Lentvario dvaro kelias: didybė, nuosmukis ir bandymas sugrįžti

Dvarų epocha Lietuvoje seniai pasibaigė. Dauguma jų šiandien gyvena antrą, dažnai labai skirtingą gyvenimą: vieni paversti muziejais ar perduoti valstybinėms institucijoms, kiti kruopščiai restauruoti, dar kiti – apleisti ir tyliai nykstantys. Tačiau Lentvario dvaro istorija išsiskiria. Ji – ne tik apie architektūrą ar paveldą, bet ir apie požiūrį į finansus, investicijas bei atsakomybę už tai, kas paliekama ateities kartoms.

Sovietmečiu Lentvario dvare veikė Lentvario kilimų fabriko administracija – funkcionalus, bet dvaro dvasiai svetimas laikotarpis. Po nepriklausomybės dvaras kurį laiką liko be aiškios krypties, kol 2007 metais jo savininku tapo verslininkas Laimutis Pinkevičius. Tuo metu buvo deklaruojama ambicija dvare apsigyventi ir jį prikelti naujam gyvenimui. Į projektą investuota keli milijonai litų – suma, kurios pakako surengti įspūdingoms vestuvėms dvaro fone (vietos vaikai tada net spėliojo, ar čia ne Tiškevičių giminės sugrįžimas) ir atlikti svarbius architektūrinius tyrimus.

Šie tyrimai buvo būtini ir brangūs, nes autentiškos Lentvario dvaro vidaus interjero fotografijos – itin retos. Deja, vizija taip ir nebuvo įgyvendinta. Per devynerius metus dvaras patyrė ne vieną vandalizmo aktą, buvo neprižiūrimas, o skiriamos baudos – simbolinės. Galiausiai Lentvario dvaras buvo parduotas iš varžytinių.

Šiandien dvaras turi naują šeimininką – verslininką Ugnių Kiguolį, kurio tikslas – ne dar vienas formalus muziejus, bet šiuolaikinė, gyva kultūros erdvė. Vizijoje – muziejus, viešbutis, kavinė, meno inkubatorius, edukacinės ir kultūrinės veiklos. Svarbiausia – siekis atkurti autentiškumą ne deklaratyviai, o faktiškai. Jau dabar žinoma, kad šeši originalių dvaro durų komplektai saugomi Varšuvos muziejuje, o kitoje Lenkijos muziejinėje erdvėje ant tvoros sumontuotos keturių vėjų skulptūros, kurios istoriškai priklausė Lentvario dvaro terasoms.

Šiems darbams jau skirta 673 tūkst. eurų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, o likusi suma – apie 6,5 mln. eurų – turės būti padengta valstybės ir privačių lėšų. Tai ambicingas, bet aiškiai struktūruotas planas.

Jeigu ši vizija bus įgyvendinta, galima drąsiai teigti, kad ji būtų artima buvusių dvaro savininkų – Tiškevičių – dvasiai. Ypač Vladislovui Tiškevičiui, kuris XIX amžiaus pabaigoje suformavo didingąjį Lentvario dvaro veidą. Būtent jo iniciatyva ir lėšomis dvaras buvo rekonstruotas angliškosios gotikos stiliumi, o į parką pakviestas garsus prancūzų kraštovaizdžio architektas Édouard François André. Parkas tapo ne tik estetiniu, bet ir socialiniu centru – jame veikė net vieša kavinė. Tai buvo tikras dvaro klestėjimo laikotarpis.

Tuo metu Lentvario dvaras nebuvo uždaras elitinis pasaulis. Priešingai – jis buvo atviras ir organiškai susijęs su aplinkiniais. Vladislovo Tiškevičiaus dosnumas tapo legenda: pasakojama, kad jis niekada neatsisakydavo išmaldos, net ir įtardamas apgaulę, be dvejonių traukdamas pinigą iš kišenės. Tačiau greta spontaniško gerumo egzistavo ir kryptinga labdaringa veikla. 1907 metais jis įkūrė Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugiją, kurios tikslas buvo surinkti ir išsaugoti meno bei mokslo paveldą.

Kartu su broliu Antanu Vladislovas muziejui padovanojo didelę dalį savo asmeninių kolekcijų, aktyviai ieškojo naujų eksponatų ir rėmėjų. Iš to meto laiškų Tadui Vrublevskiui matyti, kad draugijos nario mokestis siekė 50 rublių per metus, o metinis įsipareigojimas – net 500 rublių pinigais arba eksponatais. Ši suma šiandien prilygtų maždaug aštuoniems vidutiniams atlyginimams Lietuvoje – tai leidžia suprasti, kokio masto investicijos buvo laikomos savaime suprantamomis.

Per daugiau nei šimtmetį Lentvario dvaras radikaliai pasikeitė. Iš dosnumo ir kultūros centro jis tapo ginčų, spekuliacijų ir finansinių interesų objektu. Tačiau dabartinės investicijos suteikia viltį, kad dvaras dar kartą gali tapti tuo, kuo kadaise buvo – gyva, atvira ir prasminga erdve.

Jeigu istorija kartojasi, Lentvario dvaras turi šansą tai padaryti ne kaip kopija, o kaip šiuolaikinė interpretacija to paties principo: kad turtas ir kultūra nėra priešybės, o atsakomybė ir vizija – ilgalaikės vertės pagrindas.