Lentvario dvaras sovietmečiu

Sovietmetis Lentvario dvaro istorijoje buvo paradoksų laikotarpis. Tai nebuvo nei visiškas sunaikinimas, nei tikras atgimimas. Vienu metu rūmai buvo niokojami ir alinami, kitu – netikėtai tapo vieta, kur gimė vienas ryškiausių Lietuvos pramonės objektų. Šis laikotarpis atskleidžia, kaip ideologiškai svetima sistema kartais netyčia išsaugojo tai, ką kitu atveju būtų sunaikinusi.

Karai Lentvario dvaro beveik nepalietė – rūmai ir parkas į sovietmetį įžengė dar išlaikę solidžią išvaizdą. Tačiau netrukus prasidėjo pokyčiai, kurie iš esmės pakeitė aplinką. Parke buvę akmeniniai tiltai buvo susprogdinti, o jų akmenys panaudoti kitiems statiniams. Iki 1957 metų patys rūmai stovėjo tušti, apleisti, be aiškios paskirties.

Lūžis įvyko tuomet, kai į Lentvarį atvyko Lengvosios pramonės ministro pavaduotojas I. Teriošinas. Jo sprendimas buvo tipiškas sovietinei logikai – reprezentacinis pastatas turi „dirbti“. Taip dvaro rūmuose buvo nuspręsta įkurdinti gamybą: iš Kauno vilnonių audinių fabriko „Drobė“ atgabentos senos, nebereikalingos staklės, ir pradėta kilimų gamyba. Jau 1958 metais, skyrus lėšų patalpų pritaikymui, rūmuose dirbo beveik 300 žmonių.

Tačiau pradžia buvo sunki. Trūko ne tik tinkamos technikos, bet ir saugumo, stabilumo, net elementarios ramybės. Ypač tai jautė fabriko menininkai – žmonės, kūrę kilimų dizainus ir ornamentus. Dailininkė Genovaitė Žilinskaitė prisiminė, kad pirmaisiais metais dvaras ir parkas kėlė nerimą: naktimis aplink slankiodavo valkatos ir lobių ieškotojai, tikėję grafų paslėptais turtais. Dailininkė beveik dvejus metus gyveno fabriko patalpose, kol gavo butą Liepų alėjoje, o nuolatinė įtampa ir baimė smarkiai paveikė jos sveikatą.

Tik vėliau dvaro aplinka pradėta tvarkyti. Parko atgaivinimo ėmėsi fabriko inžinierius Kazys Atkočiūnas, o dar vėliau direktorė Liucija Talačkienė inicijavo rūmų ir bokšto restauracijos darbus bei užsakė parko želdinių inventorizaciją. Tai buvo pavieniai, bet svarbūs bandymai grąžinti bent dalį prarasto orumo.

Vis dėlto dvaro gyvybę palaikė ne sienos ir ne parkas, o žmonės. Lentvario kilimų fabrikas tapo ne tik gamybos vieta, bet ir socialiniu prieglobsčiu. Per penkmetį čia buvo sukurta ir įdiegta apie 1400 techninių patobulinimų, leidusių sutaupyti daugiau nei 500 tūkst. rublių. Tačiau dar svarbiau – fabrikas suteikė darbą tiems, kuriems jo labiausiai reikėjo.

Po tremties į Lietuvą grįžę žmonės Lentvaryje rado galimybę pradėti iš naujo. Vaclovas Rukšėnas, atvykęs 1958 metais, įsidarbino pirmiausia „Kaitros“ gamykloje, o vėliau perėjo į kilimų fabriką. Jam padėjo žmonės, patys patyrę represijas – vyriausiasis mechanikas E. Strazdas ir audimo cecho viršininkas A. Kairiūnas, buvęs politinis kalinys. Kitas tremtinys, Stanislovas Kasperavičius, į Lentvarį persikėlė sužinojęs, kad čia dirba jo tremties draugas Česlovas. Taip rūmuose vėl atsirado savotiška globa – nebe grafų, bet žmonių žmonėms.

Tuo pat metu dvaro ūkiniai pastatai patyrė visai kitą likimą. Juose buvo įkurtas tarybinis ūkis, o parkas imtas naudoti utilitariškai. Gyventojai kirto medžius malkoms, statė pašiūres, tvartus, teršė teritoriją buitinėmis atliekomis. Tvarkymo darbams buvo siunčiami moksleiviai, kurie talkų metu ne tik rinko šiukšles, bet ir kirto „nevertingus“ medžius – dažnai nesuprasdami, kad naikina retus, dar XIX amžiuje kruopščiai atrinktus želdinius. Laikui bėgant sudegė tvartas, o kiti ūkiniai pastatai buvo smarkiai nuniokoti.

Taigi sovietmečio Lentvario dvaras gyveno dvigubą gyvenimą. Rūmai, tapę fabriku, buvo išgelbėti nuo visiško sunykimo. Ūkiniai pastatai ir parkas – priešingai – patyrė negrįžtamų praradimų. Tai laikotarpis, kai dvaras iš reprezentacinės erdvės virto funkciniu objektu, bet būtent ši transformacija leido jam išlikti iki dienų, kai vėl tapo įmanoma kalbėti apie atkūrimą.

1. Giedrė PETREIKIENĖ, Vilnius. Klevų alėja
2. Jasiukevičienė, Eglė. Lentvario tremtinių istorijos. Aukštaitija – Sibiras – Lentvaris – „Kilimai“. Vilnijos kronika, 2003, spalio 31.
3. Jasiukevičienė, Eglė. Lentvario tremtinių istorijos. „Kilimietis“ – tremtinys – veteranas. Vilnijos kronika, 2003, spalio 17–23.
4. Klusas, Rimantas. Šedevras medžių ir ežero apsupty. Mūsų sodyba, 2000, gruodis, p. 1.
5. Macytė, Laima. Spalvų ir minties vienovė. XXI amžius, 2009, vasario 11.
6. Lentvario dvaro sodybos gelbėjimo planai ir realybė. lt, 2010, sausio 10.
7. Petkūnas, Kęstutis. Lietuviškų kilimų gamybos istorija. Klevų alėja, 2013, lapkričio 29.
8. Petkūnas, Kęstutis. Ar išsaugosime kultūrinio kraštovaizdžio perlą? Klevų alėja, 2013, spalio 31.
9. Giedrė PETREIKIENĖ, Vilnius