pirmo žvilgsnio tai galėtų būti dar viena „grafo sūnaus“ biografija, bet vos į ją įžengi – matai visai kitą žmogų. Sesuo Elena Klotilda prisimena brolį nuo mažens buvus draugišką, lengvabūdišką pinigų atžvilgiu, linkusį skolintis ir taip pat greitai išleisti, kaip kiti net nespėtų suskaičiuoti. Yra epizodas, kuriame visas Vladislovo būdas telpa į vieną gestą: Vilniuje, eidamas su motina pasivaikščioti, jis pirmam pasitaikiusiam elgetai išbėrė į kepurę visus piniginėje turėtus pinigus. Ne „dalį“, ne „smulkių“, ne „kad tik nusiramintų sąžinė“. Viską.

Tėvas, matyt, suprato, kad vien iš geros širdies gyvenimo nesukonstruosi, ir išvežė sūnų mokytis į Sankt Peterburgą – į vieną uždarų gimnazijų, skirtų dvarininkų ir karininkų vaikams. Vladislovas pasirinko teisininko kelią ir 1886 m. baigė Sankt Peterburgo teisės mokyklą. Karjerą pradėjo Rusijos imperijos teisingumo ministerijoje kaip stažuotojas, vėliau dirbo Rygos taikos teisėju.

Tačiau net ir tvarkingoje sistemoje jis liko žmogus, kuriam svarbiau buvo ne pareigybės, o gyvenimo pulsas: vasaras mėgo leisti Palangoje, tėvų dvare, ir ten staiga atsiskleidė kita jo prigimtis – organizatoriaus, režisieriaus, scenografo. Jis tapo kurorto kultūrinių renginių ir vaidinimų ašimi, o nuo 1886 m. redagavo litografiniu būdu prancūzų kalba leistą pirmąjį humoristinį laikraštį „La Limande“ („Plekšnė“). Teisininkas su scena. Valdininkas su satyra. Grafas, kuriam rūpėjo ne vien valdos, o atmosfera.

O tada atsirado merginos nuotrauka.

Vladislovas susidraugavo su bendraamžiu kunigaikščiu Konstantinu Liubomirskiu ir pas jį pamatė žavios merginos fotografiją. Sesers nuotrauka – Kristinos Marijos Aleksandros. Iš pirmo žvilgsnio, sakoma, ji krito jam į širdį taip giliai, kad jis nutarė: ši mergina bus jo žmona. Pirmiausia paprašė nuotraukos ir jai užsakė specialų rėmelį su šilkine užuolaidėle – kad išrinktosios veidas būtų paslėptas nuo pašalinių akių.

Vėliau kartu su draugu nuvyko į Liubomirskių rezidenciją Krušynoje prašyti jos rankos. Tačiau atsakymo teko laukti ilgokai: jis atvažiuodavo kas mėnesį, vis pasipiršdamas. Ketveri metai atkaklumo, kol pamažu užkariavo tėvų simpatijas ir pačios Kristinos širdį. 1891 m. per Kalėdas – sužadėtuvės. 1892 m. balandžio 25 d. – vestuvės.

Ir nuo tos akimirkos užgimė Lentvaris, koks jis šiandien žmonėms skamba kaip legenda.

Lentvaris kaip scena: rūmai, parkas, miestas, „Rivjera“ ir net dantų kabinetas

Po vedybų Vladislovas atsisakė valdžios tarnybos ir su žmona įsikūrė Lentvario dvare – iš tėvo paveldėtoje vietoje, kuri jam tapo ne „nuosavybe“, o projektu. 1893 m. vasario 7 d. jie dar spėjo sudalyvauti Varšuvoje surengtame naujametiniame karnavaliniame pokylyje: Kristina Marija vaidino imperatorę Žozefiną, Vladislovas – vengrų kunigaikštį. Ji sužavėjo elegancija, bet tą vakarą prasidėjo sąrėmiai, ir pokylis baigėsi kita, tikresne švente – gimė pirmagimė dukra Sofija Rozalija Marija.

Varšuvoje gimė ir kiti jų vaikai: dukra Rozalija Natalija Marija, sūnūs Steponas Eugenijus Marija ir Eugenijus Stanislovas Marija. Šeimos gyvenimas turėjo aiškias taisykles: vaikai prieš miegą ateidavo palinkėti tėvams labos nakties, tėvas prieš jų užmiegant užeidavo ir peržegnodavo. Net valgymo etika buvo ritualas: mažiems vaikams iki 8–10 metų nebuvo leidžiama sėstis prie bendro stalo su suaugusiais, o sulaukus teisės pietauti kartu – nebuvo leidžiama kalbėtis, tik atsakyti į klausimus. Po pietų – pasivaikščiojimai, tris kartus per savaitę – jojimo pamokos. Vėliau vaikai mokėsi Varšuvoje ir kitur.

Tačiau svarbiausia – Vladislovas nusprendė Lentvarį paversti šeimos rezidencija, kuri kalbėtų architektūra. 1899 m. pagal architektų de Vego ir Tadeušo Rostvorovskio projektą jis baigė rekonstruoti tėvo statytus rūmus – jie tapo angliškos neogotikos stiliaus, su šešių aukštų bokštu. Sesers liudijimu, Vladislovas turėjo puikų skonį menui ir su laiku tapo meno žinovu: supirkinėjo paveikslus, antikvarinius dirbinius, o Lentvario rūmų interjerui Romoje įsigijo antikvarinių baldų, tapybos darbų, meno kūrinių, senienų.

Ir tuomet – parkas. Daugiau nei 12 hektarų peizažinis pasaulis: parteris, alėjos, vingiuoti takai, žaidimų pievelės, kalvos, poilsio aikštelė, kaskadiniai tvenkiniai ir krioklys, viadukai, dirbtinės grotos. 1898–1899 m. jį sukūrė prancūzų parkų architektas Eduardas Fransua Andrė su sūnumi Renė. Tai buvo ne „papuošimas“, o aplinka, kuri kuria žmogų.

Bet Vladislovui neužteko sutvarkyti to, kas „viduje“. Jis ėmėsi kurti miestelį šalia geležinkelio stoties: iš pradžių pastatė svečių namus su restoranu, renginių sale ir scena, vėliau – vaistinę, paštą, keletą namų darbininkams. Miestelyje įsikūrė žydų bendruomenė, kurios branduolį sudarė persikėlėliai iš Vilniaus. Pušyną tarp miestelio ir dvaro grafas pavertė kurortine vietove: vilos, sporto aikštelės, teniso ir kriketo kortai, o pušyno viduryje pastatytoje rotondoje šventadieniais grojo orkestras. Netrukus Lentvarį pamėgo vasarotojai, atvykdavę su šeimomis daugiausia iš Vilniaus.

O labiausiai lankoma vieta tapo kavinė „Rivjera“, įrengta dvaro parke prie ežero. Šalia krantinėje švartavosi valtys, kad žmonės galėtų pasiirstyti. Kavinėje vaidino neapolietiškai apsirengę aktoriai, dainavo itališkas dainas, šoko, o pasirodymai vyko net ant ežere plūduriavusios prožektoriais apšviestos scenos, primenančios Venecijos Šv. Morkaus aikštę. Populiarėjant „Rivjerai“, šalia manieže pradėjo veikti Vasaros teatras, kuriame vaidindavo iš Varšuvos teatro atvykę aktoriai.

Ir štai čia svarbi detalė, kuri Vladislovą daro ne tik „dvaro estetą“, bet ir veikėją: šalia viso šito buvo ir praktiška, žmogiška infrastruktūra. 1907 m. jis atidarė vasaros vaikų darželį, į kurį mokytoja iš Varšuvos mokė vaikus rankdarbių, piešimo, katekizmo, lenkų kalbos ir istorijos. Dvare veikė ligoninė, kurioje dirbo dvaro išlaikomi medicinos gydytojas ir akušerė-slaugytoja. O odontologijos kabinete dantis taisė pats grafas – jis Varšuvoje buvo įsigijęs gydytojo odontologo kvalifikaciją. Tai skamba beveik neįtikėtinai, bet būtent tokia buvo jo asmenybė: žmogus, kuris gali vienu metu statyti bokštą, režisuoti karnavalą ir taisyti dantis.

Dar vienas sluoksnis – bažnyčia. 1897 m. apylinkės žmonių vardu Vladislovas kreipėsi į Rusijos valdžią, prašydamas leisti statyti Lentvaryje bažnyčią. 1905 m. gavus leidimą, pastatyta medinė koplyčia, o mūrinės bažnyčios projektas, parengtas inžinieriaus A. Antonovičiaus, patvirtintas 1910 m. Vėliau Vladislovas su parapijiečiais 1926 m. bažnyčią užbaigė.

Žiemas šeima leisdavo Varšuvoje, kur turėjo du namus, ir ten nuolat vyko priėmimai bei pokyliai. Dukters Sofijos liudijimu, grafienė buvo viena elegantiškiausių to meto Varšuvos ponių, o naujų apdarų jie vykdavo į Vieną, Londoną ar Paryžių.

Tuo pat metu Vladislovas buvo aktyvus visuomenininkas: dalyvavo komitetuose, draugijose, vadovavo, pasisakė prieš Rusijos vykdomą antilenkišką politiką, siekė lenkų kalbos grąžinimo mokyklose, lenkų teisių plėtimo. Už tai 1904 m. buvo ištremtas į Archangelsko guberniją policijos priežiūrai, o grįžęs 1906 m. išrinktas Varšuvos miesto apygardos atstovu į I Rusijos Valstybės Dūmą. Jis pasisakė prieš antisemitizmą, reikalavo nutraukti žydų pogromus ir gerinti žydų teisinę padėtį Rusijos imperijoje.

Ir tada įvyko vienas jo gyvenimo kertinių veiksmų: jis tapo Vilniaus mokslo ir meno muziejaus įkūrėju. 1906 m. su bendraminčiais įkūrė Mokslo ir meno muziejaus draugiją, kurią valdžia įregistravo spalio 16 d., o muziejus nuo 1907 m. veikė Biržų grafienės Klementinos Tiškevičienės rūmuose (dabar – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka). Ten buvo eksponuojami archeologiniai radiniai, numizmatika, etnografija, rankraščiai, knygos, mokslo istorijai vertingi eksponatai, Vakarų Europos dailininkų darbai, taip pat Lenkijos ir Lietuvos dailininkų paveikslai. Didelę dalį sudarė jo paaukota Vakarų Europos tapybos darbų kolekcija.

Tremtis, karas ir pasitraukimas: rūmai išsaugojo vardą, bet sustojo laike

Muziejaus veikla nuo Vladislovo nutolo ne jo valia. 1907 m. už pasisakymus prieš patvaldystę jis buvo suimtas, konvojuotas iki Kybartų ir deportuotas į Vokietiją be teisės grįžti į Rusiją. Iš Vokietijos išvyko į Italiją ir apsigyveno Milane, netrukus atvyko ir šeima. Ten jis pasinėrė į kolekcionavimą, sukaupė didžiulę kolekciją ir Milane atidarė dailės galeriją-antikvariatą „Galleria Warowland“ – anagramą iš lenkiško Lentvario pavadinimo „Landwarów“. Net būdamas toli, jis neatsisakė savo vietos – tiesiog pervadino ją į kodą.

Į Rusijos imperiją jis galėjo grįžti tik 1912 m., paskelbus amnestiją. Parvykęs į Lentvarį, antikvariato Milane neuždarė – iki pat mirties ten lankėsi organizuodamas meno kūrinių aukcionus ir parodas, o Vilniuje vėl dalyvavo muziejinėje veikloje. 1914 m. draugijai susiliejus su Vilniaus lenkų mokslo bičiulių draugija, tapo valdybos nariu, o muziejaus rinkiniai depozito teise atiteko Mokslo bičiulių draugijos muziejui.

Pirmasis pasaulinis karas viską pakeitė ir Lentvaryje. Pro jį į Rusijos gilumą traukė pabėgėliai, kuriuos Tiškevičiai priglausdavo, pamaitindavo. 1914 m. dvare įkurdinta Raudonojo Kryžiaus ligoninė: grafas paskyrė namą su 100 lovų, taip pat pastatus provizijai, kurui ir vaistams. Medikai dirbo, o pats grafas talkino – taisė ligoniams dantis, jo svainis Konstantinas Liubomirskis asistavo chirurgui, duktė Sofija iš pradžių vaistinėje gamino gydomuosius tepalus, asistuodavo operacijose, prižiūrėjo sunkiai sužeistus.

Artėjant vokiečiams, 1915 m. rūmuose ėmė šeimininkauti Rusijos kariuomenės 5-ojo korpuso štabas, savininkams palikęs tik kelis kambarius. Vertingi daiktai buvo supakuoti ir evakuoti į Rusiją, kur po bolševikų perversmo prapuolė. Dalį vertybių Vladislovas užkasė dvare, kitas išvežė į Tiškevičių rūmus Vilniuje. Karo ligoninės ordinatoriumi paskirtas grafas su gydymo įstaiga pasitraukė į Rusijos gilumą, būdamas papulkininkiu buvo paskirtas Raudonojo Kryžiaus vadovu ir išsiųstas į Iraną. Tada – bolševikų atšaukimas į Maskvą, kelias per Suomiją į Švediją, ir 1918 m. grįžimas į Lenkiją.

Po karo Lentvaris ėjo iš rankų į rankas. Vladislovas Varšuvoje vadovavo Lenkijos Raudonajam Kryžiui ir organizavo jo veiklą, 1919 m. atvyko į Kretingą pas brolį ir aplankė sunkiai sergančią motiną. 1922 m. šeima grįžo į Lentvarį, bet rado kitą realybę: dvaras atsidūrė ties administracine siena, skyrusia Lenkijos aneksuotą Vilniaus kraštą nuo Lietuvos. Dvaro sodyba su dalimi žemės buvo Lenkijos, o likusi valdos dalis – Lietuvos teritorijoje. Grafai savo buvimą Lentvaryje vadino laikinu, neskubėjo remontuoti per karą nukentėjusių rūmų – juos užkonservavo, o patys įsikūrė pagalbiniame gyvenamajame name.

1932 m. Vladislovas susirgo išsėtine skleroze ir ketverius metus pragulėjo paralyžiuotas, slaugomas žmonos ir ištikimo tarno Boleslovo Lelevskio. Mirė 1936 m. rugsėjo 21 d. Laidotuvės buvo tarsi paskutinis jo paties surežisuotas kelias: gausi procesija, kurioje dalyvavo ir žydų bendruomenės atstovai su rabinu, lydėjo karstą nuo rūmų palei ežerą iki jo statytos bažnyčios. Jis buvo palaidotas koplyčioje prie bažnyčios. Po trejų metų prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas išblaškė šeimą, ir palikuonys į rezidenciją daugiau nebesugrįžo.

Tačiau Vladislovo istorija nesibaigia vien mirties data. Ji baigiasi tuo, ką jis paliko: Lentvarį kaip idėją, kurioje dvaras nėra tik sienos, o žmogus nėra tik pareigos. Jis galėjo būti lengvabūdiškas su pinigais, bet nebuvo lengvabūdiškas su prasme. Todėl ir šiandien Lentvaris prisimena ne tik rūmus, parką ar „Rivjerą“. Jis prisimena žmogų, kuris turėjo drąsos gyventi plačiai – ir tą platumą paversti vieta.